2012 m. gegužės 25 d.    
Nr. 21
(1996)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Vienuoliškas šventumas, išmintis ir vizijos

Didžioji viduramžių intelektualė šv. Hildegarda Bingenietė oficialiai pripažinta šventąja

Mindaugas BUIKA

Šv. Hildegarda Bingenietė (1098–1179)

Kadras iš Vokietijoje 2009 metais
sukurto filmo „Vizija“ apie šventosios
mistikės gyvenimą. Žymiosios vienuolės
Hildegardos Bingenietės vaidmenį
atliko aktorė Barbara Zukova

Benediktinės vienuolės kanonizavimo aplinkybės

Popiežius Benediktas XVI ateinantį rudenį Romoje vadovaus kelių naujų Katalikų Bažnyčios šventųjų paskelbimo iškilmei, tačiau vienos iš jų – benediktinės vienuolės šv. Hildegardos Bingenietės (1098–1179) – atveju Šventojo Tėvo patvirtintą dekretą taip pat galima laikyti vykusia formalia kanonizacija. Gegužės 10 dieną audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Andželą Amatą, popiežius Benediktas XVI drauge su dešimtimis kitų pasirašytų dokumentų, susijusių su kandidatų į altoriaus garbę bylų tyrimu, suteikė oficialų leidimą visos Bažnyčios mastu liturgiškai minėti šv. Hildegardą (Hildegard von Bingen) ir įtraukti į šventųjų katalogą.

Kai ką tokia žinia galėjo nustebinti, nes Bažnyčios istorijoje jau keletą šimtmečių ši benediktinė vienuolė, žymi savo meto teologė, mistikė, poetė, kompozitorė ir gamtamokslininkė, buvo laikoma šventąja. Tai nurodydavo daugelis popiežių, įskaitant patį Benediktą XVI. Benediktinų vienuolijoje šis šv. Hildegardos Bingenietės, savo išmintimi ir pranašiškomis įžvalgomis suvaidinusios svarbų ir moteriai nebūdingą vaidmenį permainingu, netgi prieštaringu viduramžių Bažnyčios laikotarpiu, kultas buvo išplitęs netrukus po jos mirties. „Vatikano radijui“ duotame interviu kardinolas A. Amatas paaiškino, kad, dėl tuometinių kanoninės teisės pasikeitimų Katalikų Bažnyčioje, įskaitant ir šventųjų skelbimo iniciatyvas, kurios palaipsniui iš vietinių vyskupų lygio kaip tik XII amžiuje tapo popiežių prerogatyva, šv. Hildegardos kanonizacijos procesas buvo formaliai užbaigtas tik dabar.

Kardinolas A. Amatas pabrėžė, jog dabartinis pripažinimas iš esmės nieko nekeičia, tik galutinai sutvarko teisinius liturginio minėjimo aspektus. Šventojo Sosto dikasterijos vadovas priminė, jog panašių atvejų būta ir anksčiau, kad yra ir daugiau tokių šventųjų, kurių kultas nuo seno buvo celebruojamas, tačiau formaliai patvirtintas tik vėliau. Netgi tokių žinomų šventųjų, kaip Romualdas, Norbertas, Brunonas, Vengrijos karalius Steponas, Škotijos karalienė Margarita (šie valdovai padėjo pagrindus savo tautų evangelizavimui), popiežius Grigalius VI (beje, pranašiškai XII amžiuje įvedęs visuotinį kunigų celibatą), kanonizacijos bylos irgi galutinai buvo sutvarkytos tik vėliau.

Šioje srityje daugiausia nuveikta Bažnyčią valdant popiežiui Benediktui XIV, kuris 1734 metais išleido kanoninį ir teologinį traktatą „Apie Dievo tarnų beatifikavimą ir kanonizavimą“.

Moters vaidmens Bažnyčioje iškėlimas

Šv. Hildegardos Bingenietės liturginio minėjimo visuotinėje Bažnyčioje galutinio įteisinimo proga prisimintinas popiežiaus Benedikto XVI aktualus mokymas apie šios garsiosios vienuolės mistikės gyvenimą ir nuopelnus. Tai jis išdėstė per 2010 metų rugsėjį vykusias bendrąsias audiencijas. Popiežius pabrėžė reikšmingą moters vaidmenį Bažnyčioje netgi senuoju istoriniu laikotarpiu, vadinamaisiais viduramžiais, kai krikščionybė iškėlė įvairių moterų išsiskirtinai šventą gyvenimą.

Šventasis Tėvas pirmajame katechetiniame pokalbyje, vykusiame 2010 metų rugsėjo 1 dieną, bendrosios audiencijos dalyviams priminė, kad Hildegarda gimė jo gimtosios Vokietijos katalikiškoje Reinlando – Pfalco žemėje, priklausė gausiai, kilmingai ir turtingai Bermersheimo šeimai. Jos tėvai, įžvelgę savo dešimtosios dukters mistinę patirtį, galima sakyti, nuo kūdikystės paskyrė ją Dievo tarnystei – vienuoliniam gyvenimui. Siekiant tinkamo žmogiškojo ir krikščioniškojo ugdymo būdama vos aštuonerių Hildegarda buvo patikėta mokytojos Juditos Šponkeimietės auklėjimui, kuri vadovavo moterų klauzūrinei bendruomenei. Iš šios bendruomenės Dizinbodenberge išaugo nedidelis šv. Benedikto regulos prisilaikęs moterų vienuolynas, į kurį Hildegarda ir buvo priimta.

Savuoju pamaldumu ir veiklumu Hildegarda netruko įgyti autoritetą, todėl 1136 metais, mirus motinai Juditai, kuri buvo bendruomenės abatė (vyresnioji), seserys paprašė Hildegardą tapti jos įpėdine. „Ji šią savo užduotį atliko išskleisdama savo, kaip išsilavinusios, dvasiškai iškilios ir gebančios sumaniai tvarkyti klauzūrinio gyvenimo reikalus, savybes“, pripažino popiežius Benediktas XVI. Dėl gausėjančių jaunų moterų pašaukimų Dievui pašvęstam gyvenimui šv. Hildegarda įsteigė dar du vienuolynus – vieną Bingene, dedikuotą šv. Rupertui, į kurį 1147 metais persikėlė ir praleido likusį savo gyvenimą, o kitą 1165 metais netoli Eibingeno. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į šv. Hildegardos – vienuolės, abatės, vienuolynų steigėjos – ypatingą vadovavimo būdą, rodant pavyzdinį gerumą. Anot to meto liudijimų, motina ir jos dvasinės dukterys rodė abipusę pagarbą.

Dvasinis vadovavimas regėjimų patvirtinimui

Išmintingoji vienuolė ieškojo dvasinių patarimų ir vengė savavališko aukštinimosi. „Kaip dažnai nutinka tikrų mistikų gyvenime, Hildegarda irgi troško būti vadovaujama išmintingų žmonių (bažnytinės vyresnybės), kad galėtų nustatyti savo regėjimų kilmę, nes baiminosi, jog tai gali būti iliuzijų vaisius“, – sakė Šventasis Tėvas, matyt, turėdamas galvoje ir dabartinę „netikrų pranašų“ gausybę. Šv. Hildegardai Bingenietei šiuo atžvilgiu labai pasisekė, nes tuo metu kaimyninėje Prancūzijoje gyveno vienas žymiausių krikščioniškosios mistikos teoretikų, vėliau Bažnyčios mokytoju paskelbtas šv. Bernardas Klervietis (Bernard de Clairvaux, 1090–1153).

Paprašytas patarimo didžiulį autoritetą Bažnyčioje turėjęs šv. Bernardas (jis įsteigė net 62 vienuolynus!) ne tik nepaniekino kuklios vienuolės, drąsiai svarsčiusios apie svarbiausius bažnytinius reikalus pasiremiant vidiniais mistiniais išgyvenimais, bet ją nuramino, padrąsino. Panašiai pasielgė ir tuometinis popiežius Eugenijus III, kuris svarbiame Bažnyčios vyskupų sinode visiems perskaitė Hildegardos padiktuotą tekstą ir oficialiai leido mistikei užrašinėti ir viešai skelbti savo regėjimus. Nuo to momento benediktinės abatės prestižas taip išaugo, kad amžininkai pradėjo ją vadinti „vokiečių apaštale“. Skelbdama Šventosios Dvasios jai patikėtą dieviškąją žinią, ji keliavo per Vokietiją, kalbėdama šventovėse, kartais aštriai kritikuodama negeroves, Bažnyčios prigimties ir misijos išdavystes.

Tokia „meilės Kristui ir jo Bažnyčiai, anuomet irgi kentėjusiai, irgi sužeistai kunigų ir pasauliečių nuodėmių, raiška šv. Hildegarda kalba ir mums“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Tik svarbu iš šios mistikės liudijimo suvokti, kad „antgamtinių dovanų turėtojas niekada jomis nesigiria, nesipuikuoja, bet pirmiausia paklūsta Bažnyčios valdžiai. Kiekviena Šventosios Dvasios dovana skirta Bažnyčiai statydinti, o bažnyčia jų autentiškumą pripažįsta per savo ganytojus“, – darė išvadą Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad šv. Hildegarda, ragindama vienuolių bendruomenes ir dvasininkiją gyventi pagal savo pašaukimą, daug prisidėjo įveikiant XII amžiuje Vakarų Europoje paplitusį katarų eretinį sąjūdį.

Šios sektos nariai (gr. katharos – švarieji) smerkė viduramžių dvasininkijos amoralaus piktnaudžiavimo atvejus, siekimą materialiai pralobti ir siūlė radikalias Bažnyčios reformas, netgi hierarchijos panaikinimą. Šv. Hildegarda katarams griežtai priekaištaudavo, kad jie nori sugriauti pačią Bažnyčios prigimtį, primindama, jog autentiškai atnaujinti bažnyčios bendruomenę įmanoma ne tiek struktūrų pertvarka, kiek nuoširdžia atgailos dvasia ir veikliomis pastangomis žengiant atsivertimo keliu. Šito jos mokymo neturėtume užmiršti. Išmintingoji vienuolė netgi išdrįso viešai perspėti į Bažnyčios reikalus besikišusį tuometinį imperatorių Frydrichą Barbarosą, kuris teisėtam popiežiui Aleksandrui III priešpastatė tris antipopiežius sukeldamas bažnytinę schizmą. „Tu elgiesi kaip vaikas“, – rašė šv. Hildegarda galingajam valdovui ir įkvėpta savo vizijų, nesvyruodama jam priminė, kad ir jis, imperatorius, pavaldus Dievo teismui.

Turtingas teologinis ir muzikinis paveldas

Trumpai apžvelgdamas šv. Hildegardos Bingenietės raštus, kurie yra kupini religinio turinio ir paremti mistiniais regėjimais, popiežius Benediktas XVI katechetiniame užsiėmime 2010 metų rugsėjo 8 dieną sakė, kad „juose, daugiausia poetine ir simboline kalba daromos užuominos į didžiuosius išganymo istorijos įvykius“. Analizuodamas garsiausią benediktinės vienuolės kūrinį „Seivias“ („Pažink save“), kuriame per trisdešimt penkis regėjimus aprėpiami visi išganymo istorijos įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki jo pabaigos, Šventasis Tėvas pastebėjo, jog galima kalbėti apie specifinį moters indėlį į teologiją. Moterys „apie Dievą ir tikėjimo slėpinius geba kalbėti su savitu protingumu ir jautrumu“, – sakė Benediktas XVI, ragindamas ir šių dienų teologes vykdyti šią tarnystę vadovaujantis gilia bažnytine dvasia, savo apmąstymus maitinant malda, pasiremiant viduramžių mistinės tradicijos turtais, kurie yra didžiuliai ir iki galo neištirti.

Popiežius nurodė, kad kituose šv. Hildegardos Bingenietės raštuose dėmesys sutelkiamas į šiandien aktualų dorybių ir ydų santykį, nes žmogus kasdien susiduria su ydomis, atitolinančiomis nuo Dievo, ir dorybėmis, artinančiomis prie jo. Kviečiama nusigręžti nuo blogio, kad būtų galima šlovinti Dievą ir po dorybingo gyvenimo įžengti į amžinybės džiaugsmą. Šv. Hildegarda savo raštuose įtikinamai atskleidžia to meto vienuolynų interesų įvairovę ir kultūrinį gyvumą. Pati Hildegarda Bingenietė, kaip minėta, domėjosi medicina, gamtos mokslais, buvo įkūrusi nedidelį botanikos sodą.

Ypač išryškėjo jos, kaip menininkės, talentas, paremtas poetine kūryba ir išvystytais muzikiniais gebėjimais. Šv. Hildegarda kartais laikoma pirmąja moterimi kompozitore krikščioniškoje istorijoje. Ji rašė eiles, sukurdavo joms melodijas ir tie sukurti sakralinės muzikos himnai, antifonai bei giesmės buvo noriai atliekami to meto benediktinių vienuolynuose kaip brangus paveldas ir išliko iki mūsų dienų. Taigi šventosios Reino mistikės gyvenimas ir kūryba pavirtina, jog ir tradicinėje krikščioniškoje aplinkoje yra įmanomas aukšto kultūrinio lygio moters veikla, kuriai visiškai nereikalinga „agresyvaus feminizmo“ ideologija su nevaržoma kūniškų geismų raiška. „Visada šaukimės Šventosios Dvasios, idant ji pažadintų Bažnyčioje šventų ir drąsių, kaip šv. Hildegarda Bingenietė, moterų, kurios, brangindamos iš Dievo gautas dovanas, vertingai ir savitai prisidėtų prie mūsų bendruomenių ir mūsų laikų Bažnyčios dvasinio augimo“, – baigdamas įspūdingą katechezę sakė popiežius Benediktas XVI.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija