Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Požiūris
Rinkimų
    pradžiamokslis
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Rinkti sąžiningus Tautos atstovus – būtina!

Sekmadienį rinksime naują Seimą. Tiesa, greičiausiai gali atsitikti, kad tai bus toks pat Seimas, koks buvo ketverius metus, nes Lietuvoje jau įsigalėjo penkių partijų valdymas. Prie to jau pripratę mūsų piliečiai net nemoka kitaip mąstyti ir nemato galimybės kitaip pasirinkti. Galima sakyti, penkių partijų diktatūra yra viską paėmusi į savo rankas – tos penkios ar šešios partijos ir postus skirstosi, ir pinigais dalijasi, „pasiskirsto“ ministerijas, departamentus, valstybines bei savivaldybių įmones, bendroves. Tai reiškia, kad pagal ne vienerius metus gyvuojančią tradiciją tuoj po rinkimų į valdančiąją koaliciją susibūrę „politikai“ (jų atstovaujamos partijos) pasidalija įtakos zonas. Tokia „penkių partijų diktatūra“ nieko naujo ar gero žadėti negali.

Dabartinė Seimo struktūra, arba A. Kubiliaus valdžia, valdyti pradėjusi 18-aisiais nepriklausomybės metais, pradėjo trečiąją nepriklausomybės dešimtį. Bet vietoj didesnių pasiekimų valstybė ir tauta patiria tik pralaimėjimus. Per tuos ketverius metus mes, kaip tauta, labai „sumažėjome“ – jau neturime net trijų milijonų gyventojų. Didžiulė emigracija, jau ir taip nesustabdomai mažinusi mūsų potencialą, per tuos ketverius metus ne tik nesusilpnėjo, bet dar labiau išaugo iki neįsivaizduojamų dydžių. Per metus mūsų šalyje gyventojų skaičius sumažėja maždaug Marijampolės dydžio miestu. Mažėjantis gimstamumas (kaimuose miršta kelis kartus daugiau nei gimsta) dar labiau mažina mūsų tautą. Tai irgi neįvyko be priežasties. Prieš ketverius metus atėjusi į valdžią vadinamoji Permainų koalicija iškart suvaržė verslą, bet ne atskaitydama didesnius pelno mokesčius, o suvaržydama žmogaus galimybes užsidirbti, tad apribojo šeimų galimybes gauti kokių nors pajamų. Žemiau skurdo lygio atsidūrė iš viso 660 tūkst. žmonių. Iškart padidinusi nedarbą net 5 kartus, valdžia savo „reformomis“ privertė žmones ne tik emigruoti, bet ir mažinti savo palikuonių skaičių. Prie to prisidėjo ir nepagrįstai iškelti kai kurie mokesčiai verslui, pirmiausia vadinamasis pridėtinės vertės mokestis (PVM), bei pradėtas piliečių apiplėšimas apkarpant ar nukarpant pensijas (juk žinoma, kad daugelis pensininkų išlaikydavo savo vaikų ar anūkų šeimas). A. Kubiliaus valdymas ydingas dar ir tuo, kad, kaip liudija kai kurie Seimo nariai, „prie butelio“ kelių savo bičiulių būrelyje pasiūlęs nurėžti pensijas, ypač dirbantiems pensininkams (esą jie po trejų metų pamirš apie tai ir vėl balsuos už konservatorius), o paskui viešai žadėjęs grąžinti pagrobtas pensijas, nepaklausė net Konstitucinio Teismo sprendimo ir nebekalbėjo apie jokias atimtų pensijų kompensacijas. Visa tai ir padidino gimtąjį kraštą palikusiųjų skaičių. Statistikos departamento duomenimis, A. Kubiliui įvedus „diržų veržimo“ priemones, 2009 metais iš Lietuvos emigravo 34,7 tūkst. gyventojų („priemonės“ dar nespėjo deramai suveikti), 2010 metais – jau 83,2 tūkst., 2011 metais – 53,9 tūkst. žmonių. Taigi per trejus A. Kubiliaus valdymo metus Lietuva neteko oficialiai emigravusių 170 tūkst. žmonių, o tai net 50 tūkst. viršija baisiuosius Stalino laikų trėmimus. O kiek dar emigravo neoficialiai? Ir kiek emigruos dar iki 2012 metų pabaigos? Mūsų nedidelei tautai tai tikrai drastiški duomenys. Jeigu prieškario metais emigracija vyko tik trejus ar penkerius metus (1920–1924 metais), tai dabar ji nesustabdomai ir netgi didėjančiai tęsiasi jau 22 metus. Lietuva pagal emigracijos dydį tūkstančiui gyventojų net keliasdešimt kartų lenkia beveik visas Europos Sąjungos ir net pasaulio valstybes. Net ir kaimyninę Latviją lenkiame 8 kartus, o Lenkiją – netgi 20 kartų. Ar ne apie tai kalbėti rinkimų kampanijoje ir ketverius metus bandyti kaip nors tramdyti emigraciją turėjo A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė?

Lietuvos gerovę šiuos ketverius metus smukdo įvesta pasaulyje dar nematyta keista mokesčių sistema – „plokštieji“ mokesčiai, kai visi jie sulyginami. „Naktinės“ mokesčių reformos pasekmės buvo tokios, kad mažiau pasiturintys moka didesnius mokesčius negu turtingieji. Kai kurios pajamos, pavyzdžiui, palūkanos ir kai kurie dividendai apmokestinami mažesniu tarifu. Štai kodėl Viktoras Uspakichas, gavęs 8,5 mln. litų pajamų, sumoka tik 10 tūkst. gyventojų pajamų mokesčių. Liberalų sąjūdžio vadovas Egidijus Masiulis rinkimų kampanijos metu aiškina savo demagogiją prieš progresinius mokesčius: esą progresiniai mokesčiai būtų bausmė sunkiai dirbantiesiems. Tačiau jis nepaaiškino, kodėl mokesčiai turtingiesiems traktuojami kaip bausmė, o mažiau uždirbantiesiems jie laikomi savaime suprantamu dalyku, nors mažiau pasiturintys moka proporcingai daugiau mokesčių. Paprastas mirtingasis, gavęs 1000 Lt į rankas, 210 iš jų turi perleisti valdžiai PVM pavidalu, nes visą algą turi išleisti pirkdamas būtiniausias prekes. Šioje srityje A. Kubiliaus įvesta tvarka nuskurdino plačiausius gyventojų sluoksnius. Mokesčiai Lietuvoje tik didina naštą vargingiausiems gyventojams. PVM tarifas padidintas nuo 18 iki 21 proc. PVM yra labiausiai alinantis mokestis iš visų, nes juo apmokestinami maistas, apranga, šildymas ir kitos būtiniausios prekės, kurios „suėda“ beveik visas vargingesnių žmonių pajamas. JAV išvis nėra PVM, o daugelyje Europos šalių maistui taikomos didelės lengvatos. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugeliui prekių ir paslaugų taikomas 19 proc. PVM, maistui – tik 7 proc. Austrijoje bendras PVM tarifas yra 20 proc., maistui – 10 proc., Švedijoje 25 proc. ir 12 proc. Šiemet Prancūzijoje lengvatinis tarifas buvo padidintas nuo 5,5 proc. iki 7 proc., bet maistui liko 5,5 proc. Ispanijoje užpernai jis buvo tik 4 proc., ir tik dabar nežymiai padidintas.

Kaip gali išsilaikyti valstybė, kai pinigai aukštas pareigas turintiems mėtomi į kairę ir dešinę? Štai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas (juo nepamainomai net 22 metus buvo Artūras Poviliūnas, okupacijos metais dirbęs LKP CK instruktoriumi), 2000–2012 metais iš savo darbovietės tik retkarčiais gaudavęs mažiau nei 10 tūkst. Lt pajamų per mėnesį, o kartais jo mėnesio pajamos pasiekdavo net 40 tūkst. Lt. Didelėmis pajamomis galėdavo pasigirti ir kiti LTOK vadovai, gaudavę įvairius priedus, reprezentacines išmokas, premijas „už gerą darbą“. 2002 metais A. Poviliūno pajamos iš Olimpinio fondo sudarė arti 212 tūkst. Lt, o 2003-iaisiais jis gavo daugiau nei 240 tūkst. Lt. Vėliau LTOK vadovo pajamos sumažėjo, betgi retai jos nukrisdavo žemiau 10 tūkst. Lt per mėnesį. Štai kaip priperima milijonierių Lietuvoje. Panašiai yra ir su teisėjais – net 46 teisėjai yra sukaupę milijoninį turtą. Daugiausia jų dirba apylinkių teismuose. O tarp dabar į Seimą patekti siekiančių „politikų“ yra net 150 milijonierių. Kur jie uždirbo tuos milijonus, kai tauta skursta ir išvažinėja? Jau ketverius metus kalbama apie valstybės įmonių vadų dešimttūkstantinius atlyginimus su priedais, tačiau toliau kalbų nenueinama – viskas lieka kaip buvę. Dar daugiau buvo kalbama apie Seimo narių, kartu ir ministrų atlyginimus, kuriuos politikai esą „solidarizuodamiesi“ su tauta „susimažino“, tačiau nuo naujų metų seimūnų algos padidės mažiausiai 2000 litų. O juk būtų labai paprasta, jeigu tik būtų įvesti progresiniai mokesčiai – tada iškart, automatiškai, iš „dešimttūkstantinininkų“ būtų atimami 30–45 proc. pajamų mokesčiai, o gal ir didesni, ir nereikėtų „solidarizuotis“. Nors progresiniai mokesčiai seniai įprastas dalykas Vakarų pasaulyje, mūsų valdantiesiems tai yra didelis baubas – jiems tikrai nerūpi mažintis sau atlyginimų, atiduodant į valstybės biudžetą, ir jie visais būdais tam priešinasi. V. Uspaskichas pašaipiai tai vadina „pavydo mokesčiu“. Net valdininkų algos kyla ir be papildomų valdžios sprendimų. Ir premijoms pinigų atsiranda. Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų institucijų darbuotojams per šių metų pirmąjį pusmetį priskaičiuota per 1,5 mlrd. litų darbo užmokesčio – net 142,4 mln. litų daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Niekais virto Vyriausybės pažadai, po pernai kilusio skandalo dėl tryliktųjų atlyginimų (premijų) mokėjimo valdininkams, apskritai uždrausti valstybinėse įstaigose 2012 m. mokėti tokias vienkartines išmokas. Nors įstatymas leidžia per metus skirti 500 proc. pareiginio atlyginimo dydžio premiją, bet dažniausiai apsiribojama vienos pareiginės algos dydžio išmoka. Vadinasi, valdžiai jokios krizės nėra ir nebuvo. O kas vyksta žemės ūkyje? Jeigu agrarinėje prieškario Lietuvoje žemės turtas buvo apribojamas iki 80–120 ha, tai dabartiniai turtuoliai turi po 1000–2000 ha žemės. Ir vien už tai, kad jie priklauso konservatoriams ar kitoms „parlamentinių“ partijų turtuoliams. O kaip vyko privatizacija? Tai valstybinio turto išsidalijimas tarp klanų ir grupuočių. Lygiai kaip ir Rusijoje. O tauta palikta skurdui. JAV prezidentas R. Reiganas yra pasakęs, kad pasaulyje priimta dešimtys milijonų įstatymų, bet nė vienas nesugebėjo „patikslinti“ 10 Dievo įsakymų. Daugeliu atvejų matome, kad tie „teisingieji“ įstatymai tik įtvirtina neteisingumą.

Tiesa, A. Kubiliaus valdžiai gana sekasi įteigti, kad jis nemėgiamas tik Lietuvoje, o štai užsienyje esą žavimasi jo sugebėjimais „sutramdyti“ krizę. Tai visiška netiesa. Sutramdyti jam sekasi ne krizę, bet nepatenkintus piliečius, kuriems tada pasilieka galimybė protestą reikšti tik kojomis, t.y. emigruoti. Su A. Kubiliumi niekas iš kitų šalių premjerų net nenori bendrauti: jis nesukalbamas, atsisako savo įsipareigojimų. Taip atsitiko su jo įsipareigojimais vykdyti daugiabučių namų renovavimo programą. Prižadėjęs ją vykdyti ir iš Europos Komisijos lėšų, tam gavęs didelius pinigus ir taip pažadėjęs mažinti nedarbą, renovavimo programos visiškai nevykdė – per ketverius metus vietoj renovuoti žadėtų 5000 namų renovuota tik šeši. Taip visa programa liko tik tuščiu gyrimusi, nedarbas ir toliau augo, ypač per naktinę „reformą“ sutrikdžius mokesčių sistemą. Per pirmus A. Kubiliaus valdymo metus nedarbas išaugo penkis kartus ir tik dabar kažkiek sumažėjo, nors tikrų statistinių duomenų nėra. A. Kubilius visiškai nepaisė Europos Komisijos reikalavimo mažinti jaunimo nedarbą – jis taip ir liko 32 proc. A. Kubilius buvo pažadėjęs nestatyti Visagino atominės elektrinės (VAE), kuri faktiškai būtų įjungta į Rusijos energetinę sistemą, nes nebus kur dėti perteklinės elektros. Tačiau grįžęs iš svarbių pasitarimų padarė priešingai – visu pajėgumu pradėjo kurti VAE projektą, pavadinęs jį „energetinės nepriklausomybės strategija“. Tiesa, tai buvo ankstesnės socialdemokratų partijos vadovaujamos vyriausybės ir Seimo planų įgyvendinimas. Nors Lietuva neįstengia net uždaryti jau sustabdytą IAE, kuriami planai daug milijardų kainuojančiai VAE statyti. Jos statymas atsipirks tik po kelių dešimčių metų, o visos išlaidos kris ant dabar gyvenančių ir net emigruojančių piliečių. Be to, VAE elektros kaina bus, kaip skaičiuojama, 30 proc. didesnė nei dabar perkama. Matyt, net nenorima įsijungti į Skandinavijos ar Europos elektros tinklus, kas būtų pigiau. Sunku net patarti Lietuvos piliečiams, kaip elgtis spalio 14-ąją, kai kartu su Seimo rinkimais vyks ir referendumas dėl VAE statybos reikalingumo – balsuoti už ar prieš VAE. Pagal 2011 metų gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje jau nebėra net trijų milijonų žmonių, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), vadovaujama to paties Z. Vaigausko, teigia suradusi 2,5 mln. rinkėjų. Vadinasi, tik 0,4 mln. jaunųjų piliečių iš visų 3 mln. neturi rinkimų teisės. Ar taip gali būti? Juk tai akivaizdi melagystė. Gal taip daroma specialiai, kad jokiu būdu neįvyktų referendumas dėl VAE. Tad net liktų neaišku, kuri pusė būtų laikoma laimėjusi ar pralaimėjusi.

Suprantama, savo reklamai ir pažadams milijonus litų išleisti gali tik vadinamosios sisteminės partijos, kurios jau ketverius metus sėdi Seime, iš biudžeto, t.y. iš visų mūsų pinigų pasiskyrė sau milijonus ir vaizduoja labai besirūpinančias tauta (galime pasakyti apie tą „rūpestį“ tokiu pavyzdžiu: nė į vieną „XXI amžiaus“ laišką valdančiosios TS-KLD partijos aukštesni ar žemesni „vadai“ nė karto nėra atsakę). Didžioji piliečių dalis supranta, jog toks pažadų apie „rūpestį“ dalijimas – tik akių dūmimas, ir todėl vis mažiau piliečių eina į rinkimus. Tačiau tokiu atveju už pasyviuosius sprendžia „aktyvieji“, nuolatiniai tų sisteminių („parlamentinių“) partijų mylėtojai. Ir taip laimi vėl tie patys, kurie vėlgi vykdo savo, bet ne tautos valią. Nors jie save laiko „gavusiais tautos pasitikėjimą“, tačiau tai yra apgavystė – už kiekvieną „parlamentinę“ partiją, jei paskaičiuotume, balsuoja tik labai maža tautos dalis, 5–15 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių, o tai absoliučiais skaičiais sudaro tik apie 100–300 tūkst. iš visų 2,5 mln. Kuo mažiau Lietuvos gyventojų dalyvauja rinkimuose, tuo labiau rinkimus „laimi“ sisteminės partijos su savo mylėtojais. Todėl norint pakeisti padėtį Lietuvoje būtina, kad kuo daugiau į rinkimus ateitų rinkėjų, pasiryžusių balsuoti už kitas partijas ir jų atstovus. Kaip naujos jėgos per šiuos rinkimus gali pasirodyti tik „Drąsos kelias“ ir koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“ bei kai kuriuos jų kandidatus remiantis „Lietuvos sąrašas“. Tiesa, ne visais atvejais tai gali atnešti sėkmę Lietuvai, nes politikais negalima tapti tuoj pat, reikalinga tam tikra patirtis. Betgi šiame darbe svarbiausia yra reikalingas sąžiningumas, bet koks egoizmo atmetimas. To labai trūksta gražbylystės ir naudos sau siekti išmokusiems ir išsitreniravusiems ilgus metus Seime sėdintiems „politikams“. Galima neabejoti, kad naujiems atstovams pasiaukojimo ir sąžiningumo, tvarkant valstybės reikalus, netrūktų. Tad rinkime naujus atstovus į Seimą, suteikime jiems tautos mandatą, kad klestėtų Lietuva, mūsų Tėvynė!

© 2012 „XXI amžius“