Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Mirė poetas, rašytojas ir vertėjas Albinas Bernotas

Albinas Bernotas

Eidamas 78-uosius metus Argirdiškės kaime (Švenčionių r.) mirė poetas, rašytojas ir vertėjas Albinas Bernotas. Lietuvos rašytojų šeima neteko tauraus kolegos, šviesios ir kuklios asmenybės, lietuvių literatūra prarado savitą, brandų, išmintingą kūrėją.

A. Bernotas gimė Urvinių kaime (Šakių r.), mokėsi Barzdų progimnazijoje ir Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, jį baigęs mokytojavo Vilniuje, dirbo „Moksleivio“, „Jaunimo gretų“, „Pergalės“ žurnaluose, Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi bei literatūriniu konsultantu. Nuo 1978 metų persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone atsidėjo vien kūrybiniam rašytojo darbui. Poetas debiutavo 1960 metais eilėraščių rinkiniu „Lygumos bunda“, vėliau išleido poezijos knygas „Žaibų tyla“ (1965), „Karšti lapai“ (1968), „Slenkstis“ (1972), „Paglostyk žolę“ (1980), „Nusigręžusi žvaigždė“ (1983), „Į šulinį užgriūvantį“ (1996), eilėraščių ir trumpų esė knygą „Pigmaliono sindromas“ (1989), autobiografinę knygą „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ (1998). 1981 metais išėjo jo poezijos rinktinė „Vėžės“. A. Bernotas išvertė klasikų eilėraščių, prozos ir pjesių. Poeto kūryba buvo įvertinta įvairiomis premijomis, 1984 metais jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Jo eilėraščių knyga išleista rusų kalba, kūriniai versti ir į kitas užsienio kalbas. A. Bernoto eilėraštis remiasi konkrečiu, dažnai prozišku kaimo buities ar gamtos vaizdu. 1999-aisiais kalbėdamas su Eltos korespondente A. Bernotas sakė, kad ilgisi Lietuvos vienkiemio, kur žmogus buvo labai stiprus. Rašytojas sakė, jog norėtų grįžti į gimtinę, bet nebėra kaip. Daug metų A. Bernotas nuolat gyveno Aukštaitijoje, ant Lakajos upės kranto.

Šakių rajone gimusiam šviesuoliui atminti vasario 15 dienos popietę Šakių Viešojoje bibliotekoje buvo surengta atminimo valanda. Joje prisiminimais dalijosi šio krašto literatai, pedagogai, asmeniškai pažinoję prieš kelias dienas mirusį A. Bernotą.

Kraštiečiai A. Bernotą mena kaip kuklų, užsidariusį, Aukštaitijos miškuose gyvenusį ir kūrybai atsidavusį žmogų. Visą savo gyvenimą jis dirbo ramiai, kryptingai, rašė, vertė. Poeto kūryba išversta į kitas kalbas. Pasak Linos Eringienės, A. Bernotas savo kūryboje niekuomet nepamiršo Suvalkijos, Zanavykijos, į kur jis visada norėjo sugrįžti.

Mokytoja Onutė Jasinskienė įsitikinusi, jog mūsų krašto jaunimas turi žinoti, kad turi tokias brangenybes, kaip rašytojai A. Bernotas ir Vytautas Rimkevičius. "Aš įsivaizduoju, jeigu šiandien literatūros mokytojai mokyklose būtų norėję tylos minute pagerbti mūsų išėjusį poetą, tai ne vieno mokinio akys būtų išverstos: o kas jis toks? Jeigu žmogus nesivelia į skandalus, jeigu jis gyvena tyliai, paprastai, jo tarsi ir nėra", - pastebėjo mokytoja O. Jasinskienė. Ji apgailestavo, kad šiandien kūrėjui, menininkui skiriama labai mažai dėmesio. Mokytoja išreiškė viltį, kad mūsų krašto kūrėjų pagerbimas galėtų tapti gražia bibliotekos tradicija.

Prisiminimais apie A. Bernotą dalijosi ir poetė Janina Marcinkevičienė bei lietuvių kalbos mokytoja Danutė Bulotienė. Pastaroji A. Bernotą mokė mokykloje ir jį prisimena kaip labai paklusnų ir lietuvių literatūrą mėgusį moksleivį. "A. Bernotas visada buvo mokyklos pasididžiavimas. Mokykloje prasidėjo jo pirmieji poezijos bandymai. Tiesa, jis rašydavo apie žemdirbio buitį, kuri jam labiausiai ir buvo pažįstama. Jau tada buvo aišku, kad jis kada nors išaugs didžiu poetu", - šviesiais prisiminimais apie poetą dalijosi mokytoja. Pasak D. Bulotienės, A. Bernotas dažnai lankydavosi Griškabūdyje ir jo prisiminimai apie šio miestelio mokyklą visada buvo šilti, nuoširdūs, draugiški.

Poetas palaidotas vasario 15 dieną Antakalnio kapinėse.

© 2012 „XXI amžius“