2012 m. spalio 12 d.    
Nr. 38
(2013)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Išnašos

Neplanuota knyga – mąstančiai visuomenei

Europos Parlamento nario, profesoriaus Vytauto Landsbergio knygos „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių laikinąją Lietuvos Vyriausybę“ sutiktuvės Signatarų namuose

Europos Parlamento narys profesorius
Vytautas Landsbergis pristato
knygą „Rezistencijos pradžia.
1941-ųjų Birželis: dokumentai
apie šešių savaičių Laikinąją
Lietuvos Vyriausybę“

Šią knygą autorius parašė išgirdęs Laikinosios Lietuvos Vyriausybės kritikų pasisakymus, nes sujaudino laikinosios vyriausybės vadovo, literatūros mokslininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio pelenų parvežimas į Lietuvą ir dalies inteligentų protestai, kodėl pelenai laidojami su valstybės ir Bažnyčios pagarba. Antisovietinės ir antinacinės rezidencijos dalyvio, politiko ir visuomenės veikėjo, buvusio Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai 2012 m. gegužę amžinam poilsiui atgulė Kaune, Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.

Knyga pasakoja apie šešias savaites gyvavusią laikinąją Lietuvos Vyriausybę. „Pamačiau, kad protestuojantieji pagal tai, ką jie šneka, neturi gero supratimo apie laikinosios Vyriausybės veiklą ir sąlygas, kuriomis ji, nors vieną okupantą keitė kitas, vis dėlto atkūrė lietuvišką, o ne sovietinę krašto administraciją, – teigė V. Landsbergis. – Tegul žino faktus, kaip ir kada prasidėjo laisvės norinčios Lietuvos pasipriešinimas. Aš ir pavadinimą daviau – „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių laikinąją Lietuvos Vyriausybę“. Taip jau atsitiko, kad pagarbos ženklas seniai mirusiam rezistentui J. Ambrazevičiui-Brazaičiui sukėlė dalyje Lietuvos inteligentijos protestų ir prieštaravimų bangą. Susidarė įspūdis, kad apie 1941 metų Birželio sukilimą ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veiklą tiesiog per mažai žinoma, visa matoma tik vienu – tuometinės Vokietijos genocidinės politikos – kampu. Todėl parengiau dokumentų rinkinį, pridėjęs ir savo požiūrius, ir taip atsirado daugiau kaip 100 puslapių knyga,“ – sakė V. Landsbergis.

Pristatant knygą diskutavo politologas dr. Kęstutis Girnius, istorikas dr. Mindaugas Tamošaitis, politikos ir kultūros apžvalgininkas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.

Sukurtas dokumentinis filmas „Likau gyvenimo paraštėje“. Jame apie J. Brazaitį, jo gyvenimą kalbama jo anūkės Rūtos Martel (Martell), geriausio draugo ir bendražygio Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės-Paronetto ir artimos bičiulės dr. Rožės Šomkaitės lūpomis (būtent jos namuose J. Brazaitis pasitiko paskutinį savo gyvenimo atodūsį). Ne vienerius metus J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gyvenimą tyrinėjo žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, jo balsas ir skamba iš už kadro. „Tai ne paprasto žmogaus neišgalvota drama, o žmogaus, kurio visas gyvenimas buvo pašvęstas Lietuvai“, – sakė vienas filmo režisierių Algis Kuzmickas.

Prarasta tėvynė, šeima, likimo draugų išdavystės, šmeižtas, prieglobstį suteikusios valstybės persekiojimas ir iki paskutinių gyvenimo akimirkų lydėjęs karo nusikaltėlio antspaudas – taip J. Ambrazevičius-Brazaičio gyvenimo drama atskleidžiama dokumentiniame filme.

„Yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir J. Brazaitis yra daugiau negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai žmogus – reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė“, – rašė J. Ambrazevičiaus-Brazaičio bendražygis J. Grinius.

„Likau gyvenimo paraštėje“ premjera vyko gegužės 19–26 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Birželį filmas buvo pristatytas užsienio lietuvių bendruomenėse. Jį dar mažai kas matė, reikėtų paskelbti per TV, užuot rodžius kasdien tragišku balsu tautai skelbiamas kriminalines kronikas ar skleidžiant kitokią traumuojančią informaciją.

Ypač svarbi J. Ambrazevičiaus-Brazaičio mintis – „Antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvio moralinė nepriklausomybė svarbesnė už nuopelnus“. Jis buvo įsitikinęs, kad „Lietuvai būtų geriau, kad jos vardas, jos kovos būtų žinomos pasaulyje“.

„...Jis norėjo išgydyti žmonių mintis ir jų gyvenimus, o tai neįvyksta per naktį. Jis norėjo žmonėms suteikti galimybes pagerinti jų gyvenimus...“ – kino filme apie Brazaitį sako jo anūkė R. Martel (Martell).

Beje, ši knyga vėliau buvo pristatyta ir Kaune, Karininkų ramovėje.

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija