Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Svarbiausios Vatikano institucijos vadovas pristato savo programą

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas arkivyskupas Gerhardas Miuleris

Pasirinko Rėgensburgo vyskupą

Tarp popiežiaus Benedikto XVI vasaros pradžioje atliktų naujų ir svarbių paskyrimų Romos kurijoje turbūt didžiausio dėmesio ir komentarų tarptautinėje žiniasklaidoje susilaukė Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto pareigų patikėjimas Rėgensburgo vyskupui Gerhardui Liudvigui Miuleriui. Jam suteiktas asmeninis arkivyskupo titulas. Vadovavimas šiai svarbiausiai po Vatikano valstybės sekretoriato Šventojo Sosto dikasterijai sąlygoja, kad arkivyskupas G. Miuleris, kuriam dabar 64 metai, kitoje konsistorijoje bus paskelbtas kardinolu. Taigi, liepos pradžioje dėl amžiaus atsistatydinus ligšioliniam Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektui JAV kardinolui Viljamui Džozefui Levadai, šiai už katalikiškos doktrinos gynimą ir sklaidą atsakingai institucijai po septynerių metų pertraukos vėl vadovauja Bažnyčios hierarchas iš Vokietijos (nuo 1982 metų popiežiaus Jono Pauliaus II paskyrimu Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu buvo vokietis kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris 2005-aisiais išrinktas popiežiumi Benediktu XVI). Minėtos Šventojo Sosto dikasterijos vadovas pagal pareigas taip pat pirmininkauja Popiežiškajai Biblijos komisijai, Tarptautinei teologinei komisijai ir Popiežiškajai „Ecclesia Dei“ komisijai, atsakingai už dialogo vedimą su Šv. Pijaus X draugija (vadinamuoju lefebvristų sąjūdžiu).

Į Dangų einame čia ir dabar

Kun. Vytenis Vaškelis

Rojaus dieviškoje panoramoje išryškėja viena nežemiško grožio figūra: Švenčiausios Trejybės „šešėlyje“ milijardai išgelbėtųjų regi didingąją Dievo Sūnaus ir visų Žemės vaikų Motiną Mergelę Mariją, kurios kadaise ištartas „fiat“ tapo viena iš kertinių išganymo kolonų, ant kurių buvo pastatytas tiltas, sujungęs paklydusios žmonijos ir būsimosios Tėviškės krantus.

Olimpiadoje Londone – geriausias lietuvių pasirodymas

Olimpinė čempionė plaukikė Rūta Meilutytė

Nuo liepos 27 iki rugpjūčio 12 dienos Didžiosios Britanijos sostinėje Londone vyko XXX vasaros olimpinės žaidynės. Beje, popiežius Benediktas XVI palinkėjo, kad Olimpinės žaidynės Londone būtų tikra žemės tautų brolybės patirtimi. Popiežius sakė: Olimpiados yra didžiausias pasaulinis sportinis įvykis, kuriame dalyvauja daugybės tautų atletai ir kuris turi didelę simbolinę reikšmę. Dėlto į jas Bažnyčia žiūri su išskirtine simpatija ir dėmesiu. Meldžiamės, kad, pagal Dievo valią, Londono žaidynės būtų tikra žemės tautų brolybės patirtimi.

Supažindiname su Marijampolėje vykusių Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidų  kronika

Palaimintojo atlaidai

Arkivyskupo Jurgio MATULAIČIO MIC paskelbimo palaimintuoju 25-čio minėjimas

Vida Mickuvienė,

Pal. J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir kan. Donatas Jasulaitis su grupele į atlaidus atvykusių vaikų

Liepos 8 dieną Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje prasidėjo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidų oktava, skirta 25-osioms paskelbimo palaimintuoju metinėms. Tradiciškai minėjimo oktavos iškilmes pradėjo jaunieji piligrimai, išvakarėse iškeliavę pėsčiomis į Palaimintojo tėviškę ir iš jos po naktinės Švč. Sakramento adoracijos Lūginės koplyčioje sugrįžę į Baziliką. Jaunimas eidamas meldėsi, giesmėmis šlovino Viešpatį.

Šv. Mišioms, kurių metu buvo meldžiamasi už parapijų jaunimo maldos grupes, chorų narius ir visus jaunus žmones, vadovavo Vilkaviškio vyskupijos ordinaras vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, mons. Alfonsas Svarinskas ir kiti kunigai. Giedojo jaunimo choras iš Kybartų. Homilijoje vyskupas R. Norvila ragino, kad Palaimintojo gyvenimas, Jo pasiaukojimas Dievui ir Bažnyčiai, ypač Jo meilė Bažnyčiai, būtų mums pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis mūsų kasdienybėje.

Mindaugo karūnavimo šventė Agluonoje

Maldininkai iš Lietuvos prie Agluonos bazilikos

Jau antri metai Kupiškio dekanato maldininkai Mindaugo karūnavimo dieną švenčia Agluonoje (Latvija). Šiais metais pakvietėme prisijungti ir kitų Panevėžio vyskupijos dekanatų tikinčiuosius bei visus žmones, neabejingus Lietuvai ir istorijai. Šios iniciatyvos ėmėsi Gyvojo Rožinio kalbėtojai, partijų, draugijų atstovai. Į Agluoną (Latvija), kur palaidotas karalius Mindaugas ir karalienė Morta, suvažiavo apie 300 žmonių – Kupiškio, Rokiškio, Pandėlio, Panevėžio, Zarasų maldininkai, Tėvynės Sąjungos Kupiškio skyriaus partijos nariai. Kelionės pradžioje aplankėme Červonkos karių kapines šalia Ilukstės miestelio, kur palaidoti Lietuvos kariai, gynę Latviją 1919–1920 metais. Padėjome gėlių, uždegėme žvakutes, pasimeldėme. Plačiau apie tų laikų įvykius papasakojo Kupiškio dekanas kun. dr. Rimantas Gudelis.

Atestatai įteikti Bazilikoje

Abiturientai prie Šv. arkangelo Mykolo Mažosios Bazilikos

Marijampolėje Marijonų gimnazijos abiturientams brandos atestatų įteikimas VIII gimnazijos laidos abiturientams vyko liepos 13 dieną, penktadienį, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Mažojoje Bazilikoje. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo gimnazijos kapelionas kun. Petras Wojtonis MIC. Šventojo Rašto tekstus skaitė ne tik kunigas, bet ir abiturientai. Šv. Mišių metu iškilmingai prie altoriaus buvo nešamos aukos. Gimnazijos direktorė Rasa Šalaševičienė ir klasių auklėtojos nešė žvakes, tėvai aukojo duoną, vyną, abiturientai – gėlių puokštę.

Kas nutiko

Dr. Algirdas Bikulčius

Jie, sovietiniai kolaborantai, nepriklausomybę atgavus, iš valdžių neišėjo ir nebuvo išvaryti, jie tik suvaidino „persitvarkymą“, persigrupavo ir su ypatingu atkaklumu pratęsė sovietiniam klanui būdingą ir naudingą, žalingą valstybei veiklą.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje lankėsi doktorantė iš Vakarų, kuri rinko duomenis disertacijai „Socialiniai procesai posovietinėse šalyse“. Į klausimą, ką ji aptiko Lietuvoje, atsakė: „Tą patį, ką ir kitur, – sovietinė nomenklatūra valdė šalies turtą tarsi savo, bet dėl dogmos, kad tai visaliaudinis turtas, negalėjo juo laisvai disponuoti. Jie siekė išsivaduoti nuo tos dogmos ir Maskvos kontrolės. Pasinaudojus atsiskyrimo nuo Maskvos padėtimi, tai jiems pavyko. Tačiau jie ne tokie žmonės, kurie sugebėtų tinkamai šeimininkauti, – jie sugriaus ūkį ir šalių ekonomiką. Tai truks tol, kol jie patys ar per statytinius valdys“.

Talka Lietuvai iš ligos patalo keltis

Algimantas Zolubas

Lietuvių tauta ir jos valstybė sulig nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepakilo. Atsiranda „daktarų“ iš svetur ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais. Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.

Kelias, vedantis į niekur

Gintaras Visockas

Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės... Tačiau kai kurios mūsų pastangos – kenksmingos bei pražūtingos, prieštaraujančios sveiko proto dėsniams, vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, pasmerkta mirčiai. Būtent Lietuva bando įteisinti tokias žaidimo taisykles. Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė Vilniaus miesto savivaldybės vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Be abejo, už bet kokią netvarką, susidariusią Lietuvoje, atsakingi mes visi. Taip negali būti: kalta – tik valdžia, bet ne visuomenė. Valdžia ir visuomenė – du artimai susiję poliai. Jei valdžia pradeda savivaliauti, vadinasi, visuomenė leidžia valdžiai nepaisyti įstatymų arba tiesiog nepajėgia jos priversti laikytis potvarkių, dėl kurių visuotinai susitarta. Kai susiklosto tokia nepavydėtina situacija, pirmiausia reikėtų priekaištauti ne valdžiai, kuri esą neklauso prašymų ir įkalbinėjimų, o sau už bejėgiškumą. Sutinku, kad atsakomybės neturėtų baidytis ištepliotų būstų savininkai jau vien dėl to, kad kotedžų ir daugiaaukščių namų savininkai privalo bent jau domėtis, kas gi šlaistosi aplink jų namus, kas dedasi po jų langais naktimis ar vakarais, turėtų tapti draugiškesni, vieningesni, solidaresni. Ir vis dėlto pastarojo Vilniaus savivaldybės sumanymo, jog būtina bausti ištepliotų namų savininkus už tai, kad jie teplionių nenuplauna ar nenugramdo, nesuvokiu. Juk ištepliotų būstų savininkai – aukos. Jie neprivalo kiaurą parą sekti, budėti, saugoti. Galų gale pastebėję chuliganus jie neprivalo bėgti gaudyti tepliotojų. Tai atlikti privalo viešosios tvarkos sergėtojai. O jei Vilniaus viešąja tvarka besirūpinančios institucijos nepajėgia „pažaboti“ tepliotojų, jei subjaurotų sienų mieste kaskart vis daugiau, vadinasi, sostinės valdžia nepajėgia atlikti savo tiesioginių pareigų. Ką tokiais atvejais darytų protinga valdžia? Neskubėtų atsistatydinti ir nieko bausti. Pirmiausia pultų analizuoti, kodėl gatvių „dailininkus“ taip sunku sugauti bei atpratinti nuo blogojo įpročio – teršti mūsų sostinės gatves ir kiemus. Ir tik išsiaiškinusi tikrąsias priežastis protingoji valdžia imtų ką nors bausti. Neatmesčiau tikimybės, jog bent dalį atsakomybės dėl teplionių privalėtų prisiimti ne tik ponas Artūras Zuokas, ne tik sostinės policijos patruliai, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija, nesugebanti per mokyklas ir gimnazijas moksleivių įtikinti, jog paišymas ant namų sienų – itin bjaurus užsiėmimas. Šiuo konkrečiu atveju ŠMM vadovybė savo „indėlio“ taip pat neturėtų pamiršti, kad kultūringiems, dvasingiems, mandagiems paaugliams tikrai į galvą nešautų mintis kvailais užrašais ir idiotiškais piešiniais ženklinti svetimų butų ir namų sienų. Taigi protinga valdžia nuo chuliganų nukentėjusių savininkų neturėtų bauginti piniginėmis baudomis, o protingi sostinės tarnautojai pirmiausia turėtų ieškoti savo klaidų ir jas taisyti.