2012 m. rugsėjo 7 d.    
Nr. 33
(2008)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Laikas ir žmonės

Gyvenimas – lyg kelionė

Benjaminas ŽULYS

Skulptorius ir tapytojas Leonas
Juozonis prie šachmatų lentos

Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, vienoje sodyboje stovi keli išvaizdūs koplytstulpiai. Viename iš šių lietuvių mažosios architektūros statinių iškalti Jono Aisčio žodžiai: „Gyvenimas – tai kaip graži kelionė“. Šių koplytstulpių autorius – tautodailininkas Leonas Juozonis. Neseniai jis paminėjo savo gyvenimo 90 metų jubiliejų. Minėjimo iškilmės įvyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kurioje buvo surengta jo personalinė dailės kūrinių bei literatūros darbų paroda. Minėjime buvo prisiminta, kad jis – skulptorius, tapytojas, projektuotojas, aktyvus visuomenės veikėjas, be to, dar žinomas šachmatininkas, stalo tenisininkas, meno saviveiklos žymūnas, garbės kraštotyrininkas, Jono Aisčio premijos laureatas, apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Kauno sėlių klubo, Kauno inteligentų klubo „Senjorai“, Lietuvai pagražinti, Tėviškės pažinimo draugijų narys. Prisimenant dar neseną praeitį, būtina paminėti, kad L. Juozonis dalyvavo 1941 metų birželio sukilime. Jau vien tai, kad jis sovietmečiu šachmatų simultanuose su pasaulio čempione Nona Gaprindašvili pasiekė lygiąsias ir laimėjo prieš mūsiškį garsųjį šachmatininką Vladą Mikėną, kalba apie jubiliato įvairiapusę veiklą ir talentus. Bet svarbiau yra ne kokiose draugijose L. Juozonis dalyvauja ar dalyvavo, o ką gera bei reikšminga jose nuveikė. Itin jo reikšmingi kiti profesionalūs darbai skulptūroje, literatūroje, tapyboje. Tiesa, tik nedidelė jų dalis buvo eksponuojama jubiliejui skirtoje parodoje, daug jų liko namuose, kurie – tarsi ištisas muziejus. Kiti pasklidę po įvairius mūsų šalies ir užsienio miestus, dar kiti – suaugę su žeme. Menininkas savo tapybos darbais yra visapusiškas. Jis tapo aliejumi, tempera, pastele, akvarele, linoraižiniais, šilkografija. Sukūrė apie šimtą skirtingos tematikos paveikslų. Tarp kitų, kurie buvo eksponuojami parodoje, ženklūs – „Žemaitija“, „Ablinga“, „Partizano motinai“. Ypač įspūdingas paveikslas „XIII–XVI a. Lietuvos valdovai“. Jame nutapyti Mindaugas, Gediminas, Vaišelga, Švarnas, Traidenis, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas Didysis, kiti mūsų tautos didžiavyriai. Beje, šis paveikslas sovietmečiu buvo eksponuojamas sąjunginėje dailininkų mėgėjų parodoje Maskvoje „Šlovė darbui“. Matyt, parodos organizatoriai nesuprato, kas tame paveiksle po lietuvių valdovų portretais parašyta, be to, paveikslas neatitiko parodos tematikos. Dar svarbesnė L. Juozonio darbo sritis yra jo skulptūros dirbiniai.

Menininkas sukūrė apie 200 mažų statulėlių iš akmens, kaulo, gintaro, medžio, molio, kitų medžiagų. Dar sovietmečiu L. Juozonis, dažniausiai  slapta, nelegaliai, kūrė, statė arba atstatė koplytstulpius, stogastulpius, skirtus žymiems Lietuvos žmonėms. Tai stogastulpiai knygnešiui Jurgiui Bieliniui, rašytojui Antanui Kriščiukaičiui-Aišbei, antkapinis paminklas pedagogui, kraštotyrininkui Tomui Glodui, paminklai poetui Jonui Aisčiui, keliautojui Matui Šalčiui, filosofui, poetui Adomui Jakštui-Dambrauskui, rašytojui Baliui Sruogai, atminimo lentos Jonui Basanavičiui, gamtininkui, akademikui Tadui Ivanauskui, kitiems žymiems žmonėms. Dauguma šių jo darbų buvo skirti tada nuo tautos slepiamiems mūsų žymiesiems žmonėms. L. Juozonis išdrožė ir pastatė keliasdešimt ąžuolinių skulptūrų įvairiose Lietuvos vietose, sukūrė keliolika bronzinių bareljefų.

Prieš daugelį metų L. Juozonis Kauno universitete studijavo architektūrą su būsimuoju Lietuvos partizanų rinktinės vadu, Laisvės karžygiu Juozu Lukša-Daumantu, jį neblogai pažinojo. Tad nepriklausomybės metu, 1995-aisiais, jis sukūrė ir su bendraminčiais Veiverių Skausmo kalnelyje pastatė didvyriui ir jo dviems žuvusiems broliams paminklą. Dar atgimimo metais Kauno įgulos bažnyčios rūsyje jis surado paslėptą Jėzaus Kristaus statulą, atvežtą iš Maironio namų, parengė jai pamato brėžinius. Dabar ši statula stovi jai skirtoje vietoje – Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. L. Juozonis parašė ir išleido knygas „36 įžymių žmonių gimtinės“, „437 draugiški šaržai“, „Kraštotyrininko kelias“, jis yra 20 knygų viršelių autorius, keliolikos knygų iliustratorius.

Už nepailstantį darbštumą, pastangas nešti žmonėms gėrį minėjimo metu L. Juozonis buvo įvertintas dar vienu apdovanojimu – jam buvo įteiktas Kauno burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis. Susirinkusieji ne vien džiaugėsi, bet ir stebėjosi devyniasdešimtmetį švenčiančio L. Juozonio jaunatviška laikysena, žvalumu. Ne vienas žymiai jaunesnis jam galėtų geranoriškai pavydėti ir sekti jo pavyzdžiu. Gal todėl jis toks, kad visą gyvenimą buvo užsiėmęs gerais darbais, nuolat buvo įvykių verpete, nuolat kūrė, dirbo, niekad nesėdėjo sudėjęs rankų. Toks jis ketina būti ir ateityje. „Dar turiu parako“, – šypsodamasis kalbėjo jubiliatas. O susirinkusieji sakė sveikinimo kalbas, nešė glėbius gėlių, jomis buvo gausiai nuklotas visas stalas, už kurio stovėjo jubiliatas. Jis susirinkusiesiems pažadėjo vėl į jubiliejines iškilmes pakviesti po dešimties metų.

L. Juozonio jubiliejinį renginį parengė architektas Jonas Lukšė. Tai tikrai pagirtinas jo darbo vaisius, įvertinantis kūrybingą menininko gyvenimą.

Gaila, kad Kauno kultūros skyrius valdant konservatoriams nepristatė Kultūros ministerijai apdovanoti J. Juozonį. Juk tokį menininką turintis Kaunas turėtų didžiuotis, visaip jį gerbti ir mylėti. Tačiau į renginį atvykę savivaldybės valdininkai, kaip matėsi, nelabai ir pažinoję iš anksčiau menininką, tad tikėtis jo pristatymo aukštesniam apdovanojimui nebuvo galima. Ir pati kultūros ministerija menininko-skulptoriaus su tokia plačia biografija net nežino – geriau įvertina kokį nors iš komunistinių laikų „pripažintą“ skulptorių.

Kaunas
Ričardo Šaknio nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija