2012 m. rugsėjo 28 d.    
Nr. 36
(2011)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Kronika

Daugpilio menininkai

Petras IVANOVAS

Ikonų kūrėjas Leonards Plokšts,
Zarasų krašto muziejaus direktorė
Ilona Vaitkevičienė ir Latgalės
nepriklausomų dailininkų asociacijos
pirmininkė Marija Safronova

Viena daugpiliškio sukurta ikona

L. Plokšts sukurta ikona

Zarasų krašto muziejuje veikė Latvijos menininkų Leonards Plokšts stačiatikių ikonų ir Marijos Safronovos tapybos darbų paroda „Sielos šviesoje“.

Ikonų gamintojas L. Plokšts gyvena ir kuria kaimyniniame Latvijos mieste – Daugpilyje. Šis penkiasdešimt penkerių metų vyras savo gyvenimą skiria į dvi dalis. Tas pasidalijimas įvyko 1999 metais. Leonards patenka į autoavariją, po kurios – ilga medikų kova už jo gyvybę. Gydytojai vilties neturėjo. Jeigu ir gyvens, tai bus vargas ir jam, ir artimiesiems. Toks buvo medikų negailestingas nuosprendis. Tačiau jie nežinojo Leonardo charakterio. Žmogus, kuriam buvo lemta atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, metė iššūkį likimui. Prieš tą nelemtą avariją vyras dirbo įmonėje. Metalas paklusdavo jo rankoms. Leonards buvo puikus šaltkalvis, instrumentininkas, tekintojas.

Leonards papasakojo, kad pensionate pirmieji mėnesiai buvo labai sudėtingi. Šis žmogus visada nuolat kažką veikdavo, dirbdavo. Iš pradžių ėmėsi remontuoti laikrodžius, kuriuos atnešdavo pensionato gyventojai. Daugelis laikrodžių buvo tokie seni, kaip ir jo gyventojai. Miesto dirbtuvėse tokių laikrodžių jau seniai nebetaisė. Nebuvo ir tokių detalių. Leonards yra puikus tekintojas, jis pats gamindavo detales. Šio užsiėmimo naujam pensionato gyventojui užteko vieneriems metams, kol pataisė visus laikrodžius. Buvo daug ir antikvarinių laikrodžių. Nustebino laikrodis akliesiems, pagamintas vienetiniais egzemplioriais Leningrade dvidešimtojo amžiaus viduryje. Kiekvienas laikrodis – atskiro žmogaus gyvenimas, prisiminimai, likimo vingiai. Tokie pirmieji metai padėjo nuvyti šalin niūrias mintis, linksmiau pažvelgti į ateitį. Paskui Leonards gamino įvairias dėžutes, lentynėles. Pastebėjo, kaip derinasi metalas kartu su plastiku ir kad iš šių medžiagų galima pagaminti gražius dirbinius. Tada kilo mintis gaminti ikonas. Tam jį ilgai ruošė buvusi vienuolė, aiškino, kad ikonas gali tapyti stiprūs ir atsakingi žmonės. Kai paaiškėjo, kad Leonardo pasirinkimas tvirtas, vyras ėmėsi šio unikalaus darbo. Šiandien Leonards tvirtina, kad šią teisę jis įgijo per fizines kančias.

Leonardo kambarys tapo tikromis ikonų gamybos dirbtuvėmis – iš metalo ir plastiko gaminamos ikonos. Ant pagaminto metalo reljefo liejamas išlydytas spalvotas plastikas, gaunamas numatytas paveikslas. Po to purškiama tvirtu laku, kad gaminys atlaikytų tūkstančius metų. Kaip sako autorius, šis ikonų gamybos būdas yra išskirtinis, jis nežino, kad jį kas nors naudotų pasaulyje. L. Plokšts neturi mokinių, bet ne todėl, kad savo darbo paslapčių nenorėtų atskleisti kitiems. Paprasčiausiai niekas dar nenori susidomėti ikonų gamyba, nes tai – labai daug kruopštaus ir ilgo darbo bei kantrybės reikalaujantis procesas. Susidomėjusiųjų buvo, tačiau kai pastarieji sužinodavo, kiek laiko tai trunka, noras iš karto ,,išgaruodvo“. Unikalių meno kūrinių gamintojas prisipažįsta, kad kai kurias ikonas jis gamindavo apie metus. Iš pradžių tose ikonose buvo vaizduojamos cerkvės, dabar – šventieji. Ikonos gyvos ir ryškios. Jose – tūkstančiai mažyčių detalių, šimtai nemiegotų valandų, kruopštaus darbo mėnesių. Sudėtinga pasakoti apie Leonardo ikonas, jas reikia pamatyti.

Ikonų parodos pristatymo metu žmonės domėjosi kiekviena iš jų sukūrimo istorija. Daug gražių žodžių apie ikonų kūrėją L. Plokšts pasakė Latgalės nepriklausomų dailinininkų asociacijos pirmininkė Marija Safronova. Marija gimė Rokiškio rajone, tik vėliau likimas ją nubloškė svetur. Istorijos mokytoja pradėjo kurti Uzbekijoje. Daugiau kaip prieš trisdešimt metu sugrįžo arčiau gimtinės. Gyvena ir kuria Daugpilyje. Aliejumi tapo Biblijos siužetus, gamtos vaizdus. Zarasiškiams M. Safronova pateikė keletą savo paveikslų.

Daugpilio menininkų parodos džiugino įvairių Latvijos miestų ir miestelių gyventojus. Su jų darbais galėjo susipažinti ir vilniečiai. Latgalės nepriklausomų dailininkų asociacijos pirmininkė M. Safronova apgailestavo, kad artimiausi kaimynai tapo antri, tačiau gražus sutikimas teikia vilčių, kad kaimynų bendradarbiavimas ateityje bus glaudesnis.

Už nuostabią parodą autoriams dėkojo Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė, Zarasų miesto seniūnė Olga Podolskienė, kiti renginio dalyviai. Pristatymo metu daug susikaupimo, apmąstymo akimirkų suteikė Daugpilio miesto bardai Jelena Voitkevič ir Valerijus Jeriomenko. Jie atliko dvasingus kūrinius.

Zarasai
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija