2012 m. gegužės 18 d.    
Nr. 20
(1995)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Romo Kalantos aukos paminėjimai

Kauno Muzikinio teatro
sodelyje kalba Seimo
pirmininkė Irena Degutienė

Romo Kalantos aukos 40-metis
minimasjo susideginimo vietoje
Livijos Šiugždienės nuotraukos

Kalba anų įvykių liudininkas
Aleksandras Jegorovas

Groja Edmundas Janušaitis

Prieš 40 metų Kauno Muzikinio teatro sodelyje protesto prieš sovietų priespaudą ženklan susideginęs Romas Kalanta pirmadienį buvo paminėtas Vilniuje, Alytuje ir ypač Kaune bei Garliavoje.

Į Kauno Muzikinio teatro sodelį pagerbti iš gyvenimo 1972 m. gegužės 14-ąją pasitraukusio vaikino susirinko apie tūkstantis žmonių. Sodelyje, greta kiek neįprasto paminklo R. Kalantai, stovėjo Generolo Povilo Plechavičiaus jaunojo kario mokyklos auklėtiniai, netoliese išsirikiavo degančias žvakeles rankose laikantys „Aušros“ mokyklos moksleiviai. Prie tautinės vėliavos spalvų juostele aprišto medžio, prie kurio susidegino R. Kalanta, degė žvakelės. Scenoje išsirikiavę berniukų ir jaunuolių choro „Varpelis“ nariai dainavo širdis virpinančias dainas. Vaizdo ekrane buvo galima pamatyti R. Kalantos gyvenimo ir po jo mirties kilusių demonstracijų nuotraukas.

Minėjime dalyvavusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė sakė: „Yra legendų, kurių dalimi galime tapti kiekvienas. Mes tapome gyvos legendos – R. Kalantos – dalimi. Ant laisvės aukuro padėjęs savo gyvybę R. Kalanta įbaugino visą sovietinę sistemą. Devyniolikmetis anuomet laisvės troškimu uždegė tūkstančius kitų jaunuolių širdžių“. Parlamento vadovė jaunuolio poelgį lygino su kitais Lietuvai reikšmingais istoriniais įvykiais – Margirio pilies apgynimu, „Žalgirio“ mūšio pergale, Sausio 13-osios ir Medininkų bei partizanų aukomis.

Kai kurie minėjimo dalyviai užsiminė ir apie vis dar sklandančius gandus, susijusius su R. Kalantos poelgiu. Kauno meras Andrius Kupčinskas, pasakęs, kad „kilnus ir beveik beprotiškas“ jo poelgis, matyt, dėl patirties stokos, dar pridūrė, kad jis „vertinamas nevienareikšmiškai“, esą „visuomenėje netyla svarstymai apie jo keistoką būdą, emocinį nestabilumą, poelgio beprotiškumą“, kalbėjo ir apie jo laikų jaunimo nepriimtiną apsirengimą, mėgstamą klausyti vakarietišką muziką, kurie tapę tų laikų jaunimo simboliais. Tas „priminimas“ nelabai maloniai nuteikė 1972 metų susirėmimuose su KGB, milicija ir kareiviais „bananų“ skonį patyrusius jau pagyvenusius bei kitus patriotiškai nusiteikusius žmones. Vargu ar taip laisvai galima traktuoti KGB psichiatrų paskleistus šmeižikiškus „gandus“ apie R. Kalantos protesto akcijos motyvus ir neramumuose dalyvavusio jaunimo įpročius. Tokias miesto vadovo klaidas ištaisė istorikas Egidijus Aleksandravičius, jaunuolio žūtį apibūdinęs kaip tuometinių žmonių ir visuomenės budinimą, įvykdytą tokiu tragišku būdu, kuris žymėjo jau nuslopintą partizaninį pasipriešinimą.

R. Kalantos brolis Antanas pareiškė padėką tiems, kurie prieš 40 metų suprato aukos svarbą ir jos nepaniekino. Jis mano, kad vienybės, kuri Lietuvoje tvyrojo 1972-aisiais ir vėliau, 1988 metais, dabar itin trūksta, ypač jos stinga tarp valdžios ir žmonių. „Mums labai trūksta vienybės. Valdžia nesusikalba su žmonėmis ir priima sprendimus, kurie visiškai nepriimtini visuomenei“, – sakė jis. Net ir nepritardami valdžios poelgiams žmonės nieko negali padaryti, tad pasirenka vienintelį ginklą – vis didėjančią emigraciją. Būtent toks ir yra naujų laikų pasipriešinimas. A. Kalanta priminė ir kitus aukos keliu ėjusius lietuvius, taip pat ir po nepriklausomybės atkūrimo prie Kremliaus susideginusį dailininką Žemaitį.

Tačiau anų įvykių dalyvių nuostabai kalbėti buvo leista beveik vien tik į paminėjimą sugužėjusiems politikams.

Gal ir teisingai savo kalboje su ironija klausė E. Aleksandravičius: „Kodėl čia dabar, minint Kalantos žūties 40-metį, tiek daug susirinko? Lygiai taip pat buvo svarbios ir 39-osios žūties metinės! Tad kuo ypatinga ši gegužės 14-oji, gal artėja rinkimai?“ Minėjime kalbėti buvo leista tik vienam anų įvykių liudininkui – Aleksandrui Jegorovui, kuris išvis nenorėjo dalytis prisiminimais, nes čia matė ne tokius kalbėtojus. Šis skaudžių išgyvenimų patyręs vyriškis pasakė prie mikrofono susigrūdusiems politikams nemalonią mintį, kad net po 40 metų apie R. Kalantą daugiausia kalba tie, kurie tada „dar buvo negimę ar niekur nedalyvavo“, netgi mušė „bananais“ ir dabar klesti. Kai vienas iš netrukus koncertavusių bardų prisiminė, kaip jam ir kitiems jaunuoliams tomis maišto dienomis neleido vykti į Kauną, kai kurie anų laikų liudininkai pastebėjo, kad lygiai taip pat jiems dabar neleidžiama prabilti į žmones.

Iš R. Kalantos gimtojo miesto Alytaus atvykusi visuomenininkė Algina Markauskienė pademonstravo iš žemės, stiklo ir gintarų sukurtą meno kūrinį „Gintaro Lietuva“ (menininkas Antanas Balkė). Ant medinio pagrindo įrėmintas tuščiaviduris stiklo karkasas primena Lietuvos žemėlapį. Į jį buvo įpilta sauja žemės, paimta viename Alytaus namo, kuriame augo R. Kalanta, kieme. A. Markauskienės skaičiavimais, iš viso paaukota apie trys litrai gintarų.

Po pagrindinio minėjimo tiek savo, tiek ir kitų autorių kūrybos dainas dainavo bardai Leonardas Rinkevičius, Algis Svidinskas, Edmundas Janušaitis (pastarasis jau sekmadienį dalyvavo Prisikėlimo bažnyčios salėje vykusiame R. Kalantos pagerbime), Romas Naidzinavičius, Juozapas Liaugaudas, Žilvinas Vingelis, menantys 1972 metų įvykius, ar pažinoję R. Kalantą, ar žymiai jaunesni. Gaila, kad pagal valdiškai sudarytą programą kūrybingų ir lyriškų jų dainų pasiklausyti pasiliko nedaug – kiti minėjimo dalyviai buvo jau išvežti prie R. Kalantos kapo ar išskirstyti kitur.

Tą dieną vyko ir kiti paminėjimo renginiai – keliose mokyklose pilietinio ugdymo pamoka „Laisvės pavasaris“, popietė IX forto muziejuje, V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje aktorė K. Kazakevičiūtė skaitė nežinomo poeto eiles, skirtas R. Kalantai, kino teatre „Romuva“ buvo rodomas filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, o pavakary teatro sodelyje vyko roko koncertas.

R. Kalantos aukos minėjimai Kaune vyko jau ir anksčiau – Prisikėlimo bažnyčioje skambėjo bardo E. Janušaičio kūrybos dainos, o parodoje „Troškę laisvės – vilkėję džinsus“, atidarytoje Valdo Adamkaus bibliotekoje dar penktadienį, kelios dienos iki sukakties, buvo demonstruojamos tų laikų jaunimo kartos nuotraukos, skambėjo populiariausios to meto dainos. Vytauto Didžiojo universiteto politologas Rytis Bulota pasakojo apie antisovietinio elgesio apraiškas tarp lietuviško jaunimo – KGB ataskaitoje, likus trejiems metams iki R. Kalantos susideginimo, rašoma, kad antisovietinės nuotaikos tarp jaunimo gali stiprėti. 1972-ųjų Kauno pavasario įvykius tyrinėjanti Vašingtono universiteto mokslininkė, Vašingtono universiteto doktorantė Amanda Svein kalbėjo apie tuomet buvusią didžiulę priešpriešą tarp jaunuolių laisvės troškimo ir valdžios kontrolės. Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Kastytis Antanaitis pastebėjo, kad tie, kuriems 1970-aisiais buvo 20–25 metai, mūsų dainuojamosios revoliucijos metu jau sudarė daugumą, galima sakyti, ir būtent jų dauguma ir dalyvavo Sąjūdžio mitinguose.

R. Kalantos aukos metinės pirmadienį paminėtos ir jo gimtajame Alytuje. Minėjimas pradėtas koncertu Šaulių namuose, vėliau buvo tęsiamas V. Krėvės gatvėje, prie namo, kuriame iki 10 metų augo jaunasis Romas. Čia jo žūtis buvo pagerbta tylos minute, prie atminimo lentos uždegta žvakučių, padėta gėlių, pasidalyta prisiminimais.

Vilniuje prie buvusių KGB rūmų gegužės 14-ąją taip pat rinkosi žmonės, daugiausia jaunimas. Rašytojas Liudvikas Jakimavičius perskaitė eilėraštį, o gitara susirinkusiesiems grojo ir dainavo bardas Gediminas Storpirštis. Vėliau žmonės rinkosi į Mokytojų namų kiemelį. Čia po atviru dangumi grojo, dainavo bei poeziją skaitė keletas poetų ir atlikėjų.

Gegužės 14-osios vakare R. Kalantos žūties metinės buvo paminėtos ir Garliavoje, Klonio gatvėje, prie Kedžių ir Venckų namų (apie tai – 1 ir 12 puslapiuose).

Kitą dieną, gegužės 15-ąją, kalbėdama Seime iškilmingame minėjime parlamento vadovė I. Degutienė įvertino R. Kalantos auką, priminė po jo žūties vykusias jaunimo protesto akcijas. Vienintelis minėjimo Seime pranešėjas, Nepriklausomybės akto signataras, pasipriešinimo dalyvis Algirdas Patackas prisiminė brutalius sovietinės milicijos ir kariuomenės veiksmus prieš jaunimą 1972 metų gegužę. Kartu jis atkreipė dėmesį į kitą skaudžią nūdienos problemą – neramią ir pavojingą, sunkiomis pasekmėmis gresiančią padėtį Garliavoje, Klonio gatvėje, kur dėl prievarta bandomos pagrobti mažosios mergaitės Deimantės gali pasikartoti Kalantos įvykiai. Kaip sakė signataras, visa tai kyla iš mumyse atsiradusio ir stiprėjančio vidinio priešo, daug pavojingesnio, nei buvo išorinis priešas – okupacija. A. Patackas įspėjo jaunimą, kad visuomenėje yra kitaip nei Seime – Garliavoje, „gatvėje“, bręsta labai skaudūs dalykai, kurie gali pasibaigti tuo, kuo baigėsi kalantinės. Jis sakė: „Yra tam tikrų paralelių tarp to, kas dabar vyksta Lietuvoje, ir tarp kalantinių. Tada mes turėjome išorės priešą – tai buvo okupantas, dabar mes turime, gal bus labai stipriai pasakyta, bet vis dėlto – vidaus priešą. Su vidaus priešu kovoti daug sunkiau, jis daug klastingesnis, kova su juo daug subtilesnė“. A. Patackas, pabrėžęs, kad kalba įgaliotas Klonio gatvėje budinčiųjų, sakė, kad dabar yra svarbi ne tiek ekonominė krizė, kurią galbūt jau įveikėme, kiek moralinė: Lietuva yra pasidalinusi į dvi stovyklas. Signataras nežinantis, kodėl taip įvyko, bet perspėjo jaunimą, inteligentus bei valdžią ir teisėsaugą: „Pasinaudodamas šia tribūna ir šia vieta, noriu duoti keletą įspėjimų. Visų pirma jaunimui – nepražiopsokite to, kas ten vyksta, nepražiopsokite. Taip gali ir praeiti, jūs turite didelį šansą, tą patį, ką patyrė Kalantos laikų jaunimas“, – sakė A. Patackas. Jis perspėjo ir inteligentiją: „Nestovėkite po medžiu – po to gailėsitės“. Pabaigoje perspėjo valdžią ir teisėsaugą, kuri pastaruoju metu sudarė arba žada sudaryti „labai pavojingą ir grėsmingą simbiozę su psichiatrija“. A. Patackas, teigęs praleidęs 10 metų Seimo rūmuose ir žinantis, kad „gatvėje“ kitaip nei valdžios koridoriuose: „Ten bręsta labai skaudūs dalykai, kurie gali pasibaigti tuo, kuo baigėsi kalantinės. Tai būtų toks perspėjimas ir patikėkite, jis pakankamai rimtas, aš esu įgaliotas žmonių jį perduoti“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija