Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94)

Mano B. Brazdžioniui nusiųstoji nuotrauka (iš kairės): Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Henrikas Čigriejus, Jonas Juškaitis. Antroje eilėje – Marcelijus Martinaitis, Albertas Zalatorius, Kęstutis Nastopla

Didžiai gerbiamas,

berašant atsakymą į vieną Jūsų laišką, štai atėjo ir kitas.

Džiaugiuosi atsiųsta nuotrauka ir tariu širdingą ačiū. Lyg mano mintis atspėjot: dažnai pagalvodavau – o kad taip dabar pamačius Vytę Nemunėlį!

Pasiunčiu ir Jums nuotrauką – 1981 m. žiemą rašytojų suvažiavime fotografas užtiko besišnekučiuojančius čia mus, išrikiavęs ir nupaveikslavo. Visi, čia susistoję, – mano kartos, Vytės Nemunėlio skaitytojai, du kiek jaunesni, bet Vytę Nemunėlį gerai žino ir mini gražiai³¹.

Gal ir Jums bus įdomu pamatyti į krūvą sustojusius tuos, kuriuos gal matėte kur knygose po vieną.

O kregždutė³², tas stebuklingas paukštis, gal atneš man kada ir mažųjų dienas…

Poezijos knygos tikrai neskoningos. Retai randu kur padoresnę. Esu šalininkas santūraus, tačiau estetiško apipavidalinimo. Ypač lyrikos rinkinį išskiria šriftų (antraščių ir teksto) suderinimas, gražus popierius, akiai malonus eilėraščių išdėstymas. O jie buvo grūdami vienas po kito. Lyg vargšė poezija dėl to popieriaus švaistymo ir kalta… Dabar ši liga, atrodo, bus bepraeinanti, nes vėl pasirodo normalių knygų.

Malonu girdėti Jus gerai atsiliepiant apie mano eilėraščius. Tai paguodžia. Nuo pradžios einu vienas ir vienišas, ieškodamas savo kelio. Ką turiu, stengdamasis pasakyti taip, kaip noriu, ir suprasdamas, kad verčiau nepelnyta kritika, negu nepelnyti pagyrimai. Poetui niekas negali padaryti gėdos – nei kritika, nei vargas, nei mirtis, jeigu jis jos nepasidaro pats.

Su V. Skripka mudu nepažįstami, bet, kiek žinau iš kitų, jis vertino mane visada. Ir minėta publikacija (kiek čia tų rugpjūčio publikacijų!), matyt, jam buvo tik proga prabilti. Kada galėjo…³³

Recenzuodamas „Pergalėje“ mano „Tolimas dainas“ 1982 metais, poetas S. Geda rašė, kad „gili ir subtili kontempliacija“ (!!!) šiandien „skaitytojui labiausiai trukdo pamėgti J. Juškaičio eiles“ (!!!). Ne be reikalo nedėjau ir nededu vilčių į tą skaitytoją: nėra eilėraščio, kuris nebūtų buvęs reikalingas man pačiam. Bet gerbėjai seniai mane pripažino. Vieno jų žodžiais – „tylūs ir susimąstę inteligentai, kurių vis mažiau belieka“.

O kritika, ta surūdijusi vėtrungė, – kokiais balsais tik ji negirgžda! Ypač jaunųjų. Jie burbulą išpūs iš nieko, jie gerą eilėraštį pavers į nieką. Dorus, bet nenusimanančius žmones klaidina labiausiai tie, kurie sumaniai pasinaudoja pasaulinio garso autoritetais (anot, A. Zalatoriaus atsakymo į klausimus „Nemune“ – tokia kritika „didžiausia literatūros nelaimė“)³⁴ Autoritetai autoritetais, bet straipsniuose tarpus tarp jų reikia užpildyti iš savo galvos. Čia ir pasirodo, kas ko vertas. Pasirodo, žinoma, tiems, kurie jau turi nuovoką. O tiems, kuriuos pats autoritetų išvardijimas spangina, kurie iš to ir susidaro nuomonę, tiems galima įpiršti viską, tik reikia tinkamai įpakuoti. Sena lietuviška nelaimė, kurią dar prieš karą gražiai nusakė Aleksandriškis, kad pas mus „nei tie, kurie rašo, nei tie, kurie spausdina, nei tie, kurie skaito, negalvoja“.

Bernotą su Verba kritikai buvo nusitvėrę. Abu yra parašę gerų eilėraščių, bet ir prieiliavę… Bernotas pats prisipažino, kad visa, ką parašė, parašė juodu darbu prirūkytame kambaryje. Nežinau, ar verta poezijoje imti pačiam tai, kas neduota. Jeigu tyčia neimi to, kas duodama, tai nuodėmė. Sunku paimti ir kas duota, kai duodama. O jeigu pats prievarta imi, nors nieko tau neduodama? Nukamuoji eilėraštį ir visiems tiktai parodai, kad nieko tau nebuvo duota. Poezija vis dėlto dvasiniai žmogaus gelmių judesiai, kurie ir visą išraišką pateisina.  Visa intonacija pasidaro pati, jausmams ir mintims įsisiūbavus. Kai to nėra, ir lenda staliorystė. Deja, jos dabar mažai kas bijo. Netgi didžiuojasi: „nė dienos be eilutės“!

O Verba? Verba, kiek girdėjau iš kitų, skaudžiai išgyveno, kad nušluojamas lietuviškasis kaimas, tačiau tai priėmė kaip neišvengiamybę. Dėl to gal ir buvo keltas. Ar jis išsilaikys? Jeigu įrodys, kad poezija, kokia jinai bebūtų, yra gebėjimas duoti dvasinių vertybių meniška forma…

Nes Verbos poezija artima viena tendencija – nefilologinio išsilavinimo rašytojų antplūdis. Inžinieriai, fizikai, agronomai, gydytojai, jūrininkai ir kitokie žmonės, dažnai neturėdami poetinės klausos, iš savo užsispyrimo sukūrė mūsų lygio nacionalinį pseudomodernizmą. Iš čia ir atsirado homunkulas, kuris mene neapkenčia meno. Susivienijęs su tokio pat galo skaitytoju, jis kaip koks kentauras eina į tamsybininko žygį prieš poeziją ir kalba apie ją triukšmingiausiai. Neišvengiamos „visuotinio estetinio išsilavinimo“ diletantiškos pasekmės. Tas pat, ką, J. Būtėno liudijimu „Kultūros baruose“, sakydavo V. Krėvė P. Cvirkai, pirmutiniam šokdavusiam visus pamokyti: „Petriuk, tu verčiau patylėtum, nes tau trūksta paskaitėlių apie literatūrą“.

Labai įdomu buvo išgirsti ir Jūsų nuomonę. Pas mus dabar daug apie poeziją kalbama, sielojamasi dėl jos. Rimti rašytojai ir kritikai vieningai pripažįsta, kad ji subrendo kaip menas, įžiūri vertybių, pasisako prieš neautentiškus nejaudinančius gražumynus. Bet kas bus toliau? Iš kokių gyvenimo gelmių bus įsiūbuotos jos skausmingos tikros bangos? Ar jų neatstos paviršiaus raibuliai – rašymas be skyrybos ženklų ir sumiesčionėjusiai savimi pasitenkinusiai „visuomenės minkštuomenei“ būdingas iš visur prisigraibytų minčių ir motyvų perdainavimas, vadinamasis „pasaulinės kultūros įsisavinimas“, primenantis gulinčią ir sočią atrajojančią karvę. Visi mūsų tautos rašytojai visais laikais, kiek galėjo, mokėsi iš pasaulinės kultūros mūsų literatūros labui. Bet kai patys savo labui užsimano tapti pasauliniais, atsiduoda provincijos kvapu.³⁵

Nežinau, kiek dabar Lietuvoje išeinančių knygų Jus pasiekia. Galėčiau ir aš pasiųsti šį tą, bent „Poezijos pavasarį“ kasmet, jeigu negaunate iš kitur.

Kuo širdingiausiai –

Jūsų J. Juškaitis

Vilnius,
1984.X.23.

³¹ B. Brazdžionio nuotrauka (dešinėje).

³² Kai kuriuos laiškus rašydavo popieriuje su kregždutėmis, lyg natomis, sugrupuotomis ant linijų.

³³ Vytautas Skripka parašė „Švyturyje“ (str. „Pro vasaros nakties sidabrą“).

³⁴ Už tuos atsakymus A. Zalatorius buvo užsipultas kaip „šašas ant sveiko mūsų literatūros kūno“

³⁵ A. Bernotas su A. Verba čia niekuo dėti. Užsiminus apie juodu, pasinaudojama proga priminti to meto rašymo negeroves

85, vasario 23 d.

Malonus Kolega,

prie anos „mažųjų dienų“ dedikacijos noriu dabar pridėti nuotrauką³⁶ iš vakaro, kuriame Čikagoje buvo ta knygelė pristatyta mažiems ir dideliems skaitytojams.

Manau, kad be to vidury sėdinčio, Kolegai kiti bus maža tegirdėti arba ir visai negirdėti. Jie (gal daugiausia jos) „gimė“ ir užaugo tik išeivijoje, yra Jūsų kartos žmonės.

Paminėsiu pavardes ir trumpai „kas yra kas“, verčiant iš angliško.

Žiūrime iš kairės. Pirma eilė: Danutė Bindokienė – mokytoja ir jaunimo rašytoja; vakare tarusi žodį apie autorių. Tas autorius. Nijolė Jankutė – rašo mažiems ir suaugusiems. Antra eilė: K. Bradūnas – E. Matuzevičiaus kartos poetas, jo mokslo dienų draugas, išleidęs daug poezijos rinkinių. Jonas Minelga – vaikų eilėr. rašytojas, išleidęs 3 rinkinius; rašo ir humoristikos. Anatolijus Kairys – labai produktyvus rašytojas, išleidęs dešimtis beletristikos, scenos raštų ir poezijos knygų. Julija Švabaitė-Gylienė – poetė, šiais metais laimėjo „Draugo“ romano konkursą; prieš keletą metų lankėsi Lietuvoje, susitiko su Jūsų kartos poetais – M. Martinaičiu, S. Geda ir kt. Česlovas Grincevičius – iš profesijos bibliotekininkas, rašo beletristiką, jo romaną „Geroji vasara“ ir jūsų spauda geru žodžiu paminėjo. Danutė Lipčiutė-Augienė, Maironio sesers duktė, dail. Augiaus našlė, rašo daugiausia vaikams. Apolinaras P. Bagdonas – rašo eiles ir proza, kaip ir kadaise S. Anglickis, rašo ir išleido porą knygų žemaitiškai. Alfonsas Tyruolis (dr. Šešplaukis) – mano kartos vertėjas ir poetas, išleidęs dar Lietuvoje Šilerio ir Gėtės poezijos vertimų, o vėliau – sudaręs vertimų antologiją, poezijos, liečiančios Lietuvą (daugelio įv. pasaul. autorių)³⁷, Stasė Vanagaitė-Petersonienė – beletristė, rašo ir eilėraščių, dabar vieno jaunimo žurnalo vyr. redaktorė; dar Lietuvoje jos pirmą humoreską atspausdinau jaunimo žurnale, kurį redagavau. Adolfas Markelis – beletristas, rašo noveles, turi humoro.

Parašiau ant plono popieriaus, kad laiškas nebūtų sunkus, neperviršytų uncijos. Taip siųsdavo man ant plono popieriaus prirašęs eilėraščių poetas Venancijus Ališas³⁸ iš Brazilijos. Jis prieš keletą metų mirė, Brazilijoje susidaręs legendarinį vardą. Šiemet čia išleistas jo pomirtinis poezijos rinkinys, kuriam gražų aptarimą parašė Antanas Vaičiulaitis, tos pat gimnazijos buvęs moksleivis, kaip ir V. Ališas. (Ališas slapyvardis, tikroji pavardė Arminas). Jo poezijos rinkinį „Sarento varpai“ buvo išleidusi Sakalo leidykla. Jo poezija turi nepaprastai skoningo pietų krašto egzotikos dvelksmo. Forma tobula, klasikinė. Tokia poezija (turiu minty tokia forma) dabar retenybė.

Baigiasi lakštas, baigiu ir savo poringes. Iki kito karto. Kolegiškai Jūsų

Bernardas BRAZDŽIONIS

³⁶ Nuotrauka 1992 metais įdėta „Lietuvių egzodo literatūroje 1945–1990“ į 94 puslapį. Po septynių metų knygą man ir mano žmonai Danutei (Žilaitytei) užrašė K. Bradūnas Vilniuje 1993 metais. Bus prie kito, išsamesnio laiško.

³⁷ „Nemarioji žemė“, 53 poetai, 1970 m. išleido „Lietuvių enciklopedijos“ leidėjas Juozas Kapočius (su juo teko susitikti Lietuvoje), o man atsiuntė filosofas Juozas Girnius su Romano Guardini knygomis. Su autografais Girnius siuntė Antano Maceinos „Religijos filosofiją“, Stasio Šalkauskio „Rinktinius raštus“ (I t. „Filosofijos studijas“). Girniaus ir Kapočiaus rūpesčiu gavau „Lietuvių enciklopedijos“ 37 tomus, Kapočius siuntė Vinco Krėvės „Raštų“ 6 tomus, prezidento Antano Smetonos „Pasakyta, parašyta“, Petro Klimo „Iš mano atsiminimų“ ir kitų knygų.

³⁸ Nepriklausomybei atsikuriant paruošiau V. Ališo publikacijas „Kultūros baruose“, „Proskynoje“, pagal rinktinę „Anapus marių“ (1984 ), kurią gavau iš Antano Vaičiulaičio (taip pat knygą apie Petrą Karužą, Prano Kuraičio „Filosofijos raštų rinktinę“). Su K. Bradūnu ir A. Vaičiulaičiu buvome susitarę gauti visas įvairių krypčių literatūros istorijas ir antologijas egzode, nes tada buvo labai reikalingos ir Lietuvoje galimos „leisti per rankas“. Atsiųsta „Tremties metai“, „Lietuvių poezijos antologija“, „Lietuvių beletristikos antologija“, „Lietuvių literatūra svetur“, Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūros istorijos“ keturi tomai, „Tretieji vainikai“, „Keturi“, „Pradalgių“ tomai, Vlado Kulboko „Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje“, svarbiausi poezijos ir prozos kūriniai, „Žemę“ turėjome čia (E. Matuzevičius). Knygos būdavo siunčiamos ir per Varšuvą kunigo adresu, pridėjus mano inicialus, kad perduotų.

© 2012 „XXI amžius“