2012 m. rugpjūčio 24 d.    
Nr. 31
(2006)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Sugrąžinkime žuvusiam vardą

Petras Bielskis

Paminklas partizanams Upynoje

Šilalės klebonas kan. Algis Genutis
ir Upynos klebonas kun. Eduardas
Steponavičius aukoja šv. Mišias

Grupė svečių Upynoje

Juozas Dapkevičius prisega
žygeivių klubo ženklą
Rimantui Milkintui

Skelbiama, kad didžiųjų prievartų metais buvo išžudyta beveik milijonas Lietuvos gyventojų. Kiti sako, kad daugiau. Kas dabar besurankios, kas suskaičiuos. Žiūrėk, tai vienur ekskavatoriaus kaušas išridena žmogaus kaukuolę, tai kitur atkasa kaulelius. Tas abstraktus žuvusiųjų skaičius nieko nepasako. Turi būti dar kažkoks kitas matas, kitas dydis ir reikšmės.

Skaičiai yra negyvi, neturi kančios ir skriaudos turinio. Visai kitaip atrodo, kai jie virsta vardais, atgauna savo gimtąsias vietas, artimuosius, jaučia šaltį, alkį, pažeminimą. Jų likimas pasidaro pažinus ir paveikus. Žmogus nuvertinamas, kai valingai ar nevalingai iš kokybinių reikšmių pervedamas į kiekybines.

Trečdalis tautos iš unikalių, autentiškų, nepakartojamų kūrybingų asmenybių paverstas ženklais, skaičiais, nuliais. Ir šitiek metų visa tai tęsiasi.

Liepos 22 dieną Vytogala (Šilalės r.), Stasio Dariaus gimtinė, šventė savo 450 metų įkūrimo jubiliejų. Kiekvieni metai irgi turi savo turinį, slepia sudėtingus žmonių likimus. Vėl reikia žmogaus, tik jis sugeba atkurti istoriją. Puiki proga geru žodžiu paminėti tuos, kurie tai padarė. Sakoma, kad Šilalės rajono mero Jono Gudausko valia ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus tarybos pirmininkės Teresės Rubšytės rūpesčiu Lietuvos nepriklausomybės kovų atmintis geriausiai saugoma visoje respublikoje. Ji ne tik saugoma, bet atstatoma, sugrąžinama. Jų dėka telkiami žmonės, kuriama išmintinga, vertybes suvokianti bendruomenė. Ir dabar Upynos valsčiuje žuvusiems partizanams, kurie paversti skaičiais, kurių net kapavietės sunaikintos, atidengti monumentai. Paminklinį Vyčio kryžiaus ženklą Upynoje žuvusiems partizanams sukūrė Kauno technologijos universiteto „Ąžuolo“ žygeivių klubo nariai – Rimantas Milkintas, Paulius Dambrauskas, Juozas Dapkevičius, Ingrida Kusienė. Pirmą kartą iškalti išvarytųjų vardai: Bagdonas Kazys-Ūdra, Henrikas Oskaras-Paulius, Jonikienė Vanda-Kengūra, Petrošius Aleksas-Lapinas, Norvaiša Vaclovas-Algirda, Šaltys Bronius-Sakalas, Urbonas Bronius, Vinikas Petras, Beržinis Povilas-Ąžuolas.

Vytogalos apylinkėse kovojusių ir už Lietuvos laisvę žuvusių partizanų Jurgio Kovecko, Vlado Survilos bei jų būrio vado Antano Suginto pavardes granite iškalė Gerimantas ir Albinas Rimkai. Upynos krašto etnologas ir istorikas Klemensas Lovčikas surinko ir atstatė sugriautų partizanų sodybų planus, atkūrė ir užrašė šiurpius okupacinių metų įvykius. Klemenso Lovčiko dėka A. Sugintas dabar žinomas kaip legendinis pasipriešinimo vadas, narsus ir bebaimis, be apsaugos vaikščiojęs net dienomis po kaimus. Atkurtas ir dramatiškas laikas – valgantį jį užkapojo kirviu nupirktas Judas. Iš Laukuvos kilusi garsi pogrindžio poetė Neringa (Irena Petkutė) vos dvidešimt metelių nugyvenusi nužudyta, leisgyvė pamesta ant grindinio ir kažkokioje pelkėje pakasta. Neleido palaidoti. Dabar Klaipėdos universitetas įsteigė jos vardo literatūrinę premiją, kurios laureatais jau tapo poetai B. Pūkelevičiūtė, T. Rubšytė-Ūksienė, V. Brazauskytė-Šveikauskienė, K. Bradūnas, E. Skaudvilaitė. Jie tarsi pratęsia darbus, kurių neužbaigė Neringa. Tremtinių ir partizanų gyvenimai ir kovos su meile prisiminti, atkurti ir sudėti į tris dideles knygas („Erškėčių keliu“, sudarė Teresė Rubšytė, t.1–3, 1996–2012). Tai vis tų skaičių kodai arba iššifruoti likimai.

Pagerbimo iškilmėje dalyvavo daug šilališkių partizanų vaikaičių, giminių, bičiulių ir iš toliau atvykusių svečių. Svarbiausi gyvi pasipriešinimo laikų paminklai – iš Jurbarko atvyko buvusio Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė ir iš Vilniaus Seimo narė, Lietuvos Laisvės kovos sąjųdžio vyriausiojo vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Jos abi irgi dar vis tebeieško savo tėvų kapų. Pagarbą pasipriešinimo aukoms pareikšti atvyko Seimo nariai Vincė Vaidevutė Margevičienė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Vyriausybės nariai Ingrida Pociūtė, Edvardas Strončikas. Greta plk. ltn. Arvydo Daukanto ir pulk. ltn. Leono Stonkaus, Klaipėdos šaulių vado Zigmo Gulbino rinktinių vėliavų išsirikiavo Mažeikių, Tauragės, Plungės, Šilalės politinių kalinių ir tremtinių vėliavos. Karo kapelionas jūrų komandoras leitenantas kun. Remigijus Monstvilas malda pašventino monumentą. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, vadovaujant prof. Tadui Šumskui, sugiedojo Lietuvos himną. Ir visiems palengvėjo, atlėgo širdys lyg būtume suradę tikrąsias kapavietes.

Iškilmės tęsėsi. Virš galvų keletą kartų praskrido Tauragės aeroklubo lėktuvai, parasparniai, Šilalės klebonas ir dekanas kan. dr. Algis Genutis ir Upynos klebonas kun. Eduardas Steponavičius aukojo šv. Mišias, maldoje minėjo žuvusių vardus. Iki vėlyvo vakaro Vytogala šurmuliavo, vaišinosi kareiviška koše, klausėsi muzikos. dainavo jau baigiamas užmiršti tremtinių ir miško brolių dainas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija