2012 m. liepos 7 d.    
Nr. 27
(2002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Suvienijo „demokratinis centralizmas“

Balsavusieji Seime 2012-ųjų birželio 26 d. už Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimą akivaizdžiai išreiškė pasitikėjimą mūsų teisėsauga ir teisėtvarka. Visuomenė mūsų teisėtvarka ir teisėsauga nepasitiki tikrai pagrįstai. Tačiau, regis, viena partija, besiskelbianti skaidria, vos ne krištoline, arba nuovoką prarado, arba iš tikrųjų nėra krištolinė, nes su prokurorais ir teismais nusprendė gyventi tik geruoju, – gal ras drumzlių skaidriojoj (ne kartą taip buvo) ir nesitikėk malonės.

Tai kam gi atstovauja balsavusieji už neliečiamybės panaikinimą? Ar po tokio akibrokšto būtų korektiška siekti visuomenės palankumo ateinančiuose Seimo rinkimuose? Jau vien už nuovokos stoką prarandamas visuomenės pasitikėjimas ir, žinoma, balsai būsimuose rinkimuose.

Balsavusiųjų už neliečiamybės panaikinimą sąrašas – broliškas kairiųjų, dešiniųjų bei kitokių susivienijimas, – tikra sovietinio „demokratinio centralizmo“ pasekmė. Ir dar rytojaus rytą tarsi argumentuotas pateisinimas – Seimo Pirmininkės „politinė išmintis“ – teismai turi N. Venckienės reikalą spręsti. O mūsų teismai, anot pasakėčios apie vilką ir ėriuką, pasakys, kad ji kalta vien dėl to, kad juos „ėsti spiria“.

Mergaitės ir jos globėjos N. Venckienės santykių su biologine motina byla – ne išimtis, ne retenybė, todėl ir visuomenė nebūtų išskirtinai susirūpinusi, tačiau ši byla tapo simboliu, vaizdžiai atskleidusiu mūsų teisėtvarkos ir teisėsaugos onkologinę ligą su sistemoje išplitusiomis metastazėmis.

Liga akivaizdi, pakankamai įsisenėjusi, todėl cukraus pudra ar kišeninio žibintuvėlio spinduliavimais jos nugalėti nepavyks. Kadangi ligos priežastis nebuvo pašalinta (nebuvo profilaktinės liustracijos), nors labai pavėluotai, reikalinga operacija, o kvalifikuoto chirurgo, pasirodo, nėra.

Teks naudotis liaudies išmintimi: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“. Štai čia ir padėtų minėtas „demokratinis centralizmas“ – kairiųjų, dešiniųjų bei nesiorientuojančiųjų susivienijimas ne ligai maskuoti vieningai balsuojant, o ją nugalėti. Nelikti „išmintingoje“ tyloje, bijodama populiarumo trupinėlį prarasti, turėtų ir Prezidentė. Kitaip sakant, teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemai – gėdingas galas. Merdėjimo ženklus pamatė ir su juo susijusį tvaiką pajuto ne tik Garliavos bendruomenė, bet ir visuomenė Lietuvoje bei pasaulyje.

Algimantas Zolubas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija