2012 m. balandžio 20 d.    
Nr. 16
(1991)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Velykų savaitei pasibaigus

Romas BACEVIČIUS

Praėjusį Atvelykio sekmadienį baigėme švęsti Velykų – Kristaus Prisikėlimo – savaitę. Šįkart norisi pažvelgti, kaip Gavėnios rimtis atspindėta Lietuvos pasaulietinėje žiniasklaidoje ir vaizdasklaidoje. Iš tiesų Gavėnios laiką joje buvo galima pajusti labiau tik paskutinę – Didžiąją – savaitę. Ko gero, ir tai yra sveikintina. Lietuvos televizija, neretai pradžiuginanti įvairių katalikiškų renginių transliacijomis, ir šįkart neišsižadėjo savo tradicijos – transliavo Kryžiaus kelią iš Romos Koliziejaus, Velyknakčio liturgiją iš Vilniaus Arkikatedros, Popiežiaus Velykinį sveikinimą „Urbi et orbi“ iš Romos, parodė kelis gerus režisieriaus Daliaus Ramanausko filmus, interviu su pranciškonų provincijolu br. kun. Astijumi Kungiu OFM. Lietuvos radijuje kalbėjo Apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi (pokalbio ištrauką spausdino „Lietuvos žinios“), kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kaip Lietuvos radijo laidoje „Akiračiai“ teigė arkiv. L. Bonazzi, „atgaila yra krikščioniui būdinga praktika Gavėnios laikotarpiu, atrodo pasenęs, iš mados išėjęs žodis. Bet iš tikrųjų atgaila yra nepaprastai aktualus, šiuolaikinis žodis, nes tai yra sąlyga pasiekti laisvei. O šiuolaikinis žmogus yra ištroškęs laisvės, aistringai ieško tikrosios laisvės. Kada esu tikrai laisvas? Ar tada, kai galiu daryti ką noriu? Tai nėra laisvė. Būti valdomam savo geismų, savo instinktų, savo kaprizų – tai jokia laisvė. Tai priklausomybė, vergovė. Ir šitą puikiai žino tie, kurie negali apsieiti be cigarečių, be alkoholio, be sekso. Jie gerai žino, jog nėra laisvi. Laisvas yra tas žmogus, kuris išmoko kontroliuoti savo impulsus, kuris valdo savo jausmus, kuris moka daryti gera ir nugalėti blogį. Tad norint pasiekti laisvę, reikia kovoti, nugalėti save, įveikti savo ydas. Tai ir yra atgaila. Atgailauti – vadinasi, kovoti su mumyse esančiais blogais polinkiais.“ O kardinolas A. J. Bačkis Lietuvos radijuje teigė: „ Jei prieš šventes susirandame švarų rūbą, iškuopiame kampus, tai dar labiau dera išsivalyti sielą, įžengti į Velykas palengvėjusia sąžine. Kaip nejaukiai turėtų jaustis žmogus nuo ravimo daržo, tvarkomo automobilio ar kito panašaus užsiėmimo nė nepersirengęs išsyk pasodintas prie šventinio stalo. Taip ir Prisikėlimo iškilmėse – net tie, kurie dėl savo darbo pobūdžio ar kokių svarbių rūpesčių negalėjo dalyvauti Didžiosios savaitės pamaldose, tikrai galėjo rasti minutėlę susikaupimui, Dievo Žodžio pamąstymui, maldai, artimo meilės darbui. Toks turėtų būti pasiruošimas. (...) Dekalogas mums aiškiai sako: Sekmadienį švęsk. Kiekvienas sekmadienis – tai mažosios Velykos, tai žmogaus susitikimas su Gyvuoju Dievu. O žmogus, kuris pasirenka, kad vieno Dekalogo įsakymo laikosi, o kiti – neaktualūs, apgaudinėja pats save, nes Dievo Teisynas nėra skirstomas pagal svarbą ar patogumą. Negali žmogus būti truputį tikinčiu. Jis visada panašus į žiūrovą, kurį gal kada palies Dievo malonės kibirkštis, pakviesdama į tikėjimo pilnatvę. To mes meldžiame ir linkime kiekvienam, kuris įeina pro bažnyčios duris.“ Deja, kaip teigė keletas sutiktų kunigų, nors rekolekcijose ar Didžiąją savaitę bažnyčiose ir būta eilučių prie klausyklų, atgailauti per išpažintį vis dėlto mažokai žmonių atėjo.

Interneto portalui delfi.lt duotame interviu apie Velykas kun. Vaclovas Aliulis MIC sakė: „Ši šventė yra Kristaus pergalė. Ji rodo mūsų tikėjimą šia pergale, ir mes tikime savo pergale prieš mūsų nuodėmingumą ir mirtį. Jei gyvename su Kristumi, galime tikėtis, kad mes po kūno mirties gyvensime su Kristumi. Tokia didžioji šios šventės prasmė. Jeigu krikščionis tai suvokia ir rengiasi šventei susimąstydamas apie gyvenimo prasmę ir savo gyvenimo kelią, tiesius žingsnius ir kreivus vingius, – geriau pasirengia Velykų džiaugsmui ir atgimimui.“ Tame pačiame portale surengtoje vaizdo konferencijoje kun. Kęstutis Dvareckas sakė: „Labiausiai pastebiu žmonių baimę tikėti meile. Ir tas skausmingas patirtis perkeliame į santykį su Dievu. Kai nebetiki, prisikėlimas neįmanomas. Net save pačius mums sunku priimti ir mylėti. Visuomenės reikalavimai žmogui seniai viršijo žmogiškumo ribas. Iš mūsų tikimasi daugiau nei mes galime.“

Dienraštyje „Lietuvos žinios“ išspausdintas interviu, kuriame kun. prof. dr. Andrius Narbekovas teigia: „Gavėnios laikotarpis ir Didžioji savaitė mus kviečia susimąstyti, pagalvoti ir suvokti prasmę daugelio dalykų, kurie šių dienų žmogui gali neatrodyti verti pasiaukojimo. Nesusitikimas su Dievu yra kasdienybės vaisius. Prapuolęs pasaulyje žmogus garbina Dievą tik tol, kol jam sekasi. Praradęs sėkmę toks žmogus praranda ir Dievą. Šėtonas ir naudojasi žmogaus nubloškimu iš kasdienybės. Kasdienybėje gyvenantis žmogus dažnai to neatlaiko, ima pykti ant Dievo, puola į neviltį, nebemato prasmės gyventi. Gavėnia ir yra geras metas stiprinti tikėjimą, sutvirtinti vertybinius gyvenimo pamatus, kad statytume savo gyvenimo namus ne ant smėlio, bet ant tvirtos uolos.“

Savaitraštis „15 min“ irgi spausdino velykinį interviu. Jame br. kun. dr. Saulius Rumšas OP apie Velykų laukimą sakė: „Ši šventė dažnai yra susijusi su šventimu, įvairiais pirkiniais, vaišėmis. Tai gražus dalykas, bet svarbiau būtų savęs paklausti: ką iš tiesų švenčiu, kokia yra šventimo prasmė? Tą prasmę kiekvienas atranda arba suteikia skirtingai. Velykų šventimas neįmanomas be Didžiosios savaitės prieš Velykas, ypač Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio. Tai yra Kristaus kančios žymė. Žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų, prisimename mūsų Išganytoją, jo kančią ir mirtį už mus. Ir kiekvienam krikščioniui reikėtų susimąstyti: kur esu Dievo atžvilgiu, galbūt Kristus ir už mane paaukojo savo gyvybę tam, kad aš gyvenčiau, tam, kad prisikelčiau. Gyvenimas nesibaigia vien tuo, ką mes matome ir jaučiame. Jis nesibaigia su mūsų išėjimu iš šio pasaulio. Gimsta kitas pasaulis ir jis gimsta pirmiausia mumyse. Kristus ir parodo tos perspektyvos galimybę. Jis tarsi perkeičia visą istoriją atverdamas žmogaus istoriją, naują vidinį kelią – žmogus kviečiamas susimąstyti ir atgimti, neprarasti vilties. Tai, ką mes matome, kuo mes gyvename, dar nėra viskas. Yra aukštesnė perspektyva, į kurią ir kviečia pats Dievas. O jeigu žvelgtume ne vien iš krikščioniškų pozicijų, o platesne prasme, ta didžioji savaitė galėtų būti proga susimąstyti bendrai apie žmogų: kas aš esu, ką aš darau, kur aš skubu. Galbūt įmanomas kitoks gyvenimas. Žmogus yra paskendęs savo rūpesčiuose ir darbuose, jis skuba, nemato perspektyvos ir net mirties, o ta Didžioji savaitė yra proga apmąstyti, kas žmogų valdo, ar jis dar yra savo gyvenimo šeimininkas, ar vis dėlto pasiduoda tai tėkmei, kuri neša nežinia kur. Iš to ir išplauktų Velykų dienos, prisikėlimo reikšmė – atveriama nauja perspektyva.“

Keliose televizijų laidose dalyvavęs br. kun. Pijus Eglinas OP lrt.lt išspausdintame interviu džiaugiasi, kad „kuo toliau, tuo daugiau žmonių švenčia šventes ne dėl to, kad visi taip daro, bet būtent aiškiai suvokdami, ką tai reiškia. Žvakių šviesa, užkurtas laužas priešais bažnyčią, Biblijos skaitymas – nepaprastai gilūs ir pačią žmogaus esmę paliečiantys dalykai. Džiaugiuosi, kad ta masė žmonių kažkaip atsisijoja ir po truputėlį išryškėja, kad jie krikščionys ir suvokia, ką reiškia būti krikščioniu. Grynai iš sąmoningumo, kad tai yra mano gyvenimo įrankiai, ką mums duoda tikėjimas – visų pirma gyvenimo tikslą, antra – gyvenimo prasmę. Savaime suprantama, kad tai yra egzistenciniai įrankiai, be kurių nematyčiau jokios prasmės, nežinočiau, kodėl rytoj turėčiau keltis iš lovos ir eiti į darbą.“

Savaitraštis „Atgimimas“ spausdino interviu su kardinolu A. J. Bačkiu. Kardinolas jame sakė: „Bendravimas su Kristumi tampa tokia savaimine ir todėl būtina kasdienybės dalimi, kad be jos gyvenimas tiesiog neįsivaizduojamas. Deja, jau tik mažuma šeimų yra darnios ir turi savyje bei perduoda daigų tikėjimo grūdą. Žmogus, kuriam apie Kalėdas ar Velykas pirmiausia primena pasikeitęs parduotuvių apipavidalinimas, vargiai gali nuolat gyventi viltį teikiančia, stiprinančia Prisikėlimo žinia. (...) Bažnyčia džiaugiasi ir tais, kurie bent per Velykas ateina švęsti Eucharistijos, bent viena ar kita proga prisimena esą krikštyti, Dievo mylimi ir visada laukiami sūnūs paklydėliai. Tačiau neturime apsigauti – be kasdienės maldos, be sekmadienio su Kristumi, be Dievo Žodžio skaitymo ir artimo meilės darbų Velykos yra ne tas pavasarinis spindulys, kuris įspindęs jau nepasiduoda, tampa nuolat saulėta diena, o tik tas rudeninis švystelėjimas pro sunkius debesis, kuris tik trumpai praskaidrina pilkas dienas.“ „Atgimime“ buvo interviu ir su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi (jo ištrauką spausdiname 5 p.).

Didžiosios savaitės proga ELTA irgi išplatino interviu, kuriame Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis teigė: „Pasroviui plaukti visada lengviau. Kita vertus, ne viskas, kas yra sunku, savaime yra vertinga. Krikščionis turėtų viską vertinti amžinybės požiūriu, prisimindamas Luko Evangelijoje užrašytus Jėzaus žodžius: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ Jeigu siekdamas didelių laimėjimų tame ieškosi tik garbės, galios, pinigų – jei „ieškosi savęs“, tai tik save ir rasi: ribotą, mirtingą žmogų. O žmogaus širdis iš tiesų alksta Dievo. Sekdami Jėzumi, kuris savo kraują ant kryžiaus už mus išliejo, esame kviečiami kasdienybėje siekti tokios nesavanaudiškos meilės, nes amžinybėje vertę turi tik tai, ką padarėme dėl kitų. Tik šis kelias veda į Dievą.“

Žurnalo „Veidas“ kalbintas Lietuvos pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos brolis kun. Tomas Žymantas OFM sakė, kad „daugelis krikščioniškų švenčių vis dar yra šeimos susibūrimas ir gero nugėrimo bei pavalgymo proga. Per Kalėdas, ačiū Dievui, dar apsikeičiama dovanėlėmis, pasakomas geras žodis. Per Velykas dažniausiai tik kiaušiniai ridenami. Tačiau kunigai nuolat aiškina Velykų tridienio pamaldų reikšmę, daug dėmesio skiria žvakės, vandens simbolių aiškinimui. Pradedame iš naujo katechizuoti žmones. Tą būtina daryti, tačiau kad žmogus suvoktų švenčių prasmę, jis pats to turi norėti. O noras ateina su tikėjimu.“

Interneto portale balsas.lt kalbintas kun. Robertas Grigas mano, kad „šventės išryškina ir sutelkia tam tikras nusistovėjusias emocijas ir būsenas. Jos nepakeičia žmogaus ar bendruomenės nusistatymo iš esmės, o mes, tikintys krikščionys, manome, kad tam tikri įvykiai, valios aktai gali labai smarkiai pakeisti žmogų ir visuomenės gyvenimo kryptį. Natūralu, kad šventinės nuotaikos yra ankstesnio gyvenimo tęsinys ir tai, kuo žmonės gyvena laukdami Velykų ar kitos šventės, jie dažniausiai atsineša ir į tas šventes. Tai savotiškas metinis derlius.“

Laikraštyje „Utenos apskrities žinios“ Mielagėnų klebonas kun. Marijonas Savickas sakė, kad „Lietuva išgyveno daugelį sunkmečių. Dabar visi dar esame Didžiojo penktadienio tamsoje, skausme, nežinioje. Merdi tikėjimas ir viltis. Mokydamiesi Katekizmo, dažnai nustumdavome į šalį septynis gerus darbus dvasiai. Prie jų pažinimo linkėčiau sugrįžti kiekvienam ir naujai mokytis artimo meilės.“

Gana įdomų rašinį apie Lietuvoje, Pumpėnų miestelyje misionieriaujančius kunigus iš Argentinos spausdino „Ūkininko patarėjas“. „Klaipėda“ dar prieš konsekraciją kalbino vyskupą Liną Genadijų Vodopjanovą OFM. Įdomių laidų prieš Velykas transliavo „Žinių radijas“.

Tačiau „Lietuvos rytas“, kaip įprasta, ieškojo būdų savaip priminti apie artėjančias Velykas ir priede „Stilius“ išspausdino rašinius „Kunigas dėl meilės abiturientei metė tarnystę Dievui“ bei „Po skyrybų su M. Veseliu K. Pikūnė gyvenimo laimę rado santuokoje su dvasininku“. Be to, buvo svarbu priminti, kad „Dauguma žmonių – „proginiai“ katalikai“. Tiesa, paskui spausdinti interviu su knygos „Vilniaus šventovės“ autoriais „Uždarytos bažnyčios istorijas pasakoja visiškoje tyloje“ bei „Krikščioniu vadintis ir būti: ką apie tai sako sociologai ir kunigai?“

Įvairiuose miestuose Didįjį penktadienį buvo einamas Kryžiaus kelias. Šis įvykis jau mažiau kur pastebėtas. Tačiau Kaune bandyta išgarsinti Didžiojo penktadienio vakarą naktiniame klube „Embassy“ vykusius šauniausios Lietuvos studentės rinkimus „Ledi“, kuriuose dalyvavo net katalikiškos krypties Kolpingo kolegijos studentė...

Pagrindinis pastarųjų dienų įvykis sulaukęs padidinto Lietuvos katalikų dėmesio – šeštadienį Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje vykusi br. kun. L. G. Vodopjanovo OFM konsekracija į vyskupus. Lietuvos televizija ją transliavo tiesiogiai, tačiau kitai žiniasklaidai  (išskyrus regioninę) šis įvykis pasirodė kasdieninis ir nevertas dėmesio, tarsi Lietuvoje vyskupai būtų konsekruojami bent kartą per mėnesį... Panašiai buvo, kai vasario 11-ąją sužinojome apie Popiežiaus paskelbtą naujojo Lietuvos vyskupo nominavimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija