2012 m. rugsėjo 14 d.    
Nr. 34
(2009)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Laikas ir žmonės

Bėgant metams kūrybinės veiklos intensyvumo nesumažino

Jolanta RAČAITĖ

Justinas Prakapas juokauja,
kad per darbus nėra kada ir pasenti

Nemažina darbo tempų

Marijampolėje gyvenantį profesionalų dailininką Justiną Prakapą pažįsta daugelis, nemažai meno mėgėjų (ir ne tik jų) turi įsigiję jo darbų. Apie šį žmogų, kaip apie menininką, galima būtų daug ką pasakyti – jo tapybos darbai labai įvairūs ir žanrų, ir temų požiūriu. Tačiau daugelį domina tai, kaip garbaus amžiaus (kitąmet švęs 85-erių metų jubiliejų) menininkas sugeba būti toks aktyvus – kūrybingas, produktyvus, veiklus. Atrodytų, metams bėgant nemažėja ne tik šio žmogaus darbo tempai, bet ir optimizmas... Kalbantis su J. Prakapu atsakymas į klausimą, kaip išsaugoti visas minėtas savybes, labai paprastas – tereikia dirbti, kurti, neprarasti susidomėjimo ne tik kūryba, bet ir pačiu gyvenimu... Tuomet gyvenimas atsiskleidžia pozityviąja savo puse.

Vietoj užtarnauto poilsio – intensyvi kūrybinė veikla

Nemažą laiko tarpsnį menininkas sako kūrybinį darbą derinęs su pedagogine veikla. Dirbdamas tuometinėje pedagogikos mokykloje nesitenkino vien pareigų atlikimu – gana daug tapė, intensyviai dalyvaudavo parodose. Beje, būtent J. Prakapas 1974-aisiais iškėlė mintį apie Dailės mokyklos įkūrimą Marijampolėje. Bene intensyviausios veiklos metai jam pačiam buvę nuo 1979-ųjų iki 1988-ųjų. Maždaug tuo metu, kai įstojo į Dailininkų sąjungos Kauno skyrių, ėmė aktyviai dalyvauti respublikinėse parodose. Sulaukus užtarnauto poilsio menininko neištiko šokas. Nereikėjo ilgai galvoti, kuo reikės užsiimti, nei išgyventi, kad iškris iš aktyvaus gyvenimo. Tiesiog ėmė dar intensyviau daryti tai, kam visada jautė pašaukimą, – tapyti. Vien personalinių parodų menininkas yra surengęs per dvi dešimtis, aktyviai iki šiol dalyvauja miesto kūrybiniame gyvenime, dailininkų klubo „Žvilgsnis“ veikloje.

Nuo portretų iki abstrakcijų

Susitelkti ties viena tema ar žanru, pasak menininko, jam būtų nuobodu (palygina: tarsi šeimininkei vis tokius pačius barščius virti), todėl J. Prakapo kūrybos diapazonas – labai platus. „Nuo portretų iki abstrakcijų, – sako menininkas. – Natiurmortai, peizažai, netgi šaržai – visa tai esu išbandęs“. Tiesa, „grynos“ abstrakcijos sako nemėgstantis. Nors kartais norisi pažaisti spalvomis, bet iš esmės abstrakcija, jo manymu, – tuščias reikalas, jeigu joje nėra minties. Dažnai dailininkas imasi jų tuomet, kai pats išsisemia. Kūrybinės idėjos, pasak J. Prakapo, gimsta labai paprastai. „Eidamas į darbą galiu būti jau apsisprendęs, ką darysiu, tačiau pakeliui pamatau ką nors, sutinku, išgirstu, pagauna įspūdžiai ir išsirutulioja jau kita tema“, – atskleidžia kūrėjas. Įkvėpti menininką, kaip pats prisipažįsta, gali paprasčiausi dalykai: paukščių čiulbėjimas, muzikos klausymasis, žinoma, ir mąstymas apie gyvenimo prasmę, tikėjimą, – taip gimė sakralinių darbų „Kryžiaus keliai“ ciklas. Yra sukūręs ir zodiako ženklų ciklą, nemažai darbų (kad ir S. Gedos portretą) įkvėpė poezija. Gamta bei eilėraščiai kūrybą dažnai inspiruoja (J. Prakapas ir pats keletą eilėraščių yra sukūręs). Jautriai menininko prigimčiai nereikia ekstremalių įspūdžių, kad gimtų idėja kūrybai – impulsų galima rasti ir kasdienybėje. Įprasta šio menininko aplinka tokia: jis tapo, klasikinė muzika groja (sako visada mėgstantis tokį foną, o ne televiziją, kurios beveik nežiūri) ir staiga kyla idėja. Pripuolęs ją užsirašo, kad neužmirštų... Specialiai parodoms, sako, nekuria, tačiau kviečiamas dalyvauti visada randa, ką nunešti, ir tai daro noriai.

Patirta sunki rankos trauma menininko nesustabdė

Į studiją ponas Justinas sako eina tarsi į privalomą darbą, nors niekas ten ir nevaro. Tiesiog taip nori jis pats. Bohemiški nukrypimai nuo veiklos į filosofiją – jam svetimi. Dailininkui artimesnis kitas požiūris: geriausias vaistas nuo egzistencinio liūdesio – intensyvi veikla. „Laimingas jaučiuosi tol, kol pajėgiu dirbti“, – prisipažįsta. Nesustabdė menininko ir patirta sunki rankos trauma – per nelaimingą atsitikimą neteko dviejų dešinės rankos pirštų. „Nulipęs nuo operacinės stalo pasakiau sau – po mėnesio vėl tapysiu, – prisimena pašnekovas. – Taip ir buvo. Neilgai trukus numatytai parodai padariau du darbus, kuriuos buvau prižadėjęs“.

Kūrybos proceso metu dailininkas sako negalvojantis apie komerciją. Svarbiausia – įgyvendinti idėją, o jeigu kažkam rezultatas patiks, žinoma, menininkas džiaugsis. Nemažai marijampoliečių į J. Prakapo dirbtuvę užsuka tiesiog paganyti akių. Ir dailininkas džiaugiasi, su malonumu rodo, ką naujo yra sukūręs.

Laimingas jaučiasi, kol dirba

„Jaučiuosi laimingas, kol galiu dirbti, – sako menininkas. – Kartais pagalvoju: jeigu papulčiau į negyvenamą salą, bet turėčiau dažų ir drobių, tapyčiau ir nesijausčiau nelaimingas“. Jo manymu, realizuoti save yra svarbiausia. „Dabar gal kiek per mažai vertinamas profesionalumas, – mąsto dailininkas. – Dažnai save dailininku vadina kone kiekvienas, turintis dažų. Čia panašiai kaip su scenos žvaigždėmis. Pasak J. Erlicko, užvesk karvę tris kartus ant scenos – ir ji jau žvaigždė. Taip ir su menininkais būna“.

„Nėra kada per tuos darbus pasenti“, – juokiasi dailininkas ir sako, kad kiekvienas mėgstamą užsiėmimą turintis žmogus nėra pasmerktas depresijoms. Nors... Gal daug ką lemia ir pati prigimtis. „Pesimistui, ir kai saulė šviečia, blogai, ir konjakas blake atsiduoda. O optimistui net ir lietingas oras – puikus, o blakė konjaku kvepia“, – juokiasi Justinas ir sako save priskiriantis antrajai kategorijai.

Marijampolė
Redos BRAZYTĖS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija