Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

2000-asis!

Kaip mes keitėmės

Šis „XXI amžiaus“ numeris pažymėtas ypatingai – tai 2000-asis numeris. Tai nedidelė redakcijos, jos bendradarbių bei skaitytojų šventė, kokia buvo ir prieš daugiau nei dešimt metų, kai išleidome 1000-ąjį numerį. Leisti laikraštį, vienodai ar maždaug vienodai įtinkantį vyskupui, baigusiam teologijos mokslus, ir paprastam tikinčiajam, labdaros darbus dirbančiai vienuolei ir kaimo parapijos kunigui, mokslininkui ir įstaigos tarnautojui, aktyviam kultūros darbuotojui ir kaimo žmogui, yra sudėtinga. Ši užduotis skatina mus visą laiką siekti optimalaus varianto – leisti gyvą tikėjimą ir meilę savo kraštui bei žmonėms ugdantį laikraštį. Mes pelnome skaitytojų pasitikėjimą ne supaprastintu skaitalu, ne komiksais ir kitais panašiais išradimais, bet rimta, patrauklia pilietine, tautine, krikščioniška pozicija. Svarbiausia, kad į laikraščio kūrimą įsijungia aktyvioji Lietuvos katalikiška visuomenė. Todėl „XXI amžius“ – ne vien redakcijos nuopelnas, bet ir gausaus, aktyvaus talkininkų būrio darbas. Apgailestaujame, kad viename per savaitę leidžiamame numeryje negalime sutalpinti visos medžiagos – jos visada turime tris keturis kartus daugiau nei galime išspausdinti.

Kai leidome 1000-ąjį numerį, buvo 2001 m. gruodžio 5 d., trečiadienis. Tačiau tada mes dar degėme viltimi, kad katalikiškas laikraštis reikalingas Lietuvos skaitytojui. Ir taip buvo iš tiesų – tada, atrodė, Lietuvos žmonės dar išlaikė laisvo, patriotinio, tautinio ir krikščioniško žodžio ilgesį. Nors jau buvome patyrę daug skausmingų smūgių (kai dėl tariamai nesumokėtų mokesčių už išeivijos paramą teko net uždaryti buvusią tuometę leidyklą, Lietuvių katalikų mokslų akademijos (LKMA) vadovas mums neleido teisme net pasakyti tiesos, užtat pats nukentėjo, kai jau buvo praėjęs daugumai tuomečių patriotinių ar krikščioniškų leidinių savotiškas „bumas“, kada šie leidiniai ėjo dešimttūkstantiniais tiražais, kai katalikiškas internetas pribloškė mus savo užsipuolimais, taip „pasveikindamas“ su jubiliejumi), mes vis dėlto žiūrėjome šviesiai į ateitį. Tada išlaikėme abu savaitės numerius solidžios apimties, plėtėsi skaitytojams įdomi tematika, buvome ką tik pradėję leisti du priedus „Pro vita“ ir „Žvilgsniai“, trečiadienio numerį netgi išplėtėme iki 20 psl., leisdami naują priedą „XXI amžiaus horizontai“. Laikraščio tiražas buvo padidėjęs (nors ir nepakankamas išsilaikyti), mūsų leidžiamas savaitraštis vaikams „Kregždutė“ irgi turėjo didelį pasisekimą. Tačiau tuomečio jubiliejaus minėjimas mums skaudžiai atsiliepė – patyrėme ne vieną negailestingą smūgį. Net per katalikiško radijo eterį tuometinis „katalikiškos spaudos apžvalgininkas“, skatinamas tamsiųjų jėgų, įtikinėjo klausytojus (ir skaitytojus) apie mūsų tariamus nusikaltimus, piktdžiugiškai suokė apie tuoj pat artėjantį laikraščio uždarymą, netgi grasino bažnytine valdžia. Buvo ir kitų įvairiausių rafinuotų būdų mums pakenkti. Dėl tų nekrikščioniškų puolimų laikraščio tiražas sumažėjo 1000 egzempliorių, ir mes patyrėme didžiulius finansinius nuostolius. Vėliau puolimo, tiesa, daug mažesnio, susilaukė ir „Kregždutė“, vienintelis Lietuvoje katalikiškas savaitinis (ne mėnesinis!) laikraštis vaikams. Viename Kauno prokomunistiniame laikraštyje buvo užsipulti „Kregždutės“ platintojai, o tuo pretekstu puolama ir „XXI amžiaus“ redakcija. Tada tas pats radijo trubadūras nė neužsiminė apie bedievių šiems laikraščiams daromą skriaudą, tik toliau eterio bangomis liejo tulžį. Gaila, iš katalikų bendruomenės irgi nepasigirdo stipresnio balso, ginančio šį katalikišką vaikams skirtą savaitraštį. Nebuvo jis ginamas ir vėliau nuo valdžios drakoniškų „antikrizinių priemonių“, ir pagaliau katalikiškas savaitraštis „Kregždutė“ buvo uždarytas.

Per tuos daugiau nei 10 metų, paėjusius nuo 1000-ojo numerio išleidimo, buvo ir mums daug svarbių įvykių – ir malonių, ir ne visai. Galima sakyti, kad tuo laikotarpiu atsirado keletas naujų priedų: „Pro vita“, „XXI amžiaus horizontai“, „Už laisvę“, „Atodangos“. Deja, pastarasis priedas buvo sunaikintas nesąžiningų jo leidyboje dirbusių žmonių, taip prarandant vieno išeivijos fondo skiriamą paramą; dabar iš jo mes gauname lėšų tik pusės numerio išleidimui. Neseniai sužinojome, kad gavome triskart mažesnę paramą iš Religinės šalpos fondo. Tai – irgi mums skaudus smūgis. Jį galėjome numanyti, kai išgirdome, jog Fonde dirbti pradėjo žmonės iš Lietuvos – „lietuviškuosius“ paramos skirstymo būdus jau seniai patyrėme savo kailiu, ypač iš mus diskriminuojančio Spaudos rėmimo fondo nuo pat jo sukūrimo. Šiais „demokratiškais“ laikais laikraštis gali būti sunaikinamas labai „nekaltai“ – smaugiant jį finansiškai. Tai daroma ir valdžios, ir kitų nešvarių jėgų.

Ir, savaime suprantama, per tą laikotarpį, ypač paskutinius ketverius metus, patyrėme muravjovišką smūgį apkraunant laikraštį penkis kartus didesniais mokesčiais. Kai girdi demagogiškas kalbas, jog, sumažinus mokesčius spaudai, premjeras bus priverstas tuoj pat uždaryti ligonines, mokyklas ar bibliotekas, kai matai neteisingumą, pasiunčiant prieš mažą mergaitę ir jos artimuosius pusantro šimto policijos ir „omonininkų“ būrį, kai regi kasdien nuožmiai persekiojant mergaitės globėją ar patiri vadinamojo Spaudos rėmimo fondo vykdomą diskriminaciją, nesunkiai supranti, kad dar ilgai valstybė murkdysis savo „išrinktos“ valdžios purvyne. Skaudu būna ir tada, kai sulaukiame priekaištų iš tų, kurių tiesioginė pareiga yra rūpintis laikraščio finansine ir kokybine padėtimi, padedant ieškoti paramos, o ne kalbant tuščius, net veidmainiškus žodžius apie artimo meilę.

Reikia atsiminti, kad laikraščio leidimas kainuoja brangiai – ne taip, kaip šiuolaikinis internetas. Laikraščio puslapio išleidimas kainuoja beveik 400 Lt. Tokių pinigų mes neturime – skaitytojai sumoka tik apie pusę tos sumos. Kitą dalį turėtų mokėti tie, kurie yra „reklamuojami“, arba laikraščio likimu suinteresuoti žmonės. Todėl mūsų įsiskolinimai per metus pasiekia 200 tūkst. litų. Lietuvoje susiformavęs blogas įprotis: neidami į rinkimus, dejuojame, kad „išrenkama“ bloga valdžia, keliame klausimą, kaip čia taip atsitiko. Aišku, blogi įstatymai, bet blogas ir mūsų negatyvus požiūris – patingėdami kartą per 4 metus nueiti į rinkimus, žmonės neturėtų aimanuoti, kad išrenkama bloga valdžia. Taip ir su laikraščiu – nepadėdami jam bent 50–100 litų auka, negalvokime, kad redakcijos darbuotojai iš kažkur sukraus (suras, užaugins, prispausdins) trūkstamus 200 tūkst. litų. Tokių „stebuklų“ nebūna, nebent dirbantiems bankuose arba Seime. Todėl ir mokami nemaži pinigai, kad patektum į banką, Seimą, ministeriją ar net savivaldybę. Mes esame dėkingi tiems mūsų skaitytojams, kurie suradę nors nedidelę, o kartais ir didesnę pinigų sumą, paaukojo jo išlikimui. Nuoširdus jiems ačiū.

„XXI amžius“ – ne vien redakcijos nuopelnas. Redakcija pasinaudoja tuo, ką gauna iš savo talkininkų. O kiek dar darbuojasi platintojų ir kitų nuoširdžių pagalbininkų! Iš viso jų turime daugiau nei šimtą. Visiems jums, mieli ir darbštūs „XXI amžiaus“ talkininkai ir bendradarbiai, nuoširdžiai dėkojame.

Dėkojame visiems „XXI amžiaus“ platintojams, kiekvieną savaitgalį besirūpinantiems, kad mūsų atsiųstas laikraštis pasiektų skaitytojus. Labiausiai dėkojame tiems, kurie „XXI amžiaus“ išplatina daugiausiai. Tai Valerija Tarvydienė (Pasvalys), Vytautas Arendarčikas (Kalvarija), Aleksandras Skuodas (Gargždai).

Vis dėlto labiausiai mes esame dėkingi mūsų kunigams, kurie supranta sunkią mūsų padėtį ir krikščioniškai solidariai platina perpus sumažėjusį laikraštį. Tai mūsų nepamainomi talkininkai kunigai: Arūnas Užupis (Alytus), Alvydas Vaitkevičius (Klaipėda), Eugenijus Styra (Panevėžys), Vytenis Vaškelis (Kaunas), Juozas Janulis (Raguva), Juozas Dobilaitis (Joniškis), Vilius Cukuras (Rokiškis), Darius Auglys (Vidiškiai), Bronius Antanaitis (Smilgiai), Alvydas Bridikis (Tauragė), Vincas Baublys (Pivašiūnai), Juozas Kuodis (Utena), Jurgis Kazlauskas (Saldutiškis), Stanislovas Krumpliauskas (Anykščiai), Kęstutis Balčiūnas (Žarėnai), Egidijus Zulcas (Akmenė), Vytautas Šiaudvytis (Žygaičiai), Algis Vaickūnas (Kabeliai), Eimantas Novikas (Saločiai), Pranciškus Čivilis (Senoji Varėna), Aldas Vinslovas (Baisogala), Vladas Gedgaudas (Klaipėda), Eduardas Steponavičius (Upyna), Rimantas Žaromskis (Tytuvėnai), Ričardas Rutkauskas (Pakruojis), Robertas Rumšas (Merkinė), Kęstutis Kazlauskas (Molėtai), Rokas Puzonas (Žiežmariai), Albinas Arnašius (Skaudvilė), Gintas Sakavičius (Radviliškis), Virginijus Gražulevičius (Rokai), Remigijus Kavaliauskas (Zarasai), Vladas Rabašauskas (Kupiškis), Dalius Tubys (Biržai), Vytautas Kajokas (Alvitas) ir kt. Mums džiugu, kad jau keletą mėnesių pagalbą mums teikia laikraštį platinti pradėję keli Vilniaus kunigai: Stasys Puidokas, Medardas Čeponis, Vytautas Rapalis. Visiems jums, mieli kunigai, dažnai apkrautiems parapijos rūpesčiais ir darbais, ir kitiems, čia nepaminėtiems, bet irgi platinantiems arba paremiantiems „XXI amžių“ savo aukomis, tariame nuoširdžią padėką redakcijos ir skaitytojų vardu. „XXI amžius“ tikriausiai būtų užsidaręs jau seniai, jei ne šie kunigai ir pasauliečiai. Kai kurie paminėti kunigai dirba mažose parapijose ir pasiekia labai gražių rezultatų populiarindami ir platindami „XXI amžių“. Mes gražiai atsimename mielą, visada malonų monsinjorą Joną Gedvilą, tada dirbusį Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijoje, kurio rūpesčiu būdavo išplatinamas rekordinis laikraščių skaičius – net 200 egzempliorių per savaitę! Mons. J. Gedvilą, rugpjūčio 3-iąją sulauksiantį garbingo 90 metų jubiliejaus, nuoširdžiai sveikiname! Tokių kunigų, katalikiškos spaudos populiarintojų ir platintojų, pavyzdys parodo, kad labai daug kas priklauso nuo asmeninio pavyzdžio ir iniciatyvos. Atsikėlus naujam parapijos vadovui kartais taip jau atsitinka, kad katalikiško laikraščio platinimas ir parapijiečių susidomėjimas staiga „sumažėja“. Tačiau krikščioniškas tokių kunigų darbas įrodo, kad nėra blogų parapijų... Negalima manyti, kad katalikiškas laikraštis gali išsilaikyti be pačių katalikų ir ypač kunigų visokeriopos paramos. Katalikiško laikraščio išsilaikymas priklauso tik nuo mūsų, katalikų – kunigų ir pasauliečių.

Visada prisimename ir mirusius mūsų platintojus, kuriems rūpėjo, kad katalikiška spauda būtų paskleista kuo plačiau: kun. Kostą Balsį, buvusį Miežiškių kleboną, Janiną Sedleckienę iš Baisogalos.

Norime padėkoti ir ilgamečiams laikraščio prenumeratoriams, užsakantiems „XXI amžių“ „Lietuvos pašto“ skyriuose. Daugiausiai prenumeratorių turime šiuose miestuose ir rajonuose: Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Utenos, Rokiškio, Šakių, Tauragės, tik vienas yra Šalčininkuose, devyni – Akmenės, po šešis – Šilutės ir Varėnos, po penkis – Jonavos ir Širvintų, keturis – Zarasų, tris – Ignalinos, nė vieno – Visagine. Visiems, buvusiems ir esantiems kartu su „XXI amžiumi“, nuoširdžiai dėkojame.

© 2012 „XXI amžius“