Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Sudėtingos Popiežiaus vizito Libane aplinkybės

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Libano maronitų katalikų patriarchas Bešaras Rahis

Vyskupų Sinodo dokumento pristatymas

Nors dabartinė, penktadienį prasidėsianti popiežiaus Benedikto XVI apaštalinė kelionė į Libaną nėra pirmasis jo vizitas daug rūpesčių visai tarptautinei bendruomenei keliančiame Artimųjų Rytų regione (2006 metais jis lankėsi Turkijoje, 2009 – Šventojoje Žemėje, 2010 – Kipre), tačiau pavojingumo atžvilgiu ji neturi precedento. Iš tikrųjų juk vos už keliasdešimties kilometrų nuo Libano sostinės Beiruto, kaimyninėje Sirijoje, vyrauja visiškas politinis chaosas, vyksta pilietinės kovos, Libaną užplūdę pabėgėliai. Tai, žinoma, kelia grėsmę ir paties Šventojo Tėvo saugumui. Jo pirmtakas Jonas Paulius II lankėsi Libane 1997 metais irgi dėl tuomet vykusių neramumų po priverstinio kelionės atidėjimo trejiems metams (jo vizitas iš pradžių buvo numatytas 1994-aisiais), tačiau dabartinis Popiežius atidėlioti nepanoro. Jis savuoju atvykimu drąsiai neša taikos žinią daug kenčiantiems regiono žmonėms, ypač Artimųjų Rytų krikščionims, kurie, nors turėdami giliausias šaknis, siekiančias pirmųjų apaštalų laikus, dabar yra mažuma ir patiria didelius religinės laisvės suvaržymus bei socialinę diskriminaciją.

Kuo laikome Kristų, to verti esame

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzui rūpėjo sužinoti, ką apie Jį galvoja Jo mokiniai bei kiti izraelitai, todėl, būdamas kelyje, kaip gyvenimo kelionėje, paklausė: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko ir kas Aš jums esu?“ (plg. Mk 8, 27–29). Kai žmonės taria žodžius, kurie apibūdina santykį su daiktais ir aplinkiniais, tada išreiškia savo požiūrį, atskleidžia savo vidinės vertės uždangą, ir paaiškėja, ko jie iš tiesų yra verti. Viešas kalbėjimas, kad Kristus yra Jonas Krikštytojas, Elijas arba tik koks nors pranašas, tai – pasaulio Gelbėtojo nepažinimas ir klaidingas Jo vertinimas, panašus į mūsų visuomenėje įsigalintį požiūrį, bylojantį apie nesveiką tendenciją, jog per Kalėdų šventę reikia į pirmą vietą iškelti antraeilius akcentus – eglučių puošybą ir visokiausių dovanėlių ruošimą, o ne Kalėdų svarbiausią priežastį ir esmę – paties Emanuelio įsikūnijimo šventimą.

Šiluvos atlaidai

Vyskupai Šiluvoje sekmadienį eina aukoti šv. Mišių

Rugsėjo 7-ąją, penktadienį, Šiluvoje prasidėjo didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) atlaidai. Tą dieną melstis atvyko vienuoliai ir katalikiškų bendruomenių atstovai. Vidudienį Eucharistijai vadovavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ sakė, kad šiandien Lietuvoje labai reikalingas ir brangus yra visų pasišventusiųjų tikėjimas, jų drąsus pasiryžimas radikaliai gyventi Evangelija, įtikinamai rodyti kryptį į gyvenimo su Jėzumi Kristumi pilnatvę.

Laikas ir žmonės

Deimantinis vestuvių jubiliejus dar labiau sutvirtino šeimos laimę

Kostas PRANAITIS

Ona ir Vytautas Ažušiliai

Tikriausiai mažai kas suabejotų, jog šiais negailestingos globalizacijos ir netikėčiausių permainų laikais galėtume atrasti šeimyninių porų, ilgus dešimtmečius sėkmingai išlaikiusių įvairiausius gyvenimo išbandymus. Paskutiniąją kalendorinės vasaros dieną deimantines vestuves atšventusių vilniečių Onos ir Vytauto Ažušilių pora – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kuriai, kaip ir 1952 m. rugpjūčio 31 d., Vilniaus santuokų rūmuose dar kartą buvo lemta patvirtinti, jog ir toliau tvirtai žengs bendru gyvenimo keliu. Šv. Rapolo bažnyčioje tą pačią dieną atnaujinant Santuokos įžadus parapijos vikaras kun. Tadeuš Jasinski priminė, kad Onos ir Vytauto Ažušilių pora yra gyvas pavyzdys, kaip reikia saugoti ir branginti aukščiausias šeimyninio gyvenimo vertybes – meilę ir ištikimybę.

Hanzos dienų šventę papuošė „Vytauto karūna“

Skulptoriaus Donato Mockaus prie Nemuno pastatyta smėlio skulptūra „Vytauto karūna“

Kauno senamiestyje rugsėjo 8–9 dienomis vėl šurmuliavo tradicinė Kauno viduramžių šventė „Hanza Kaunas“. Aštuntą kartą surengtos Hanzos dienos šiemet buvo ne tokios įspūdingos kaip pernai, tačiau staigmenų netrūko. Kaip ir kasmet, šventės lankytojus pasitiko amatininkų mugė, viduramžių miestas prie Nemuno: senųjų amatų kiemas, indulgencijų kioskas, viduramžių žaidimų aikštelė, riterių rajonas, viduramžių maisto restoranas, kartuvės, kankinimo kuolai, raganų gojelis, kojūkininkai, renginį vainikavo ugnies spektaklis ir šventiniai fejerverkai. Iš Trakų į Kauną persikėlė Tarptautinis viduramžių riterių turnyras Lietuvos kariuomenės vado kalavijui laimėti. Hanzos dienomis Nemune vyko tradicinė Kauno aukštųjų mokyklų irklavimo senoviniais laivais regata. Pirmą kartą į viduramžių kaimą atkeliavo pirkliai iš Rytų, ypač patraukli buvo piratų sala.

Maironio minėjimo prasmė ir pamokos

Iškili Maironio asmenybė ir gausios kūrybos palikimas veikia mūsų epochos visuomenės kultūrą, dvasingumą, tautos savivoką. Tai patvirtina rugpjūtį vykęs jo jubiliejaus minėjimas Palangoje. Tačiau šio įvykio reikšmė turi ir platesnę prasmę. Pretekstas ją vertinti – laikraščiuose pasirodę komentarai, kad Telšių vyskupas Jonas Boruta neleido minėjimo organizuoti Palangos bažnyčioje. Man asmeniškai daug kartų teko dalyvauti renginiuose, koncertuoti su meno kolektyvais įvairiose bažnyčiose ir niekada nebuvo jokių nesklandumų. Priešingai, jaučiau geranorišką požiūrį, palaikymą, pastangų vertinimą. Tai kas gi nutiko Palangoje?

Rinkimai: ekonomika, teisė, moralė

Į valdžią besiveržiančių politikų debatai Lietuvos televizijose rodo, kad po rinkimų kažkokių didelių permainų, spartaus ekonomikos kilimo ar darbo vietų kūrimo negalima tikėtis. Kadangi didžioji visuomenės dalis nepasirengusi politiškai mąstyti arba net nenori dalyvauti rinkimuose, laimės tos pačios penkios partijos, kurių vadai demonstruoja savo sugebėjimus gražbyliauti televizijų ekranuose. Juk toms penkioms partijoms paskirti biudžeto milijonai tikrai ne veltui – jos jau užprogramuotos „laimėti“. Likusioms, nors ir kaip sumaniai būtų vedamos į rinkimus, laimėjimai nenusimato, nebent „Drąsos kelio“ (DK) partijai. Bet ir tai ne tiek, kiek ji tikisi – urmu partijos negalima įkurti ir sukurti, o be solidžios ir patrauklios programos laimėti rinkimus yra sunku. Šiai partijai nesiseka ir struktūriniu organizaciniu požiūriu – net šį pirmadienį, kai turėjo būti aiškūs partijų sąrašai, DK dar tvarkė savąjį sąrašą.

Krepšelininkų verslo pasekmės

Gintaras Visockas

Šią savaitę turėjau prasmingą susitikimą su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu. Jis padovanojo ką tik išleistą veikalą „Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdienė“, kurioje drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą bei „argumentais ir faktais įrodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštajame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai“. Būtent šiame konceptualiame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Šie duomenys leidžia „geriau suvokti, kokios giluminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę“. Prof. V. Daujočio pastebėjimai sukrėtė. Lietuvos studentai masiškai važiuoja studijuoti svetur, ypač į Didžiosios Britanijos universitetus. Lietuva čia pirmauja. Kitos valstybės nepasirinko tokios ydingos sistemos, todėl jų jaunuoliai ir merginos taip masiškai nesiveržia siekti aukštojo mokslo svetur. O Estija, iš pradžių pasirinkusi labai panašų kelią kaip ir Lietuva, vadinamosios krepšelių politikos šiemet jau atsisako ir kitais mokslo metais studentus kviesis į savo aukštąsias mokyklas pagal visai kitus principus, nei mums įpiršo Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei jį palaikiusios politinės jėgos. Lietuva rinktis studentus vis dar linkusi ydingai – ne pagal gabumus mokslui bei darbštumą, o pagal piniginės storį. Pagaliau vadinamoji krepšelinė sistema studentus supriešino vieną su kitu, sužlugdė studentišką solidarumo jausmą, nes visi bijo prarasti valstybės finansuojamas studijų vietas. Apie tragišką padėtį aukštosiose mokyklose ko gero esame girdėję visi, tačiau nežinome „konkrečių giluminių priežasčių“, todėl knygos autorių laukia sudėtingas uždavinys. Išleisti rimtą knygą ir ją atiduoti knygynams – tik pusė darbo. Dar privalu pasirūpinti, jog rimtą, svarbią, aktualią žinią skelbianti knyga pasiektų plačiąją Lietuvos auditoriją ir taptų rimtu trukdžiu aukštojo mokslo reformą sužlugdžiusiems politikams tęsti politinę karjerą. Kol rimtos knygos dūlės knygynų užkampiuose, tol Lietuvos tauta nežinos, kas tie kaltininkai. Deja, kaltininkų ratas – platus. Tai ne tik tie, kurie šiuo metu tebevadovauja Švietimo ir mokslo ministerijai ir veržiasi į naują Seimą. Kalti ir tie, kurie šį postą patikėjo liberalui G. Steponavičiui.