Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Prisiminė Vilių Orvidą

Juozas Dapšauskas

Vilius Orvidas (1952-1992)

Minėjime dalyvavo ir maldai vadovavo Pakutuvėnų klebonas kun. Gediminas Numgaudis OFM

Žiūrovams parodytas Vytauto V. Landsbergio spektaklis „Vilis“. Vaidina Vilius Kirkilionis

Viliaus Orvydo sodybos eksponatai

Rugpjūčio 16 dieną Viliaus Orvido sodyboje prie Salantų susirinko gausus būrys žmonių prisiminti prieš 20 metų amžinybėn iškeliavusį šios unikalios sodybos kūrėją V. Orvidą. Tą dieną jam būtų sukakę 60 metų, o amžinybėn Vilius – brolis Gabrielius – iškeliavo 1992 m. rugpjūčio 5 d. Palaidotas Salantų kapinėse (Kretingos r.). Šia proga sodyboje vyko renginys „Vilių Orvidą prisimenant“. Susirinkusieji klausėsi multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio koncerto, žiūrėjo „Lėlės“ teatro režisuotą Vytauto V. Landsbergio spektaklį „Vilis“.

Apdirbti akmenį Vilius išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazimiero Orvido. Kurį laiką kūrė antkapinius paminklus, o vėliau gimtojoje tėvų sodyboje ėmė formuoti muziejų-dvasinį centrą. Sovietmečiu valdžia jo kūrybiniams sumanymams trukdė, keletą kartų sunaikino tai, kas buvo padaryta. Vėliau, prasidėjus Atgimimui, Viliui kurti pasidarė lengviau, nors jo sodyba tuo laiku Lietuvoje atskirų žmonių vis dar buvo vertinama labai skirtingai. Didžiausias darbas, formuojant šią sodybą-muziejų-dvasinį centrą, buvo padarytas Gargždelės apylinkėse vykstant melioracijos darbams. Laukai čia nusėti rieduliais. V. Orvidas, lankydamas tas vietas, žymėdavo labiausiai jo dėmesį patraukusius akmenis ir, anot jo paties, „gelbėdamas juos“ vežė į tėvų sodybą, kiekvienam iš jų suteikdamas vienokią ar kitokią funkciją. Dalis akmenų buvo panaudota kuriant kryžius, iš kitų buvo iškaltos skulptūros, antkapiniai paminklai, dar kiti tapdavo sodyboje formuojamų didžiulių mitologinių kompozicijų dalimi. V. Orvido akmeninės ir medžio skulptūros puošia ne tik jo suformuotą Orvidų sodybą-muziejų. Jų nemažai yra įvairiose Lietuvos kapinėse, bažnyčių šventoriuose ir kitur.

Orvidų sodyboje daugelį metų lankydavosi, dažnai ir gyvendavo nemažai dvasinės pusiausvyros šiame pasaulyje ieškančių žmonių. Vilius suteikdavo jiems pastogę, sudarydavo galimybę grįžti į pilnavertį gyvenimą. Čia lankydavosi daugybė studentų, piligrimų, žinomų mokslo, meno ir visuomenės veikėjų.

1989 metais Vilius priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus ir pasirinko brolio Gabrieliaus vardą.

Vilius visai nemanė, kad jis čia kuria kažkokį meną, kurio pamatyti atvažiuos žmonės iš viso pasaulio. Sodyba gimė iš vidinių ieškojimų, filosofinių pamąstymų, kaip gyvenimo būdas. Pirmiausia siekta gelbėti melioracijos naikinamą natūralią gamtą: į savo kiemą vežė šimtamečius ąžuolus, rakandus iš nugriaunamų sodybų, gelbėjo didelius Žemaitijos riedulius nuo sunaikinimo ir pavertimo skalda. Tarp šių gelbėjamų daiktų Vilius pastatė ir savo bei draugų kurtas skulptūras. Tai tapo spontanišku unikalumu, kuris nebuvo iš anksto suplanuotas.

Beje, šiandien ši sodyba, užsienio ekspertų įkainuota milijonais dolerių, Jono Meko rikiuota prie Čiurlionio, Mačiūno pasaulinio lygio darbų, akivaizdžiai nyksta... Tokia padėtis po 20 metų, o kas bus dar po 20 metų?...

Kretingos rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“