Laisvės troškulys
Linas ŠALNA
Kai 1918 metų vasarį, dar tebesiaučiant kaizerinės Vokietijos kareiviams Lietuvoje ir jiems pralaimint, vėl frontui ir rusų kariuomenei ritantis Lietuvos link, dvidešimt vyrų, susirinkę Vilniuje, Pilies gatvėje, pasirašė dokumentą, apie kurį mažai kas tuo metu išgirdo ir jį pamatė (nei radijo, nei televizijos tada nebuvo), buvo sunku patikėti jo būsima reikšme. Tačiau net ir tuose keliuose vieno laikraščio egzemplioriuose (kiti vokiečių cenzūros buvo kaip mat sulaikyti) paskelbtas Nepriklausomybės akto tekstas pasirodė galingesnis už tuometines vokiškas haubicas ir atslenkančią rusiškąją artileriją. Tiesa, net ir patį Nepriklausomybės aktą, kruopščiai rašytą ir pasirašytą, išsaugoti mums nepavyko ir jis pražuvo istorijos ugnies liepsnose. Po kelių metų, lygiai tą pačią dokumento surašymo dieną, mirė ir vienas pagrindinių tų įvykių kaltininkų tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Tačiau net ir tas dokumento pradingimas nepakeitė įvykių, numatytų jame, tėkmės, ir nelabai kas tam prieštaravo, net iš galingųjų kaimyninių mūsų nepriklausomybės priešų pusės, nebent atsiradę savieji vidiniai, pasirengę patarnauti Rytų ponams, pasivadinusiem draugais. Ir jie išties uoliai jiems tarnavo, padėdami naikinti savo tautą. Tačiau tautos priešų perspektyva dirbti su svetimais draugais po kelių dešimtmečių dėsningai užgeso, nors prisitaikyti jie vis dėlto sugebėjo ir sugeba.
|