Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Penktadienio pokalbiai

Pagarba žmogui, idėjoms ir pamatinėms vertybėms

Lietuvos valstybinės premijos laureatas dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius Autorės nuotrauka

Kovo 1-ąją savo 75-erių metų jubiliejų paminėjęs žymus dailininkas ir fotomenininkas, Lietuvos valstybinės premijos laureatas Rimantas Dichavičius ką tik pristatė monumentalaus leidinio – fotoalbumo „Laisvės paženklinti“ – pirmąją dalį. Leidinys pasakoja apie Lietuvos dailininkus, tapytojus, grafikus, monumentalistus, keramikus ir dizainerius, sukūrusius valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigų banknotus ir monetas, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybės apdovanojimus, paminklus, liturginius reikmenis.

Šio albumo aptarimuose ne kartą nuskambėjo mintis, kad ši knyga – titaniško patriotizmo ir begalinės meilės, pagarbos kūrėjui pavyzdys. Akcentuota, kad tai, ko nesukruto padaryti valstybė, nuveikė vienas žmogus – žymus šalies menininkas, pastarąjį dešimtmetį aktyviai užsiimantis leidyba. Su dailininku, fotomenininku ir leidėju R. Dichavičiumi kalbėjomės apie valstybingumo ženklus, jų ir žmogaus gyvenimo prasmę, vertę ir, žinoma, reikšmingus jubiliejus.

Gal pradėkime nuo to, kas žmogui yra jubiliejus? Kaip paminite svarbias gyvenimo datas?

Savo gimtadienių nesureikšminu. Jeigu draugai nebūtų paskambinę ir pasveikinę, turbūt, nė nebūčiau jo pastebėjęs, būčiau darbavęsis, kaip esu įpratęs. Rimčiau paminėjau tik vieną jubiliejų – 50-metį.

Kaip ir kada kilo sumanymas surinkti įvairių sričių dailininkų sukurtus valstybingumo ženklus į fotoalbumą?

Apie sumanymą išleisti tokį fotoalbumą skelbiau dviejuose Lietuvos dailininkų suvažiavimuose, medžiagą rinkau ir su aprašomais autoriais bendravau beveik penkerius metus. Pats sumanymas kilo iš baisios neteisybės ir nevilties. Anksčiau Komunistų partija, Glavlitas (pagrindinė cenzūros įstaiga – red. past.) mokė, ką daryti, kaip gyventi, dabar eilinis žmogus taip pat jaučiasi nieko neišmanantis, mulkinamas, iš jo tik šaiposi naujieji milijonieriai ir įvairūs valdžios pasiekę perėjūnai.

Dailininkai – tarp tų mulkinamųjų, nepastebimų, negerbiamų. Niekas jų tarsi nė nemato, nemini. Kiekviena valstybė turi savo simboliką, istorija yra užrašoma ne tik žodžiu, bet ir vizualiai įtvirtinama. Mūsų dailininkai tai padarė ir kasdien daro. Šalies atpažinimo ženklai pasikeitė, neliko raudonos vėliavos su pjautuvu ir kūju, sukurti nauji ordinai, medaliai, banknotai ir monetos, pašto, kariuomenės, kitų tarnybų ženklai, paminklai, plakatai, kiti valstybingumo simboliai. Be tų istorinių atpažinimo ženklų valstybė yra ne valstybė, o avinų banda, nežinia kas.

Šis nepasitenkinimas, noras atkreipti dėmesį į mūsų atkurtos valstybės nepriklausomybės ženklus ir jų kūrėjus ragino imtis neįprasto darbo – tautiečiams papasakoti, kas kūrė mūsų atgimusios šalies valstybingumo simbolius. Tai darė daug žmonių, jie daug dirbo ir daug nuveikė. Kiek herbų sukūrė Arvydas Stanislovas Každailis, kokių monumentalių istorinių paveikslų nutapė Giedrius Kazimierėnas, kiek dekoratyvinių mažųjų skulptūrų, skulptūrinių portretų, antkapinių paminklų, memorialų, medalių gimė iš skulptoriaus Stanislovo Kuzmos rankų...

O kaip atrinkote įvairių sričių dailininkus ir jų darbus pirmajam fotoalbumo tomui? Ką pristato pirma fotoalbumo dalis?

Labai griežtos atrankos nebuvo. Puikiai žinojau, kas svarbiausia: pirmasis – valstybės herbo autorius, paskui – sukūręs memorialą kritusiems už valstybės laisvę ir mūsų dabartinių pinigų autorius. Būta daug atsitiktinumo. Pirmasis fotoalbumo tomas pristato 58 įvairių kartų šalies dailininkus: tapytojus, grafikus, monumentalistus, keramikus, dizainerius ir jų darbus. Pirmame tome pristatau Vaidą Liudviką Gedminą, Šarūną Sauką, Nerijų Treinį, Gintarą Karosą, Vaidotą Žuką, Vytautą Valių, Antaną Žukauską, Joną Jagėlą, Petrą Repšį, Gitenį Umbrasą, Arūną Sakalauską, Algirdą Bosą, Eimantą Ludavičių, Joaną Noreikaitę, Petrą Henriką Garšką ir kitus. Į antrą ir trečią albumo tomą patenka daugiau negu 100 su valstybingumo įtvirtinimu susijusių autorių ir jų darbų. Tiesa, sumanęs išleisti fotoalbumą, galvojau, kad yra 20–30 įvairių sričių dailininkų, dirbančių tam, kad mes šiandien žinotume, kas tokie esame ir daugiau mąstytume apie savo identitetą. O kai pradėjau daugiau gilintis, tokių dailininkų radau dešimteriopai daugiau, tapo aišku, kad vieno fotoalbumo tomo bus maža, teks išleisti dar du.

Kaip šį sumanymą sutiko dailininkai, tapytojai, grafikai, monumentalistai ir kiti valstybingumo simbolių kūrėjai?

Labai nevienareikšmiškai. Iš pradžių su nepasitikėjimu, ironijos gaidele: „Ką tu čia sumanei, kas tai bus per leidinys?..“ Daugelį šių kūrėjų pažįstu: su vienais mokiausi, kitus pats mokiau, – tad savo  požiūrį jie man reiškė gana atvirai. Kai darbas įsisiūbavo, kai parodžiau pradinį albumo maketą, nuostatos pasikeitė. Tada jau ragino skubėti – per tuos ketverius su puse albumo rengimo metus mirė septyni leidinyje pristatomi žmonės.

Ir dabar, jau pristatant pirmąją albumą dalį, vis atsiliepia dailininkų, apie kuriuos ir jų sukurtus darbus verta papasakoti. Vien Vilniaus knygų mugėje tokių autorių atsiliepė kone dešimt.

Kaip sekėsi rinkti medžiagą fotoalbumui?

Dirbau daugiausia vienas – važinėjau po Lietuvą, po keliolika kartų skambinau daugiau kaip 200 žmonių. Reikėjo su įvairiuose miestuose gyvenančiais autoriais aptarti, ko aš tikiuosi, ko – jie. Man gana lengva – juk daugumą dailininkų pažįstu. Tačiau labai sunku buvo surinkti nuotraukas. Nemažai dailininkų sugeba sukurti gerą darbą, bet tik retas turi gerą jo nuotrauką, yra nusifotografavęs prie savo darbų. Dailininkai atsiųsdavo labai prastų nuotraukų, reikėdavo prašyti vis naujų, kartais tekdavo ir piktai pasibarti. Juk negali geras meno kūrinys nuotraukoje atrodyti kreivas, šleivas, neryškus – jis turi būti nufotografuotas parinkus tinkamą rakursą ir apšvietimą.

Ar pavyko ko nors pasimokyti iš šio fotoalbumo herojų?

Man pavyzdys yra Stranislovas Kuzma. Jo namuose mačiau lapelių su lentelėmis, kurias skulptorius kasdien užpildo tam tikrais ženklais, nusakančiais, kiek prasminga buvo ta diena. Tai kasdienė menininko ataskaita sau, Tautai, Dievui. Tokios lentelės nepildau, bet atsiguldamas miegoti stengiuosi pagalvoti, ką tądien nuveikiau, ar ne per mažai padariau. Ar ta moralinė atsakomybė –  naudingumo koeficientas – neapsunkina žmogaus gyvenimo? Manau, kad ne, tai tarsi švytuoklė, kuri nukreipia reikiama kryptimi, jeigu ne ten eini. Metams bėgant, perkopus 50-metį, dauguma žmonių supranta, kad vidinė disciplina yra būtina. Jaunystėje gali žavėtis bohema, bet palaipsniui supranti, kad joje nėra nieko gero.

Ką laikote svarbiausiomis tautos gyvybingumo ir žmogaus gyvenimo vertybėmis?

Pirmoje vietoje yra laisvė, antroje – atsakomybė. Turime suprasti, kad niekas nėra absoliučiai laisvas, nes kito žmogaus negalima užgauti, įžeisti ar įskaudinti. Vis dažniau prisimenu kažkada rusų kalba skaitytą Margaret Tetčer dienoraštį, kurį ji rašė nuo 12 metų. Būdama 15-metė paauglė ji ryte pagalvodavo, ką turi tądien padaryti, ir įvertindavo, kaip tai atsilieps jos kraštui. Tai matas, pagal kurį gali matuoti save ir kitus.

Tarp žymiausių šalies dailininkų darbų pristatote ir „Versmės“ leidyklos leidžiamą „Lietuvos valsčių“ lokalinių monografijų seriją.

Šios leidyklos darbuotojai, jos vadovas Petras Jonušas – mano bendraminčiai. Atgavus nepriklausomybę, panaikinus cenzūros gniaužtus, atgijo žmonių dvasia, skleidėsi užslopintos kūrybinės galios, išvydome nepaprastą visų kūrybos sričių proveržį. Įdėmiau pažvelgę pamatėme sunkiai suvokiamų, titaniškų pastangų reikalaujančių reiškinių, kurie atrodo neįmanomi vieno žmogaus fizinėms ir dvasinėms galimybėms. Tarp tokių – „Versmės“ leidyklos, leidžiančios unikalią „Lietuvos valsčių“ lokalinių monografijų seriją, pasakojančią apie mūsų šalies miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius, jų pačių ir apylinkių raidą bei istoriją nuo seniausių iki mūsų laikų, kovas už nepriklausomybę, tradicinę kultūrą, verslą, kalendorines ir šeimos šventes, papročių teisę, liaudies išmintį, bažnyčias, žymius žmones, tarmių ir vietos šnektų ypatumus, tautosaką, tautines mažumas, jų papročius ir kita. Remdamiesi leidyklos organizuotų ekspedicijų metu surinkta medžiaga, žmonių atsiminimais, archyvų duomenimis, mokslo studijomis, kitais rašytiniais šaltiniais, kiekvieną iki kelių tūkstančių puslapių siekiančią monografiją rašo dideli – iki 120 – autorių kolektyvai: žinomi Lietuvos mokslininkai, žurnalistai, rašytojai, kraštotyrininkai, kraštiečiai. Lietuvoje būta daugiau kaip 400 valsčių, kurių vietoje įkurta apie 300 seniūnijų. „Versmės“ leidykla, jau išleidusi 28 serijos monografijų tomus, Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečiui (t. y. iki 2018 metų) tikisi išleisti šimtą išsamių šios serijos knygų. Taip leidykla kuria originalų, niekur analogų neturintį šalies valstybingumo paminklą. Šio sumanymo autorius – „Versmės“ leidyklos vadovas P. Jonušas. „Lietuvos valsčių“ lokalinės monografijos turi savo stilių, tęstinumą, kuriam rūbą užvilko dailininkė dizainerė Ona Liugailienė – be jos pastangų, originalių knygos viršelių, serija nebūtų tokia įspūdinga.

Kaip manote, kas bendra šalies valstybingumo ženklus kūrusiems žmonėms?

Naujus laisvės ženklus, simbolius galėjo sukurti tik žmonės, turintys pilietinės nuovokos, gerai suprantą žmogaus ir valstybės reikšmę ir prasmę, jaučiantys ir mokantys valdyti meno formas, sugebantys linijomis, dėmėmis, spalvų plastika ar žodžiais sukurti iškalbingą kūrinį.

Daug Lietuvos kūrėjų veikė ne tik savo profesijos srityje, nes žmogus susikuria ir nuolat plečia savo veiklos lauką. Turime pavyzdžių, kai dailininkai, atėję į literatūrą ar žurnalistiką, ten palieka žymių pėdsakų, pavyzdžiui, Leonardas Gutauskas, Vytautas Mačiuika, Vytautas Šerys, Šarūnas Šimulynas, Jurga Ivanauskaitė, Vaidotas Žukas, Antanas Martinaitis, Eduardas Juchnevičius ir kt.

P. Jonušas – fizikas, tapo banko skyriaus vadovu, įkūrė „Versmės“ leidyklą ir jai vadovauja, įgyvendina Lietuvos lokalinių tyrimų ir jų publikavimų sumanymą.

Dar truputėlį papasakokite apie save. Kas Jus labiausiai džiugina ir skaudina, liūdina?

Daugiausia džiaugsmo teikia kūryba – tiek mano paties, tiek draugų. Paimi gražiai bičiulio išleistą knygą ar nusibeldi į draugų dirbtuves pasižiūrėti jų paveikslų ar eskizų – ir jautiesi laimingas. Prieš kelis mėnesius perskaičiau Rusijos rašytojo, politinio kalinio Varlamo Šalamovo knygą. Tai knygų knyga. Mintį, kad menas – ne gyvenimo atspindys, o pats gyvenimas, ne technika, bet dvasia, plėtoju ir savo paskutiniame albume. Turime ir mes Lietuvoje savo gerų autorių. Tačiau ir kūryboje daug standartinių žodžių, frazių, nors ji savo esme – išsiveržimas iš visų tų standartų ir stereotipų. Labiausiai liūdina ir gąsdina dažnai ir daug kur jaučiama nuostata – „Po manęs nors ir tvanas“. Nėra mąstymo, kad gamta, miestai – mūsų visų turtas, kad mes jais ne tik naudojamės, bet ir saugome, puoselėjame, rūpinamės. Labai erzina televizorius ir jame rodoma banalybių virtinė. Vis tie patys žmonės kalba, šoka. Pakalbink bet kokį kaimietį – įdomiau pakalbės, daugiau pasakys. O jeigu žiūri filmą, tai gaudo, šaudo, žudo. Per valandą ekrane krenta keliolika lavonų.

Kokią vertybių skalę propaguojame? Žinoma, žmogus – didžiausia vertybė, užauginti jį – didžiausias darbas. O ką mes matome filmuose? Tik pach – nėra, nužudyti – tolygu nusičiaudėti... Pasaulyje kasdien padaroma šimtai atradimų įvairiose sferose, ieškokime tų žmonių, jaunų kūrėjų, suteikime jiems eterį, tegul pasakoja apie savo atradimus, sunkumus, kuriuos įveikė, tai žadins atradimų, kūrybinio džiaugsmo ilgesį, poreikį.

O kas Jums yra kovo 11-oji?

Man tai – stebuklas, keliolika metų protu gerai net nesuvoktas. Tik dabar supratau. Buvo ledynas, atrodė, jis neištirps, nesitrauks, o pajudėjo, pasitraukė. Manau, tik vyresnioji karta supranta šį stebuklą, o jaunimas nė nesuvokia – jiems viskas buvo paduota ant lėkštelės. Ir švietimo sistema turėtų skirti daug dėmesio, kad tai parodytų. Savo albumo įžangoje rašau: „Mūsų laisvė prisikėlė iš pelenų lyg stebuklingas paukštis Feniksas. Laisvei atkovoti reikėjo šviesios dvasios, stiprios valios, drąsos ir pasiaukojamų veiksmų. Laimė, kad lemiamu momentu šias savybes mūsų tauta parodė. Atgimusius iš kovos ir kančios mus vedė tiesa ir teisingumas: DIEVAS, GARBĖ, TĖVYNĖ, LAISVĖ – iš amžių atėjusi ir vėl atgimusi pamatinių vertybių hierarchija... Jos netekus veikia tik savisaugos instinktas, nebelieka nei jėgų, nei sparnų dvasiniam skrydžiui, tikrajai kūrybai. Žmogus gali numirti nė nesuvokęs, kas jis toks ir kuo jis galėjo tapti. Surakinta siela negali tobulėti, skleistis, o baimėje gyvendamas žmogus tampa nevisavertis. Ir tauta be laisvės įgauna vergo požymių. Nelaisvė pakerta tautos kūrybines galias. Visų okupantų buvo ir lieka viena politika: palikti užimtą kraštą be šviesuolių, be kultūros, istorinės atminties, be kūrybinių galių. Palūžusios dvasios žmogus žūva anksčiausiai. Meno ženklai yra užkoduota atmintis. Todėl pirmiausia ir buvo siekiama ją ištrinti“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2012 „XXI amžius“