Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Laikas ir žmonės

„Kur tas šalcinėlis...“

Alvyra Grėbliūnienė

Savo kūrybos eilėraščiu sveikina jaunystės dienų draugė Emilija Klimavičienė. Sėdi Stasė Radzevičienė

S. Radzevičienės rankdarbiais gėrisi renginio dalyviai

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijoje Stasė Kulikauskaitė-Radzevičienė gerai pažįstama. Ji – šio krašto senbuvė. Nuo „Caritas“ įsikūrimo aktyviai dalyvauja labdaringame darbe, daugiau kaip 10 metų gieda bažnyčios chore, yra senjorų mokytojų klubo „Bičiuliai“, Tėvynės pažinimo draugijos Druskininkų atstovybės narė, žinoma ir jos kūrybinė veikla. Ši „dzūkelė iš Druskinikų“ yra Druskininkų poezijos ir kitų menų asociacijos (PMMA) narė. Pavasarį Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje ji pakvietė į savo kūrybos popietę „Tėviškės šaltinių sakmė“. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, pristatydama šį renginį, pasidžiaugė, kad jai visada malonu pristatyti visus susitikimus, ypač tuos, kuriuose yra nedidelis būrys žmonių, nes tiesiog akimis galima bendrauti su kiekvienu. Tai labai šilti ir dvasingi renginiai. Toks buvo ir pastarasis – tarsi „grožio šaltinėlio“ gysla, „atajusi iš Druskinykų“, gražia dzūkiška tarme iš senjoros Stasės širdies liejosi prisiminimų srovė. Jos švelnus, melodingas balsas, įtaigi dzūkiška šnekta visus susirinkusius greitai subūrė draugėn prie kūrybos stalo. Pedagogė, iš „dziedulių“ ir tėvų paveldėjusi meilę tėviškei, Tėvynei, gamtai ir žmogui, šiuo turtu dalijosi savo krašto mokyklose su mažaisiais mokinukais ir toliau rinko, dėjo „in dzūkiškų kaparėlį“ – dienoraštį. Kai išėjo į pensiją, pabiro knygelės, tarsi lietuviško lino žiedai. Guvi senjora porino: „Rašyti pradėjau ir išleidau pirmąją knygelę „Sakmė tėviškės šaltinių“ 2005 metais, 2006-aisiais – „Paprocų gyvascis dzūkų veseiliosa“, 2007 metais – „Kasdienybės labirintai“, 2009 metais – savo kūrybos ir dzūkiškai giedamų senovinių dainų kasetę. 2010 metais – dviejų dalių knygelę vaikams „Metų kaita – Noriu žinoti“. 2011 metais – „Protėvių takais ir takeliais“. Ir gali būti, kad tai – ne pabaiga... Susipažinus su S. Radzevičienės kūryba, norisi pacituoti prof. Igno Končiaus žodžius: „Gimtąjį kraštą pažinęs, save ir savo tautą pažinsi“.

Pirmiausia ji ir prisiminė „dziedulio“ mylimiausią dainą „Kur tas šalcinėlis“. Reikia pasakyti, kad šios ir kitų dainų žodžiai buvo padalinti renginio dalyviams ir, Staselei vedant, dainavo visi. Antroje knygelėje, remdamasi „dziedulio ir mamytės pasakojimais“, gražiai „suparėdkavojo veseilių paprocus“, prisiminė dainą „Ot tai dzyvai“. Jautriai ir nostalgiškai skambėjo daina „Dzūkijos sesei“. Ji skirta tikrai sesei, anksti iškeliavusiai į Amžinybę. Ši ir kitos dainos, padedant etnologei Gražinai Kadžytei, buvo sudėtos į diskelį „Širdies poringės“. Trumpai ir įdomiai mokytoja papasakojo apie kiekvieną leidinėlį, kurių išleista ne tik dideliems, bet ir mažiems. Raiškiai padeklamavo eiles, kurios surinktos per visą jos gyvenimą – nuo vaikystės iki brandaus amžiaus. Taip pat paskaitė prozos ištraukas. Pabaigė eilėraščiu „Lietuva“, nes dabar jau galinti tik eilėmis po ją keliauti. Renginio dalyviai galėjo pasigrožėti ir S. Radzevičienės dailiai išsiuvinėtomis lininėmis staltiesėmis, takeliais, megztomis servetėlėmis. Mokytoja tiesiog „įsimylėjusi“ liną. Nostalgiškai prisiminė tėvų laikus, kada linas aprengdavo ir jauną, ir seną, dominavo kasdienėje buityje. Senjora užminė mažai girdėtą mįslę apie liną.

S. Radzevičienę sveikino jos bendraminčiai, dėkojo už tautos paveldo įprasminimą, už sielos atspindžius metų tėkmėje.

Druskininkai
Autorės nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“