2012 m. rugsėjo 28 d.    
Nr. 36
(2011)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Kronika

Trys žvilgsniai iš „Aukso pjūvio“

Benjaminas ŽULYS

Inga Paliokaitė-Zamulskienė
Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka

Galina Gužienė

Justina Puidokaitė

Kristina Ancutaitė. Malda

Justina Puidokaitė.
Mėlyna pieva. 2009

A. P. Gužas. Platelių legenda

A. P. Gužas. Šokis su varpais

Justina Puidokaitė.Vasaros
gėlynas su amariliu. 2009

„Duetų“ ekspozicijos

Antrus metus Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62) organizuojamas meno parodų ciklas „Duetai“. Parodose eksponuojami įvairių menininkų tapybos, grafikos ir kitokie kūriniai. Tiesa, kurį laiką galerija pristatydavo ryškesnių, visuomenėje labiau žinomų dailininkų, susibūrusių į kūrybinius duetus, darbus. Dabar imamasi demonstruoti naujų autorių kūrinius. Vieni iš tokių – jau šviesios atminties menininkas Kęstutis Paliokas ir jo dukra Inga Paliokaitė-Zamulskienė. Jų darbai neseniai buvo pristatyti naujoje „Duetų“ tapybos parodoje. Jos atidaryme menotyrininkės Lolita Vyžintienė ir Kristina Budrytė-Genevičė, kiti renginio dalyviai pastebėjo, kad šių darbų ekspozicija yra svarbus įvykis meniniame pasaulyje. K. Palioko darbai (kūrybos laikotarpis – tik keliolika metų) viešai rodomi itin retai. Jie gyvena savo gyvenimą gražiame mediniame Kauno Žaliakalnio name pas dukrą Ingą, dar keli – pas gimines, jo tapybos darbų turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Šioje „Duetų“ parodoje eksponuojami darbai iš artimiausios giminaitės kolekcijos, todėl pagrindinė tema yra susijusi su šeima. Tai žmonos, dukros, draugo portretai, autoportretas, keli peizažai, kuriuos K. Paliokas tapydavo prie Kybartų . Ekspresyviai atlikti portretai įdomūs ne vien kaip biografiniai elementai. Juose žmonėms suteikti esminiai portretinio žanro bruožai. Jie byloja apie tapytojo įsiklausymą į portretuojamąjį asmenį, psichologinę patirtį. Spalvoti šešėliai, aštrių spalvų kontrastai, laužytos formos ir vos ne juodos linijos ne deformuoja, o išraiškingai perteikia vienatvės, liūdesio jausmą, smalsų žvilgsnį, abejonės akimirką. Pavyzdžiui, „Nebaigtas peizažas“ tarsi simbolizuoja visą jo kūrybos tarpsnį, trumpą, žaibišką savęs ir kitų suvokimą ir drąsų viso to perteikimą. Daug erdvės šiame darbe, daug mėgstamų ryškių rudos, žalios spalvų niuansų, daug perspektyvinių planų. Beje, kaip pastebėjo meno žinovai, vieni darbai yra labiau išbaigti, kiti – mažiau, kai kurie, atrodytų, tik pradėti, tarsi neišbaigta kompozicija, neišbaigtos detalės, kai kurios vietos pažymėtos vos vienu kitu brūkšniu, potėpiu. Ir vis dėlto, šios tapybos drobės pasižymi didele vidine ekpsresija, nerimu ir betarpiškumu, menine gyvybe, kuri sukuriamu dvasiniu lauku patraukia žiūrovą. K. Palioko paveikslai – saviti lietuvių dailės fone ir pratęsia, papildo visos lietuvių tapybos raidą. Beje, Kęstutis niekad nesiskyrė su smuiku, dažniausiai smuikuodavo namuose, retsykiais apsilankydavo pas artimus bičiulius. Deja, į amžinybę garbusis menininkas po sunkios ligos išėjo būdamas vos 45-erių... Nūnai, pagerbdama tėvo atminimą, smuiku puikiai groja dukra Inga.

I. Paliokaitė-Zamulskienė – profesionali dailininkė, baigusi Lietuvos dailės akademiją, tapybos specialybę. Jos kūrybos stilius kitoks nei tėvo. Tai suprantama, nes kūryba – nuolatinės paieškos ir atsinaujinimai. Ingos spalvų amplitudėje svarbiausios juoda ir raudona spalvos, tarp miražų išnyra efemeriškos, paskendusios sūkuriuose, beveik nematomos figūros, linija banguojanti, dažnai besikeičiančios spalvos ir atspalviai, kontrastingi, bet dinamiški potėpiai kuria šviesos bei tamsos žaismą, neleidžia galvoti vien apie juodas grėsmes. Ingos tapybos darbai artimi meditacijai. Jos mintys krypsta link pasaulio suvokimo.

Kaip pati darbų autorė pasakoja, ji piešianti kone nuo gimimo. Po ilgo laiko pavarčiusi savo vaikystės darbus, juose mato galybę ten pripieštų ženklų, jie žymi dangiškus ir žemiškus pavidalus, aukštą ir žemą, tolimą ir artimą, bei visus net ir nematomus pasaulio taškus.

Vienas kitą papildo

Galerijoje „Aukso pjūvis“ veikė klaipėdiečių dailininkų Alfredo Petro Gužo ir jo žmonos Galinos Gužienės tapybos paroda iš ciklo „Duetai“. Menotyrininkė Kristina Civinskienė neblogai žino šių menininkų tapybos ypatumus, jų kelią į meno aukštumas ir pripažinimą. Ji komentavo, kad šių dailininkų paveiksluose vyrauja vadinamoji figūratyvinė, išgalvota ir sufantazuota tapyba. Dažniausiai pasitaikantis tokios tapybos apibūdinimas – primityvizmas. Šios krypties pradininkas – Gruzijos savamokslis dailininkas Nika Pirosmanis (gyvenęs devyniolikto amžiaus viduryje, dvidešimto pradžioje) pasaulį pavergė naiviąja tapyba. Šis stilius siejamas su neprofesionalumu. Jokioje meno mokykloje to nemokoma, tačiau įdomu, kad net ir pabaigus aukštąją dailės mokyklą, kai kada vis dėlto pasirenkamas primityvus, metaforomis apipintas tapymo stilius. Ne taip seniai buvo galima matyti Valdo Simučio tapybą Vilniaus „Akademijos“ galerijoje. Šį kartą Lietuvos valstybiniame dailės institute įgytas dailės pedagogikos žinias puoselėja A. P. Gužas. Jis dailininku tapo jau brandaus amžiaus. Po pažinties Klaipėdoje su tapytoju Romualdu Kunca, ėmė lieti akvareles, o po to gavo ir dailininko profesionalo diplomą, tačiau kūryboje labiausiai vertino ne išmoktas pamokas, o vaizduotę. Ne itin mėgo akademinį mokymą, o labiau žavėjosi improvizacija ir eksperimentais. Kūrė grafiką, fotografiją, pasteles, tačiau kūrybos pagrindu laikė tapybą. Naudodamas dailininko mentelę mastichiną (peilis, kuriuo uždedami, sumaišomi dažai paletėje arba paveiksle) A. P. Gužas sukūrė tik jam būdingą savitą sluoksniuotą tapymo stilių, kuriame atsiskleidžia kūrinio faktūra, spalvų spindesys. Jo kūriniuose vyrauja savaip suvokti mitologiniai motyvai ir legendos, tapusios gyvai pajaustomis kaimo gyvenimo scenomis. Produktyviausias dailininko kūrybos laikotarpis buvo jam dirbant dailės pedagogu Klaipėdoje, K. Donelaičio vidurinėje mokykloje. A. P. Gužas yra surengęs per 50 parodų. Jo darbai eksponuoti ne vien Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Švedijoje, Estijoje, Vokietijoje, Japonijoje, o ypač gerai žinomi Klaipėdos visuomenei. Prieš metus su A. P. Gužo tapyba susipažino Šiaulių gyventojai. Atėjo laikas ir Kauno miestui, kuriame dailininkas užaugo (beje, čia jis įgijo ne dailininko o veterinaro specialybę, tačiau juo netapo, matyt, nulėmė, tikrasis, iš aukštybių siųstas pašaukimas).

Su šiuo dailininku duetą parodoje sudarė jo žmona Galina Gužienė. Ji dailės paslapčių mokėsi Klaipėdos suaugusiųjų dailės studijoje „Guboja“. Artimiausias patarėjas buvo jos vyras. Aukštesnių dailės studijų diplomų Galina neturi ir vargu ar jie ką nors keistų. G. Gužienės tapyba – jos filosofinių ieškojimų ir atsakymų ilgesys. Jos kūryba kur kas grakštesnė, gal net manieringesnė nei sutuoktinio, tačiau tuo pat metu pilna prasmių, atrodanti vienu metu žaisminga ir solidi.

Savo pirmąją parodą pavadinusi „Sehnucht“ – ilgesiu, Galina tarsi užkodavo ir visų savo darbų nuotaiką. Gyvenimo prasmės suvokimo ilgesys glūdi kiekviename jos paveiksle, nesvarbu, kokia tema ar siužetas būtų dailininkę paviliojęs. Ją domina pačios įvairiausios ir netikėčiausios temos, kurių pavaizdavimas dažnai nustebina ir suglumina. Įdomiausi darbai – „Pasimatymas“, „Mocartas“, „Elfo atsisveikinimas“, „Laumė“. Kitaip nei Alfredas Petras, kurio darbai tik nutapyti įgauna pavadinimus, Galina tapo idėją, jos kūrinys įprasmina mintį.

Šių dviejų autorių paveikslų polichrominė tapyba neleidžia jos įsprausti į konkretaus stiliaus rėmus. Dera pripažinti, kad Galina ir Petras Gužai yra labai skirtingi, turintys savitą stilių, tačiau – du, vienas kitą papildantys autoriai.

Šventieji ir gėlės

Įdomi ir savita buvo dar viena meno kūrinių paroda galerijoje „Aukso pjūvis“. Ji pavadinta „Iš šventųjų gyvenimo“. Šiuos darbus ant įvairių medžiagų atliko dailininkė Kristina Ancutaitė. Parodos pavadinimas atspindi daugiau ar mažiau nagrinėjamą temą. Čia pateikiamas požiūris liudija ne vien tikėjimą ar Dievo sampratą, tai fantastinis meno ir nematerialios, sudvasintos aplinkos atvaizdas. Parodos organizatorės sakė, kad grafinio piešinio atspaudai ant drobės, porceliano ažūrai padėjo sukurti sumanymui reikalingą paslapties šydą. Įspūdingi darbai – „Ikonos“, „Šokis“, „Malda“, „Neįšventinta“, „Orakulas“, kiti. Jie atlikti įvairia technika ir įvairiomis medžiagomis. Paprastam žiūrovui jos maža ką sako, tačiau parodose, kituose viešuose pristatymuose, pagaliau meno kūrinių kolekcininkams turi savo vertę.

K. Ancutaitė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute baigė keramikos bakalauro, po to – keramikos magistrantūros studijas, o dar vėliau – ten pat – architektūros studijas. Tad galima drąsiai teigti apie jos puikią nuovoką įvairiose meno srityse. Dirba knygų, žurnalų iliustratore, interjero dekoratore, projektuotoja-dizainere, kuria keraminius židinius, pano, paveikslus, skulptūrines kompozicijas. Nuo 1997 metų dalyvauja keramikos ir grafikos tarptautiniuose ir vietiniuose renginiuose, parodose, simpoziumuose.

Tuo pat metu „Aukso pjūvio“ galerijoje veikė kitos žinomos dailininkės Justinos Puidokaitės tapybos paroda „Gėlynėliai“. Ji skirta gėlių tematikai. Iš pirmo žvilgsnio gėlės mažai kuo siejasi su K. Ancutaitės darbais, gal dargi mena kičą, komerciją, saldžius sentimentus, tačiau, anot menotyrininkės Kristinos Budrytės, taip nėra. Augalų gyvybėje dailininkė regi amžinybę, gyvenimo trapumą, jo pilnatvę, dosnumą, nuolankumą bei meilę. Menininkė savo kūryba bando prasiskverbti iki sielos ir gamtos gelmių, suvokti dvasinį grožį.

Kaip pasakojo pati autorė, į floristikos tematiką ji pasinėrė nuo 2005 metų ir ligi šiol jos nepaleidžia. Menininkę traukia tai, kas turi augimo savybę, o augalų vešėjime jaučia gyvenimo aistrą. Justina dar studijų metais Vilniaus dailės akademijoje (VDA) atrado tamsius ir spalvotus gruntus, senųjų meistrų naudotus kelis šimtmečius, todėl dabar ji tapo ant tamsaus pagrindo ir tvirtina, kad tamsus fonas nuteikia jaukiau, natūraliau. Ryškūs žiedai atrodo dar ryškesni, dailininkė prisipažįsta, kad šiuo metu jos kūryba nutolusi nuo tradicinės lietuvių tapybos. Ji labiau domisi olandų tapyba ir baroku, žavisi vadinamuoju naiviuoju menu. Jos mylimiausi dailininkai yra Petronėlė Galdikienė ir Fra Angelico. Savo kūrybą J. Puidokaitė sieja ir su lietuvių liaudies menu, tapyba ant baldų, su ant tamsaus dugno išsiuvinėtomis dzūkų prijuostėmis, margaspalvėmis skarelėmis.

J. Puidokaitė Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas, senųjų tapybos technikų mokėsi Pallazzo Spinelli restauravimo institute Italijoje, Florencijoje. Be to, VDA dar baigė tapybos restauravimo studijas, tobulinosi Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Kultūros vertybių konservavimo kurse. Nuo 2006 metų dailininkė surengė 17 personalinių parodų, dalyvauja grupinėse tapybos, kaligrafijos, karikatūrų parodose, pleneruose.

Beje, galerijoje „Aukso pjūvis“ iki spalio 3 dienos veiks jungtinė trijų vasaros plenerų paroda: „Birštonas 2012“, „Dubysa 2012“, „Nemajūnai 2012: lietuvių tapytojo Nikodemo Silvanavičiaus keliu“. Apie tai rašysime kitą kartą.

Kaunas
Kastyčio ANTANAIČIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija