Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis  

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94, 2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26)

Aptariamoje nuotraukoje (iš kairės) sėdi: Danutė Brazytė-Bindokienė, Bernardas Brazdžionis, Nijolė Jankutė-Užubalienė, stovi Kazys Bradūnas, Jonas Minelga, Anatolijus Kairys, Julija Švabaitė-Gylienė, Česlovas Grincevičius, Danutė Lipčiūtė-Augienė, Apolinaras Bagdonas, Alfonsas Šešplaukis- Tyruolis, Stasė Petersonienė, Adolfas Markelis.brazdzionis-braz6.jpg

Vytautas Čėsna (1922–1945)

1988, gegužės 28 d.

Malonus kolega,

dar tebegyvenam Maironio sukakties nuotaikomis, tai ir laišką rašau ant lapo su Maironio portretu, kuris man patinka.

Minėjimų, paskaitų, kitų programų progomis tenka susitikti ne vien tiek, kiek pridedamoje fotografijoje matyti.⁷¹ Joje, sakyčiau, daugiausia mano ideologijos žmonės. Yra Čikagoje ir kitaip nusiteikusių, kurie norėtų vadintis liberalais, formaliai su jais gal ir nesipykstame, bet ir didelio nuoširdumo nerodoma.⁷² Aš pats asmeniškai, kiek atsimenu, artimų ir ne taip artimų draugų per savo gyvenimą turėjau iš visų srovių rašto žmonių, pradedant asmenimis meno draugijoje „Šatrijoje“, kuriai priklausė ir J. Grušas, ir J. Paukštelis, ir J. Keliuotis, ir A. Vaičiulaitis, ir A. Tyruolis, ir baigiant pačiais kairiaisiais, kaip Cvirka, Šimkus, Banaitis⁷³, ir nepriklausomas – Henrikas Radauskas. Su juo poezijos temomis daugiausia buvo galima pasikalbėti, nes jis labiausiai buvo apsiskaitęs, jokia „politika“ tartum nesidomėjo, abiem patiko tie patys žymieji užsienio poetai, dalinomės jų rinkiniais, Anna Achmatova, Borisas Pasternakas, Igoris Severianinas buvo tarp mus dominančių autorių. Rekomendavau leidyklai jo pirmą rinkinį „Fontaną“, paskui parašiau gerą recenziją, bet publika jo nelepino – per metus nupirko tik 7 egzempliorius. Kalbėjom eiliuotais posmais. Turėjo sąmojaus, greit rado žodžiui rimą.⁷⁴

Bet gana apie „senus laikus“. Grįžkim prie čikagiškių būrelio.

1. Rašo ir leidžia knygas daugiausia jaunimui. Vardai: „Keturkojis ugniagesys“, „Baltos pelytės kelionė į mėnulį“ (1966), „Mieste nesaugu“ (1970), „Parkas anapus gatvės“ (abi konkurse premijuotos), „Angelų sniegas“. 2. B. B. Prie to autoriaus nieko nepridėdamas, norėčiau tik atitaisyti sąvade įveltą gimimo datos klaidą. Gimiau naujuoju kalendorium vasario 2 dieną (pagal motinos pasakojimą – „grabnyčių“ dieną, ogi ta diena visada buvo ir dabar yra tik vasario 2-ji). 3. Rašytojos darbą J. pradėjo 1950 m., laimėdama „Draugo“ dienraščio novelės konkursą už novelę „Ragana“. Vėliau išleido „Žebriuko nuotykiai miške“, 1966 m. išėjo apysaka „Danutė stovyklauja“; sekanti knyga buvo „Kaip Algiukas ieškojo vėjo“; 1972 m. išleido dvi apysakas: „Kelionė į septintą stotį“ ir „Šamo ežero sekliai“. Be apsakymų jaunimui, rašo ir suaugusiems, taip pat dalyvauja periodikoje, pasisakydama kultūros ir pedagogikos klausimais.

Antra eilė. Stovi: 1. K. B. sąvade pakenčiamai apibūdintas, išskyrus tai, kad jis „žemininkų“ ideologas. Ideologas, parašęs antologijai įvadinį straipsnį greičiau būtų J. Girnius.⁷⁵ B. yra tos ir kitų antologijų redaktorius, „Žemės“ bendradarbių propaguotojas. Kad jis „priešingai vertina išeivijos kultūrinį bendravimą su Lietuva“, aš manau, netikslus pasakymas. Bendravimą, manau, visi vertina teigiamai, tik, žinoma, ne pagal Kazakevičiaus toną ir taktą.

2 – Jonas Minelga. Vaikų poezijos rašytojas, sakyčiau, statytinas į vieną eilę su K. Kubilinsku, A. Matučiu ir M. Vainilaičiu. Labai gerai eiliuoja, turi vaikišką logiką, lengvą, žaismingą toną. Nors pats asmeniškai nelabai stiprus fiziškai ir bendruomeninėj veikloj maža tesirodo.

3 – Anatolijus Kairys – beletristas, poetas, dramaturgas. Labai nekenčiamas išeivijos liberalų – „akiratininkų“ ir „metmenininkų“. Yra išleidęs 13 dramų, 7 komedijas, 1 knygą (su 12 vienveiksmių), 5 romanus, 5 poezijos rinkinius, 5 libretus (Budriūno, Gaidelio, Jurgaičio muzika), suredagavo antologiją „Tretieji vainikai“ – iki pačių jauniausių.

4 – Julija Švabaitė-Gylienė, poetė, beletristė, išleidusi suaugusiems romaną, o jaunimui apysaką. Ką reiškia vien prie jos pridėjus, kad „emigracinės katalikų spaudos bendradarbė“, nežinau. Toks prierašas galėtų būti pridėtas prie daugelio rašytojų, kuriems prikergtas „antitarybininko“ titulas. Tokios specialiai „antitarybinės“ spaudos nėra.

5 – Česlovas Grincevičius, beletristas, išeivijos rašytojų draugijos pirmininkas. Sąvade rašoma, kad dirbo „klerikalinio Draugo redakcijoj“; ogi Bradūnas, kai „Drauge“ dirbo, tai jis buvo „katalikiškas“. Kai B. B. jame bendradarbiavo, tai jis buvo „antitarybinis“.

6 – Danutė Lipčiūtė-Augienė, Maironio sesers duktė. Parašė atsiminimų apie Maironį. Rašo (ir išleido) pasakų ir pasakojimų vaikams. Žada šiais metais vykti į Lietuvą, aplankyti Maironio muziejų, palaiko ryšį su I. Slavinskaite, gal pavyktų susitikti?⁷⁶

7 – Apolinaras Bagdonas, poetas, išleidęs kelis rinkinius, kur yra žemaitiškai tarmiškai parašytų eilėraščių (mūsų kartoje, prisimenu, St. Anglickis mėgino, tada buvo naujiena, išėjo vien žemaičių antologija, visų kitų atžvilgiu atrodė savotiškas „atkirtis“ suvalkiečiams, išleidusiems antologiją „Sūduvą“.⁷⁷

8 – Alfonsas Tyruolis (dr. Šešplaukis), asmeniškas bičiulis nuo pat universiteto dienų. Pradėjo karjerą kaip Goethės, Šilerio ir kt. vertėjas. Moka daug kalbų. Knisasi po bibliotekas, renka svetimuosiuose lituanistiką. Tik išeivijoje metėsi į originalios poezijos rašymą. Išleidęs daugybę (dešimtimis) knygų.

9 – Stasė Vanagaitė-Petersonienė, beletristė, redaktorė. Išeivijoj išleido apysakų rinkinį „Nulaužta šaka“, (jos pirmą rašinėlį įdėjau į „Ateities spindulius“, dar anais gerais laikais⁷⁸).

10 – Ad. Markelis (kaip ir Kondrótas⁷⁹, ne taip kirčiuojąs savo pavardę kaip visi – ant antro skiemens, Markelis kirčiuoja ne antrą skiemenį, kaip esame įpratę, bet pirmąjį – Markelis, kad nebūtų mažybinis „elis“ – Maželis, Draugelis, Vaškelis, vaikelis, senelis...). Išleidęs novelių rinkinį „Nebaigta simfonija“.

Pradėjau rašyti prieš „galvų“⁸⁰ susitikimą. Amerikiečių televizija labai daug davė pranešimų, reportažų, pokalbių, vaizdų ne tik iš aktualiųjų darbų ir pasitarimų, bet ir apskritai iš visos sovietijos, tai rašymą nutraukiau. Susitikimui pasibaigus ir šį rytą Reaganui atskridus į Londoną, vėl mažiau įdomybių, vėl galima prisėsti prie savo rašomosios mašinėlės. Kadangi „laiškas“ užsitęsė, baigęs nuotraukos paaiškinimus, statau tašką ir skubu išsiųsti. Su kolegiškais linkėjimais – Jūsų Bernardas Brazdžionis

88.6.2.

P. S. Manau, kad jau vyksta „poezijos pavasariai“. Ir kad leidinys išėjo iš spaudos. Jeigu galėtumėt kam vykstančiam į čia įduoti, gaučiau greičiau negu paštu (eina mažiausiai 3 mėnesius). Būčiau labai dėkingas.

PS II – Dar neužklijavęs laiško, pietų metu susitikau su knygų mylėtoju, kuris įsigyja visas naujienas: jis parodė gavęs dvi naujas A. Kairio knygas – romaną „Viena širdis“ ir apysakų ir feljetonų rinkinį „Žalčio sapnas“. Aš pats ką tik paštu gavau L. Andriekaus naują poezijos rinkinį „Balsai iš anapus“ (600 metų Lietuvos krikšto proga).

⁷¹ Kadangi yra du analogiški laiškai, vienas 1985 m. vasario 23 d. trumpas, su kuriuo ir gauta rašytojų nuotrauka, o kitas, išsamesnis, 1988 m. gegužės-birželio mėn., nuotrauką nutarta palikti dabartinei šio teksto skelbimo dienai, kaip tada buvo nurodyta 36-ajame komentare (žiūr. „XXI amžius“, Nr. 9, 2012 03 02, p. 13).

⁷² Turima galvoje daugiausia „Santara-Šviesa“, „Metmenų“ ir „Akiračių“ leidėjai.

⁷³ Su Petru Cvirka ir Jonu Šimkumi dalyvavo ir 1938 m. „Dienovidžio“ redakcinėje kolegijoje pats tą žurnalą redaguodamas.

Juozapas Banaitis (1908–1967, gimė Eržvilke), mokėsi Jurbarko gimnazijoje vienoje klasėje su mano tetomis Barbora ir Marijona Juškaitytėmis. Iš tos pat klasės dar kalbininkė Petronėlė Bylaitė-Bernadišienė (g. Geišių k.), dainininkas Antanas Šabaniauskas (g. Jurbarke), kun. Juozas Gustas (g. Klišių k.), literatai Petras Mikutaitis (1906–1963, g. Paantvardžių k.) ir Pranas Dom. Girdžius (1902–1997, g. Rauktiškių k.). J. Banaitis jau Jurbarke buvo žinomas komunistinėmis pažiūromis, Kaune, studijuodamas VDU, 1933 m. įstojo į nelegalią komunistų partiją, prasidėjus sovietinei okupacijai, užėmė aukštas pareigas – buvo „Kauno radiofono“ direktorius, LTSR Meno reikalų valdybos viršininkas, LKP CK narys, AT deputatas, LTSR Kultūros ministro A. Gudaičio-Guzevičiaus pavaduotojas, paskui nuo 1958 metų ir pats kultūros ministras. P. Mikutaitis, stambaus ūkininko sūnus, taip pat įstojo į komunistų partiją nepriklausomybės laikais, pirmaisiais sovietiniais metais buvo Švietimo liaudies komisariato departamento direktorius.

J. Banaitis, pradėjus eiti J. Keliuočio „Naujajai romuvai“, spausdino joje savo prozos kūrinius „Varpinyčios romantika“, „Stogai varva“, o 1932 metais su S. Anglickiu (1905–1999) ir B. Babrausku (1910 – 1968) išleido almanachą „Linija“, kuriame dalyvavo VDU humanitarai S. Anglickis (redaktorius), B. Babrauskas, J. Banaitis, B. Brazdžionis, A. Briedis, V. Katilius, P. Mikutaitis, J. Šukys, deklaravę ekspresionizmą, konstruktyvumą, kūrėjo laisvę. S. Anglickio linija – mums nesvarbu, kur plaukti, svarbus pats plaukimas. Bet plaukti pasirodė svarbu tokiems laikams, jog neužteko gerų plaukikų. J. Banaitis nebaigė savo romano „Varpinyčios romantika“ ir atsidūrė raudonosios revoliucijos romantikoje. Redaktorius S. Anglickis, leidykloje dirbusio, vėliau politinio kalinio Algirdo Kavaliausko pasakojimu, 1945 metais iš Telšių ateidavo pėsčias į Kauną, įsidėjęs į kuprinę lašinių ir duonos, Valst. grožinės literatūros leidykloje sėdėdavo susirūpinęs, ką rašyti? Kitaip sakant, kur plaukti arba kaip laikytis ant vandens. Paskui pėsčias išeidavo atgal. B. Brazdžionis, 1931 metais išleidęs iš visų konstruktyviausią rinkinį „Amžinas žydas“, pasuko tiesiai į katalikybę ir 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, okupacijoms priešintis palikęs rinktinę „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943), o iš Vakarų dar pridėjęs „Didžioji kryžkelė“ (1951). Kiek tik atsimenu, tos knygos ėjo iš rankų į rankas, buvo nusirašinėjamos. „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“ pasidarė kaip Maironio „Graži tu mano, brangi tėvyne“. Archyvų tyrinėtojo Vido Spenglos (Algimanto Žilinsko) rasta, kaip vienas suimtasis per tardymus susipainiojo, ir enkavedistai, neatskyrę, ar tokia dvasia, ar pats Brazdžionis dalyvauja, pakėlė „ablavą“ gaudyti Brazdžionį! Jurbarkietis P. Mikutaitis į gulagą buvo nuteistas 1951 metais, Jonas Šukys (1906–1987) – 1944 metais, net mirties bausme (paskui pakeista lageriu), o Viktoras Katilius (1910–1993), savo knygoje „Židiniai ir žmonės“ (išl. 1997) mėsinėjantis ir Brazdžionio plaukimą, – 1947 metais.

⁷⁴. Achmatova (Gorenko, 1889–1966), Pasternakas (1890–1960, 1958 metais Nobelio premija), Severianinas (Lotarev, 1887–1942) rusų poetai. „Fontanas“ išleistas 1935 metais.

⁷⁵ „Žemės“ antologijos (1951, dalyvauja Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys) pratarmę parašė filosofas Juozas Girnius.

⁷⁶ Susitikti nepavyko, bet atvykusi į Lietuvą perdavė savo knygą, užrašiusi abiem su žmona, ir parašė laišką.

⁷⁷ Abi antologijas turiu nuo Jurbarko gimnazijos laikų.

⁷⁸ Nepriklausomybės metais, kai Brazdžionis redagavo katalikiškos krypties moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“, 1940 metais išleido jo bendradarbių antologiją „Pirmieji žingsniai“, kurioje spausdinami vėliau „žemininkais“ tapusių žymių poetų – V. Mačernio, K. Bradūno, H. Nagio – eilėraščiai. Čia norėčiau priminti tos kartos užmiršto poeto Vytauto Čėsnos – vieno veikliausių žurnalo autorių ir ateitininkų – tragišką likimą. Gimė 1922 m. vasario 11 d. tarp Vilkaviškio ir Marijampolės esančiame Bardauskų kaime. Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, buvo pažįstamas su K. Bradūnu ir J. Švabaite. Brazdžionio taip pat įtrauktas kaip talentingas poetas į „Pirmuosius žingsnius“. Rusams užėjus buvo net suimtas. Eilėraščius spausdino ir vokiečių okupacijos metų spaudoje. 1944 m. liepos 7 d., traukdamasis iš Lietuvos, Vokietijoje atsidūrė kaime prie Štolfo ir kasė apkasus. 1945 m. kovo 9 d. bėglius pavijo rusų kariuomenė, o V. Čėsna tuoj buvo mobilizuotas. Taip į armiją paimtas, 1945 m. balandžio 29 d. žuvo, maždaug 80 km į vakarus nuo Noibrandenburgo, palaidojimo vieta nežinoma.

Rašytojas Justinas Sajauskas iš giminių ir spaudos surinko visą Vytauto Čėsnos palikimą ir perdavė man, o aš iš „Pirmųjų žingsnių“ dalyvės Elenos Karaliūtės, taip pat vilkaviškietės, minimos ir V. Katiliaus „Židiniuose ir žmonėse“, gavau dar ir niekur neskelbtų Vytauto Čėsnos eilėraščių, kurių, tikiuosi, pavyks ir paskelbti Nepriklausomos Lietuvos ateitininkų atminimui.

⁷⁹ Saulius Tomas Kondrotas, prozininkas, 1986 metais pasitraukęs iš Lietuvos, dirbęs „Laisvosios Europos“ radijuje.

⁸⁰ Turimas galvoje kaip tik tada vykęs didžiųjų valstybių vadovų susitikimas.

© 2012 „XXI amžius“