2012 m. liepos 7 d.    
Nr. 27
(2002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Maironio pėdsakais

Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta mansarda   

Romas BACEVIČIUS

Maironio sesers Kotrynos
vaikaitis Mindaugas Babonas
muziejuje eksponuotoje
parodoje rodo Maironio sesers,
savo senelės Kotrynos Mačiulytės-
Lipčiuvienės nuotrauką

Nevysta gėlės prie Maironio kapo

Mansarda Maironio lietuvių
literatūros muziejaus
trečiajame aukšte

Kauno valstybinio dramos
teatro jaunieji aktoriai
skaitė Maironio kūrybą

Prel. Vytautas Steponas
Vaičiūnas skaito Maironio
poeziją

Maironio giminaičiai, Kotrynos
Mačiulytės-Lipčiuvienės vaikaičiai
(iš kairės): Mindaugas Babonas,
Irena Lipčiūtė-Paškevičienė,
Augustinas Lipčius, Jonas
Babonas, Teklė Jūratė Babonaitė

Birželio 28-ąją, Maironio mirties dieną (jis mirė 1932 m.), poeto vardu pavadintame muziejaus trečiajame aukšte vyko mansardos, kurią įrengti svajojo pats tautos dainius, atidarymas. Muziejaus darbuotojai laiptus, vedančius į mansardą, nubarstė rožių žiedlapiais, iškėlė vėliavą, perrištą juodu kaspinu. Įrengtą mansardą pašventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jis žvilgtelėjo pro mansardos langą ir parodė savo darbo kabineto Kauno arkivyskupijos kurijoje langą.

„Nors mansardą atidarome Maironio mirties dieną, iškėlėme gedulingą vėliavą, tačiau šios iškilmės yra ir džiaugsmo šventė. Maironis yra gyvesnis už gyvuosius, pildosi jo norai“, – kalbėjo muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Muziejus išsiplėtė, mansardos plotas – 800 kvadratinių metrų. Čia bus įrengta edukacijos klasė, veiks lietuvių literatūros ekspozicijos. Keli muziejininkai jau dirba naujuose kabinetuose. Direktorė sakė, kad nėra linkusi pataikauti, bet nuoširdžiai dėkojo kultūros ministrui Arūnui Gelūnui ir bendrovės „Restauracija“ vadovui Kęstučiui Vaikšnorui, fotografijose svarbiausius dalykus fiksavusiam Vytautui Vaštakui, sąžiningai atlikusiems darbus, supratusiems muziejininkus, pildžiusiems jų pageidavimus rekonstrukcijos metu. Muziejaus direktorė A. Ruseckaitė dėkojo ir savo darbuotojams, kad šie, vykstant mansardos įrengimo darbams, kartais turėjo dulkėmis kvėpuoti, tačiau ištikimai atliko savo pareigas, o statybininkams – dar ir už tai, kad toleravo, jog muziejus nėra uždarytas ir jame tebevyksta įvairūs renginiai. Direktorė pabrėžė, kad mansardos įrengimo brėžinį nuo 1923 metų turėjo ir pats namų savininkas, tačiau šio projekto įgyvendinti nespėjo. Verta priminti, kad kai Maironis 1909 metais iš Petrapilio dvasinės akademijos persikėlė į Kauno kunigų seminariją rektoriauti, prel. Povilas Januševičius jį prikalbinęs nupirkti Rotušės aikštėje šalia esančius apleistus, dar kunigaikščių Pacų baroko stiliumi statydintus namus – taip būsią geriau ir pačiai seminarijai. Maironis juos, paėmęs paskolą, nupirko, suremontavo, įrengė nemažai kambarių, kuriuos nuomojo, taip pat Dailiųjų amatų mokyklą, įveisė sodą. Šiuose namuose virė gyvenimas.

Arkiv. S. Tamkevičius džiaugėsi, kad Maironio palikimas saugomas, ir sakė, kad jei didis dvasininkas bei poetas būtų nujautęs, kas šiandien vyksta, tikrai mažiau jaudulio būtų patyręs. „Maironis amžiams liko jaunas, per vargą ėjo į gyvenimą, buvo praktiškas idealistas, – sakė arkivyskupas. – Tai buvo vienas iškiliausių to meto dvasininkų, kurio net Vatikano atstovai nesuprato. Mat jo priešai, ypač lenkuojantys, nusiuntė į Vatikaną keletą išverstų Maironio meilės eilėraščių, pristatydami, kad prelatas labiau myli Tėvynę, o ne Bažnyčią. Kai kurie kunigai, pavydėję jo populiarumo, pranešdavo žeminančias Maironį žinias net Popiežiui, kėlė intrigas prieš jį Vatikane, kad tik prelatas netaptų vyskupu. Iškilusis dvasininkas ir didis Lietuvos patriotas bei poetas jautėsi pažemintas, tačiau visa tai išgyveno širdyje, nes nemėgo rodyti savo jausmų“.

Kultūros ministras A. Gelūnas sakė, kad Maironis savyje sujungia lietuvybę, katalikybę ir poetinį idealizmą. „Maironis nemirtingas, amžinai aktualus ir amžinai gyvas, jis vis sugrįžta sunkiomis progomis, – sakė ministras A. Gelūnas. – Paskaitę jo poeziją daug ko pasimokome. Juk poetai avangardistai jį dar gyvą laidojo, bet jis ir miręs vis atgimsta“. Ministras teigė, jog neįsivaizduoja, kad bet kuris kitas kultūros ministras būtų nesuvokęs Maironio reikšmės ir neskyręs dėmesio šių namų rekonstrukcijai minint 150-ąsias jo mirties metines.

Į mansardos atidarymo iškilmes atvykęs miesto meras Andrius Kupčinskas sakė: „Mes laimingi, kad gyvename Kaune. Kauniečiai yra patys patriotiškiausi, galbūt taip yra ir dėl Maironio įtakos. Poeto indėlis atkuriant nepriklausomybę yra neįkainojamas“, – kalbėjo meras ir muziejaus direktorei įteikė trispalvę. Meras džiaugėsi, kad nors lėšų trūksta, bet Santakoje esančios erdvės vis atsinaujina, gražėja.

Bendrovės „Restauracija“ vadovas K. Vaikšnoras sakė, kad šiuose namuose atliko jau trečiąją rekonstrukciją, pirmąkart dirbo prieš 30 metų, todėl pastatas ir jam tapo artimas. Mansardos atidarymo proga jis įteikė muziejaus direktorei simbolinį raktą.

Meno kūrėjų asociacijos vardu sveikino poetas Petras Palilionis ir Maironio muziejui padovanojo Vytauto Klembos paveikslą „Bunda žemė“. Jis apgailestavo, kad ne visi kauniečiai žino, kur šis muziejus yra. „Kai taksi vairuotojo paprašiau nuvežti į Maironio muziejų, tas norėjo vežti į S. Putvinskio gatvę, – sakė P. Palilionis. – Tokiems reikėtų atimti licenciją vežioti keleivius“.

Visus susirinkusiuosius ir muziejaus darbuotojus sveikino buvęs šios įstaigos darbuotojas Maironio sesers Kotrynos vaikaitis Mindaugas Babonas. Beje, jam buvo keturi mėnesiai, kai Maironis, grįždamas iš atlaidų Tytuvėnuose, užsuko į Burneikių vienkiemį pas seserį Kotryną, o ten rankose palaikė ir mažąjį jos vaikaitį Mindaugą. Grįžęs į Kauną Maironis atsidūrė ligoninėje ir netrukus mirė. M. Babonas paskaitė savos kūrybos eilėraštį.

Susirinkusius į iškilmes maloniai nustebino Kauno valstybinio dramos teatro jaunieji aktoriai Inga Mikutavičiūtė, Gabrielė Aničaitė, Saulius Čiučelis, Jonas Baranauskas, kurie skaitė Maironio eiles, laiškus, ištraukas iš rašytų straipsnių ir dainavo. Muziejaus direktorė, paminėjusi, kad Maironį skaityti nelengva, palinkėjo jauniesiems aktoriams šią programą parodyti kuo platesniam žiūrovų ratui.

Tos pačios dienos vakarą už prel. Joną Mačiulį-Maironį minint jo mirties 80-ąsias metines buvo meldžiamasi Arkikatedroje Bazilikoje. Šv. Petro ir Pauliaus iškilmių išvakarėse šv. Mišioms vadovavęs Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius kvietė melstis už tautos dainių, ilgametį Kauno kunigų seminarijos rektorių (ėjusį šias pareigas nuo 1909-ųjų iki mirties, taigi net 23 metus), dėkoti Dievui, kad savo istorijoje turėjome tokį didį poetą, Bažnyčios ir tautos vyrą. Šv. Mišias koncelebravo prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, mons. Artūras Jagelavičius, Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas, seminarijos prefektas kun. Kęstutis Genys bei dvasios tėvas kun. Audrius Arštikaitis. Giedojo Kauno valstybinis choras. Šv. Mišias (ir vėliau koncertą) transliavo ne tik „Marijos radijas“, bet ir LTV2.

Prieš 80 metų mirusio, prie daugelį metų lankytos Arkikatedros palaidoto prel. J. Mačiulio-Maironio kelią į kunigystę, jo aukštą teologinį išsilavinimą, kūrybos esminius bruožus, tautinę ir religinę dvasią savo pamoksle klausytojams priminė prel. V. S. Vaičiūnas OFS. Jis atkreipė dėmesį, jog netoli Šiluvos, Pasandravy, gimęs būsimasis dvasininkas ir poetas augo labai tikinčioje šeimoje, anksti atsiskleidė jo polinkis į religinį gyvenimą, noras tapti kunigu. Pamoksle priminti J. Tumo-Vaižganto žodžiai, jog Maironis nuo pat jaunystės buvęs labai pamaldus, dievobaimingas ir skaistus. Iš namų jis išsinešė tikėjimą, tautinė, religinė dvasia vėliau nuolat vyravo jo kūryboje, o religiją Maironis laikė tautos gyvenimo pagrindu. Prel. V. S. Vaičiūnas priminė, jog Kauno kunigų seminarijos rektoriumi tapusio Maironio pastangomis lietuvių kalba tapo oficiali seminarijos kalba. Jis 40 metų dirbo pedagogu, rūpinosi jaunų klierikų, naujos dvasininkų kartos ugdymu, o Lietuvos ateities viziją grindė tikėjimo, meilės, aukos galybe. Prel. V. S. Vaičiūnas atkreipė dėmesį, jog kiekviena karta Maironio asmenyje ir kūryboje atranda, kas jai artima ir brangu, jo atminimą pagerbė savo eilėmis (jas spausdiname 16 p.). Buvo pabrėžta, kad Maironis pirmasis kunigaikštį Vytautą pavadino Didžiuoju ir tas pavadinimas prigijo.

Šv. Mišių pabaigoje arkiv. S. Tamkevičius pranešė, jog šiais Maironiui skirtais metais, kai švenčiame jo gimimo 150-ąsias metines, didis poetas ir dvasininkas bus paminėtas Šiluvos atlaiduose. Rugsėjo 14-oji Šiluvoje bus skirta Maironiui paminėti, melstis ir dėkoti už jį bei kitus kūrėjus, tarnavusius Lietuvai ir Bažnyčiai.

Po šv. Mišių vykusiame XVII Pažaislio muzikos festivalio koncerte skambėjo šio dvasininko ir poeto eilės, skaitomos prel. prof. V. S. Vaičiūno OFS, bei kūriniai, sukurti pagal Maironio eiles, kuriuos atliko Kauno valstybinis choras, vadovaujamas prof. Petro Bingelio.

Kaunas
Edvardo ŠIUGŽDOS nuotraukos

 

Maironiui  – 150  metų

Kai tyloje suvirpa sielos gelmės,
Aš pradedu regėt
Seniai paslėptą praeities tikrovę.
Iš ten ataidi balsas
Toks artimas lietuvio širdžiai.


Čia Santakoj įspaustos pėdos
Ir gyvos akys,
Bėgiojančios senamiesčio skliautais ...
Ir Vytautinė ...
Ir Šv. Jurgio iškilioji gotikos šventovė ...
Senosios Katedros skausmingoji Madona
Ir Seminarijos didieji rūmai,
Ir tie prisiminimai
Taip tolimos
Jau 150 metų artumos!


Maironio pulsas gyvas!
Tik paklausyk ...
Ar jį girdi ?
O meilė išlieta Tėvynei
Nedingo !
Ją nuolat,
Vis iš naujo
Gaivina nerimstanti
Maironiška dvasia!


Bazilikos rimtis ...
O aplink ją jaunimo klegesys ...
Akimirkai sustingsta dėmesys,
Kai prisiliečiam prie Maironio kapo.
Juk čia Tėvynės ilgesys,
Jos nemarioji siela,
Gaivinama Dievybės artumos,
Bemąstanti prie Baltijos krantų,
Bučiuojanti neįkainojamą
Tėvynės auksą  –
Gintarą !


Trakų garbingoji pilis !
Jos senas apdėvėtas rūbas ...
Pasikeitė tik išorė,
Bet praeitis ir nūdiena
Plevena ta pačia dvasia,
Kurią Maironis įkvėpė
Giliai lietuvio širdyje.


Negailestingas laikas
Akimirkas skaičiuoja ...
Viena karta pakeičia kitą ...
Jos paliestos skirtingų
Besigrumiančių santvarkų ir vėjų,
Tačiau,
Kas įrašyta širdyse
Tikėjimu,
Krauju,
Ir ašarom,
Arba bandyta išnaikint,
Išraut,
Atimt,
Pavergt,
Skandinti nebūtin,
Kas Lietuvai brangu ir šventa.


Kaskart iš naujo gimsta
Maironiškoji meilė Lietuvai,
Kuri kaip Motina
Raudoja kritusių vaikų
Ir džiaugiasi lietuvio lopšyje
Nauja gyvybe,
Alsuojančia Tėvynės meile
Ir tikinčia garbinga praeitim,
Ir lūkesčiais,
Kad ji neliks našlaitė
Be namų.


Toks didis
Ir toks turtingas
Maironio atminimas!
Tai ne praeitis,
O vis naujai bylojantis  –  dabar!
Tėvynės nepamiršk,
Kalbėk,
Rašyk,
Tikėk,
Mylėk,
Nes Lietuva – brangiausias turtas!

Prelatas Vytautas  Steponas Vaičiūnas

2012 06 01

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija