2012 m. liepos 7 d.    
Nr. 27
(2002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Nemuno
krašto
vaivorykštė


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Bendruomenėse

Pašventintas paminklas laisvės kovotojams

Partizano J. Meškiūno duktė Laimutė
įteikia paminklo autoriui Juozui
Jakštui ąžuolo lapų vainiką

Mons. Alfonsas Svarinskas
ir dekanas kun. Vidas
Smagurauskas šalia Juozo
Jakšto pastatytos koplyčios

Paminklo autorius
tautodailininkas Juozas Jakštas

Mons. Alfonsas Svarinskas

Šventinio renginio organizatorė
Viktorija Lapėnienė

Šventinio renginio dalyviai

Partizano Boleslovo
Ankėno sūnus Romas

Reškutėnų moterų etnografinis
ansamblis ir jo vadovas
Valdemaras Prunskus

Skambėjo kanklės ir Irmos
Asinavičienės atliekamos dainos

Mons. Alfonsas Svarinskas dovanoja
reškutėniškiams ketvirtojo
Lietuvos prezidento generolo
Jono Žemaičio-Vytauto paveikslus

REŠKUTĖNAI. Birželio 16 dieną nedidelėje, bet jaukioje ir gražioje, dar 1924 metais kaimo gyventojų iniciatyva ir lėšomis pastatytoje, Reškutėnų Šv. Izidoriaus bažnytėlėje susirinko gausus būrys reškutėniškių, aplinkinių kaimų gyventojų ir svečių. Tarp jų partizanų Boleslovo Ankėno, Leono Balčiūno, Juozo Čepono, Edvardo Gerojimo, Juozo Gudelio, Juozo Meškiūno giminės ir artimieji.

Paminklo Lietuvos laisvės kovotojams pašventinimo ceremonija prasidėjo šv. Mišiomis už Reškutėnų krašto partizanus. Jas aukojo mons. Alfonsas Svarinskas, Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas dekanas Vidas Smagurauskas ir Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios parapijos klebonas kun.  Jeronimas Petrikas.

Po šv. Mišių Jukiškės kaime (apie 4 km nuo Reškutėnų k.) monsinjoras A. Svarinskas pašventino įspūdingo dydžio, meistriškai tautodailininko Juozo Jakšto sukurtą ąžuolinį paminklą, kuriame visiems brangūs žodžiai ir įamžintos reškutėnų krašto partizanų pavardės: „O Dvasia Viešpatie! Globoki žemę Lietuvos ir apsaugok Laisvę jos. Boleslovas Ankėnas (Kretuonys), Kazys, Vincas, Veronika Paukštės, Marijonas Jakštas (Murmos), Juozas Žygas, Albertas Kazakėnas, Antanas Lapėnas, Kazys Urbonas (Raudonė), Zigmas ir Augustinas broliai Nemeikos (Pašaltupė), Antanas Veršelis, Alfonsas Daubaras (Reškutėnai), Bronius Lapėnas, Juozas Čeponas, Edvardas Gerojimas, Edvardas Bieliauskas (Rekučiai), Petras ir Anupras (tėvas ir sūnus), Silva, Antanas Petkūnai (Beržija), Juozas Meškiūnas, Feliksas, Petras Čeponai (Jodynas), Leonas Balčiūnas, Antanas Balčiūnas (Vaiciukiškė), Juozas Gudelis (Papiškė) ir septyni nežinomi. Lietuvos partizanų kelias: „Tiesa ir gyvenimas, Tėvynės laisvė ir garbė!“ (Pagal Tigro rinktinės partizanų šaukinį).

Paminklo autorius J. Jakštas savo kūrinį apibūdina: „Centrinėje paminklo dalyje – koplytėlėje – išvardinti partizanų vardai. Kairėje kolonoje išskaptuota Motinos figūra, rankose laikanti karstą, o dešinėje – Tėvas su kryžiumi. Tėvo nešamas sunkus kryžius primena Jėzaus atneštą auką visiems tikintiesiems. Kolonos sujungtos su koplytėle geležinėmis grandinėmis. Abi kolonos atspindi didžiulį Skausmą, Kančią ir Viltį“.

Užrašas – „Septyni nežinomi“ – nurodo visiems mums veiklos kryptį ateičiai. Kol yra nežinomų Lietuvos laisvės kovotojų pavardžių, tol veikla įamžinant jų žygdarbius ir atmintį turi būti tęsiama.

Muziejininkės Viktorijos Lapėnienės pasiaukojantis dešimties metų darbas, renkant informaciją apie Švenčionių krašto laisvės kovotojų likimus, surado atspindį J. Jakšto neįkainojamame meno kūrinyje. Viktorija pasakojo: „Kalbėdama su gyvais liudytojais, supratau, kad tai būtina įamžinti, kad ateities kartos geriau suvoktų mūsų istoriją. Bet neleido sąžinė vėl menininko J. Jakšto prašyti, kad sukurtų partizanams paminklą, nes paprašytas veltui pastatė kryžių mokyklos 80-mečiui, prie Juodyno partizanų bunkeriui pažymėti kryžių. Ir įvyko stebuklas: istorikas J. Starkauskas perskaitė apie partizanų veiklą mūsų krašte „Mažojoje Reškutėnų kronikoje“, papasakojo savo draugui Hendrikui Ulevičiui, kuris paaukojo pinigėlių, kad pastatytume paminklą. Tai suteikė drąsos kreiptis į grožio kūrėją J. Jakštą. Mano bičiulė iš Čikagos Danutė Mačernis dar įnešė savo auką“.

Šventinio renginio organizatorė V. Lapėnienė susirinkusiųjų atsiprašė, kad nepavyko surasti visų partizanų giminaičių ir artimųjų. Viktorija prisiminė keletą skaudžių partizanų kovos epizodų, aprašytų jos knygoje „Mažoji Reškutėnų kronika“. Ji pasakojo apie Lietuvos kariuomenės karį Marijoną Jakštą: „Sužeistas Marijonas slėpėsi tėvų namuose Murmų kaime „Liaudies gynėjai“ krėtė aplinkinius kaimus, ieškodami pasislėpusių partizanų. Jakštų namuose atvykėliai apžiūrėjo visus kampus, bet nerado. Marijono motina stovėjo sustingusi, bet supratusi, kad sūnaus nesurado, su palengvėjimu atsiduso. Šį Motinos atsidūsėjimą karininkas perprato ir liepė ieškoti pakartotinai. Su didesniu stropumu „svečiai“ ėmė šniukštinėti. Vienas kariškis, užsidegęs degtuką, apšvietė landą po pečium. O ten prisiplojęs prie pamatų gulėjo Marijonas. Ištraukė partizaną ir čia pat namuose keli ateiviai durklais mirtinai subadė. Marijoną palaidojo. Motina sustingusi kaip akmuo dažnai stovėdavo prie sūnaus kapo Reškutėnuose. Stovinčios Motinos niekas neišdrįsdavo prakalbinti“.

Partizano J. Meškiūno duktė Laimutė, tardama šiltus padėkos žodžius, užkabino paminklo autoriui J. Jakštui ąžuolo lapų vainiką, papuoštą trispalve juostele, ir įteikė gėlių puokštes V. Lapėnienei ir mons. A. Svarinskui. J. Jakštas patikino, kad šis paminklas – partizanų pradėtų darbų tąsa.

Švenčionių profesinio rengimo centro moksleivė Milda Talmontaitė (jos mokytoja Laima Stuglienė) skaitė konkursinį rašinį apie politinį kalinį Vytautą Tautvaišą (Kultūros ministerijos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotame konkurse M. Talmontaitė laimėjo prizinę vietą). Po to kalbėjęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkas V. Tautvaišas papildė Mildos rašinį naujais prisiminimais. Paminklo kompozicijoje panaudoti geležinkelio bėgių fragmentai Vytautui priminė tremties laikus.

Partizano Boleslovo Ankėno sūnus Romas pasidžiaugė, kad jo tėvas žiauriai tardomas nepalūžo, neišdavė partizanų bei liko sąžiningas ir ištikimas laisvės idėjoms. Pridėjęs ranką prie širdies su jauduliu padėkojo J. Jakštui už įamžintą tėvo atminimą. Kalbėjo Janė Petkūnienė, Bronius Lazoraitis ir kiti susitikimo dalyviai.

Labai šiltai šventinio renginio dalyviai pasitiko pirmą kartą Reškutėnų krašte besilankantį Lietuvos partizanų kapelioną monsinjorą A. Svarinską. Reškutėnų muziejuje V. Lapėnienė papasakojo svečiui muziejaus įkūrimo istoriją, apie žymius krašto žmones, pademonstravo retus eksponatus. Asmeniškai monsinjorui skambėjo Reškutėnų moterų etnografinio ansamblio (vadovas Valdemaras Prunskus) atliekamos Lietuvos partizanų dainos. Jo dalyvavimas labai papuošė šventę ir suteikė jai dar gilesnę prasmę.

Renginio organizatoriai – V. Lapėnienė ir J. Jakštas – nuoširdžiai dėkoja Juozui Starkauskui, H. Ulevičiui, D. Mačernis, Jonui Kazakevičiui, Reškutėnų bažnyčios choristėms ir visiems kitiems, kurie prisidėjo prie šios mūsų kraštui nepaprastai reikšmingos šventės organizavimo. Už atsiųstus sveikinimus jie dėkoja Krašto apsaugos Bičiulių klubo pirmininkui atsargos majorui Antanui Burokui ir sekretorei Birutei Daugelavičienei, socialinių mokslų habilituotam daktarui, profesoriui, rašytojui Vytautui Ažušiliui.

V. Ažušilis atsiuntė sveikinimo žodžius V. Lapėnienei: „Didžiuojuosi mano žemiečių ryžtu ir ištverme, kurie, nepaisydami kliūčių, puoselėja istorinį tėviškėnų atminimą. Sovietinė okupacija paliko daug gilių žaizdų kiekvieno lietuvio širdyje. Vyresnioji karta pamena, kaip buvo kalinami, tremiami ir žudomi Lietuvos patriotai, mūsų artimieji, giminės, kaimynai. Jaunoji karta to neprisimena, o senoliams pasitraukiant iš šio pasaulio, žuvusiųjų atminimas pamažu blėsta, apsitraukia užmaršties plėnimis. Džiugu, kad mano kraštiečiai iš Reškutėnų apylinkės prisimena Lietuvos laisvės kovotojus, kurie negailėdami gyvybės kovojo su okupantais. Jie tikėjo, kad jų pralietas kraujas nenueis veltui, o prisidės prie laisvės atgavimo. Daugelis jų liko nežinomi. Motinos ir sesės apraudojo dingusius be žinios sūnus ir brolius. Žmonos veltui laukė grįžtančių vyrų. Laikas negailestingai tirpdo paskutinius atminties trupinius. Tad sveikinu Reškutėnų bendrijos iniciatyvą, kad nepamiršo Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – ir jų atminimui pastatė paminklą, kuris primins ateities kartoms apie žuvusius dėl to, kad jie labai mylėjo Lietuvą (...). Linkiu Tau, Viktorija, ir visiems bendraminčiams kuo geriausios kloties, puikios sveikatos, didžiulės sėkmės puoselėjant didvyrių žygius ir primenant apie juos būsimoms kartoms“.

Povilas Šimkavičius,
atsargos pulkininkas leitenantas

Švenčionių rajonas
Autoriaus ir kun. Jeronimo Petriko asmeninio albumo nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija