2012 m. spalio 19 d.    
Nr. 39
(2014)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Retro

Kūrybai paskirtas gyvenimas

(Tęsinys. Pradžia nr. 37

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

M. Katiliūtei, kaip ir daugumai jaunosios kartos menininkų, nepatiko P. Kalpoko ir kitų seno, konservatyvaus „sukirpimo“ dailininkų, anuomet dėsčiusių Meno mokykloje, reikalavimai. Buvo akcentuojamas medžiagiškumas, diktatiškumas, erdvė ir giluma. Pradedantiesiems nebūdavo aiškinamos impresionistų teorijos. Medžiagiškumą, ypač erdvinį, giluminį sprendimą, formos modeliavimą jie priešpastatydavo spalvinei problematikai. Tačiau sustabdyti ekspresionizmo proveržių tarp jaunųjų dailininkų nepavyko. Auganti nauja menininkų karta neapsiribojo vien tautinėmis formomis. Naujų estetinių orientyrų buvo ieškoma moderniojoje Europoje. Lietuviai siekė susipažinti su daugiatautės kultūros lobiais, tad maištingai nusiteikusius menininkus traukte traukė senojo palikimo griovimo, kovos bei atsinaujinimo patosas.

Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos lietuvių menininkai vis dažniau ėmė žvalgytis į Vakarų šalis, ypač į Prancūziją. Dauguma dailės specializacijos stipendininkų bei savarankiškai dirbančių dailininkų keliaudavo į Paryžių. Pastaruosius šis miestas viliojo dailės ugdymo įstaigomis, muziejais ir gana nebrangiu pragyvenimu, nedaug besiskyrusiu nuo pragyvenimo Kaune. Prancūzų kultūra ir menas tapo riba, skyrusia vyresniąją ir jaunesniąją menininkų kartas. Jei vyresniosios kartos palikime buvo matomas rusų, lenkų ar vokiečių dailės palikimo poveikis, tai jaunąją kartą veikė prancūzų menas. Tad su jo įtaka sieta lietuvių dailės ateitis, plastinių ieškojimų perspektyva, atsinaujinimo viltys bei modernumo vizija.

Meno mokyklos auklėtiniai anuomet buvo nepatenkinti vienpusiškomis liaudies meno studijomis ir nuolatos skiepijamu oficialiu tautiškumu. Modernaus tautiškumo paieška daugiausia siejosi su liaudies meno tradicija ir Europos dailės patirtimi. Liaudies menas lietuviams padėjo įveikti istorinės kultūrinės savimonės krizę. Jis leido suderinti tautos siekius su individo identiteto problemomis, pagarbą praeičiai – su naujovių trauka. Tautodailė paskatino lietuvių meno laisvėjimą, o Europos meno kultūra – lietuvių profesinio meno brendimo ir stabilizacijos procesą. Šių dviejų pagrindinių veiksnių sankirtoje ir klostėsi tarpukario Lietuvos dailės bruožai: formos ekspresyvumas ir tvirta, valinga, logiška sandara, stipri emocinė įtaiga ir jausmų gaivalą tramdantis saiko pojūtis, drąsi plastinių elementų deformacija ir darnus visumos proporcingumas, šiurkšti, supaprastinta vaizdinė išorė ir tauri, niuansuota giluminė raiška. Todėl ano meto tapyba, skulptūra bei grafika dažnai buvo dinamiška ir emocinga, rečiau dramiška ir skaudi. Tokia tad buvo ir M. Katiliūtės kūryba.

M. Katiliūtės noras pasirodyti geriausia, nuslepiant nuo aplinkinių kiek pastangų reikėjo įdėti, ir pateikiant tik kūrybos rezultatą, atskleidžia menininkės gyvenimo ir kūrybos filosofiją. Visa tai byloja jos užrašuose išlikusios eilutės: „Kiek aš kenčiu girdėdama iš visų pusių nuomonę, kad esu pirmoji mokinė. O aš jaučiu, jog turiu žymiai geriau dirbti, kad tą vardą pati pajausčiau, ir todėl negaliu, kankinuos prie kiekvieno darbo, norėdama padaryti kažką stebuklinga turinio ir formos atžvilgiu, kai tuo tarpu kita paima kokį paprastą dalykėlį ir knibinėja. Aš iš savęs reikalauju, kad pralenkčiau šiuos, bet ne taip, kad tik iš kitų išsiskirčiau, o kad pati tai pajusčiau.“

Marcelei buvo svetimos bet kokios pramogos. Bendraamžiai negalėjo to suprasti. Apie tai ji rašė: „Aš jaučiu tik vieną troškimą – dirbti ir gyventi tik tam. Jokie gyvenimo malonumai ir smagumai manęs nevilioja. Jeigu man likimas neleistų pasiekti to taip kilnaus švento meno, aš būčiau apvilta giliausio savo troškimo, kuris pasiėmė mane sau auka. Tesielgia su manimi kaip nori. Ne užsispyrimu veržiuosi, kad turėčiau pragyvenimui šaltinį. Jei taip galvočiau, turėčiau atsisakyti visų  svajonių. Visai apie tai negalvojant, mane kažkas magnetiškai traukia prie to meno, kad jis man atrodo viskas (...). Aš save aukoju jam, bėgu nuo aplinkumos, kuri trukdo“. Kaip kiekvienam menininkui, M. Katiliūtei buvo reikalinga laisvė, ji troško dirbti visos tautos labui. Nors sąlygos buvo nepalankios, materialiniai nepritekliai jos jaunatviškam entuziazmui atrodė nesunkiai įveikiami, nors buvo akimirkų, kai ji neturėdavo už ką nusipirkti valgyti.

M. Katiliūtė teigė, kad dažnas žmogus nesupranta susikaupimo ir laiko jį užsispyrimu. Ji pastebėjo, kad kiekviename darbe turi būti sistema: „Jeigu leisi rankai judėti pagal sielos būklę, taip galima dirbti tik eskize, bet norint žinių tikslu studijuoti, reikia kitaip, pradedant labai atsargiai, kad popierio neužteršus. Kontūrus su anglimi silpnai pažymėti, paskui šešėlius krintančius ir anatomiją. Vėliausiai šviesą sunormuoti“. Jos kūryboje galima aptikti aštrių gyvenimo kontrastų iš realių gyvenimo Kaune vaizdų. Kaunas anuomet sparčiai plėtėsi, augo nauji pastatai. M. Katiliūtė šioje besikeičiančioje aplinkoje matė nemažai kontrastų. Ji rašė: „Beveik kasdien su vienu vokiečių menininku einu paišyti Kauno „brazilijos“. Tai įdomiausia vieta. Manau, Kaune kitos tokios vietos nerasi. Čia susikemša nemaža dalis Kauno gyventojų. Kiekvienoje bakūžėje lindi po kelias šeimas. Žmonės gyvena nepaprastame skurde, nes jie, be sulipdyto iš lentų ar skardos gabalų namuko, daugiau nieko neturi. Tokiais nameliais nusėtos kalniukų pašlaitės. Čia mes praleidžiame pusę dienos – nuo 9 ryto iki 3 val. Su gyventojais taip susigyvenom, jog kitos moterys atėjusios prašo, kad tik jų namelį nupaišytume, o senos bobelės mano, kad čia valdiški žmonės paišo jų namus. Aš pirmą kartą išėjau į gamtą ir ligi šiol nebuvau paišiusi peizažų. Iš anksto sakydavau, kad paveikslų nemėgstu ir nepaišysiu, bet dabar taip susižavėjau, kad apie patikimą negalvojau ir užleidau net grafiką“.

1934 metais Lietuvoje kilo diskusijos apie menininkų gyvenimą visuomenėje, į kurias, nelikdama nuošalyje, įsijungė ir M. Katiliūtė: „Aš noriu parodyti menininko kaipo žmogaus vidinį gyvenimą, jo troškimus, jo nerimstančią sielą, kaip žmonėms atrodo, kad menininkai gyvena visai atskirą paslaptingą gyvenimą, kad jie tik svaičioja ir padangėmis laksto. Visuomenės akimis žiūrint, atrodo taip tuščia, kad jie ir nereikalingi gyvenimui. Ne veltui mūsų vyresnybė išsireiškia, kad pirma reikia pavalgyti, o paskui tik pasigrožėti...“ Marcelė labai išgyveno dėl menininkų nepritapimo pasaulyje, išreiškė troškimą pažinti gyvenimą ir pasidalinti tuo pažinimu kūryboje. Ji rašė: „Žmogus, žiūrėdamas į paveikslą, jaučia dvasinį pasitenkinimą, kad gražiai nupaišyta, bet nepagalvoja, kiek tas menininkas kentėjo, kol pagimdė tokį kūrinį. Kiek energijos išliejo bedirbdamas eskizus? Gal teko ir duonos kąsnio atsisakyti, kad tik savo tą troškimą išpildžius“. Apgailestaudama ji konstatavo: „Šit visuomenė ne tik kad neįvertina jo darbo, bet žiūri su panieka į patį menininką, kuris tik svajonėmis gyvena, bet nieko nedirba“. Anot M. Katiliūtės, menininkai, gyvenimo aplinkybių paliesti, nori virsti idėjos asketais, todėl dingsta kaip danguje debesys.

Pagaliau, po penkerių metų, praleistų Meno mokykloje, 1935 m. birželio 14 dieną M. Katiliūtei buvo išduotas šios mokyklos baigimo atestatas su teise dirbti pedagoginį darbą, tačiau ji pasirinko laisvos menininkės kelią. Dauguma žmonių puikiai suprato, jog laisvas menininkas to meto sąlygomis, kai vienintelis patikimas mecenatas – valstybė, yra pasmerktas vargams, negandoms ir skurdui. Sunkūs išbandymai ateityje laukė ir M. Katiliūtės.

Nors Meno mokyklą Marcelė baigė tik gerais įvertinimai, o jos diplominis darbas buvo įvertintas aukščiausia kategorija, Švietimo ministerija nepasirūpino, kad ji galėtų vykti toliau mokytis į Prancūziją. Sovietmečiu buvo teigiama, jog tai – viena iš priežasčių, privertusių jauną, jautrią bei kūrybos vertę žinančią menininkę nusižudyti. Tačiau verta šia teorija suabejoti. Tokią mintį paneigia pačios dailininkės rašytas laiškas savo artimiesiems, kuriame ji blaiviai vertina stipendijos nepaskyrimo priežastis: „Stipendijos negavau dėl to, kad beveik neturėjau rekomendacijų, kokių iš tikrųjų reikėjo, visą laiką sunaudojau darbui, tą rodo atestatas ir mokyklos rekomendacija“.

Nei Meno mokyklos absolventų, nei jos pedagogų anuomet netenkino neaiškus šios švietimo įstaigos statusas. Meno mokykla buvo priskirta specialiųjų mokyklų kategorijai, o jos baigimo pažymėjimas suteikė teisę dėstyti dailės dalykus tik bendrojo lavinimo mokyklose. Dailės mokytojus nuo trečiojo dešimtmečio vidurio rengė ne vien Meno mokykla: juos rengė mokytojų seminarijos ir įvairūs kursai. Tad Meno mokyklos auklėtinių laukė sunki konkurencinė kova. Norintys įsidarbinti amatų mokyklose, turėjo gauti aukštosios mokyklos baigimo diplomą. O norint tokį diplomą įgyti, reikėjo tęsti studijas užsienyje. Tačiau neprarado M. Katiliūtė vilčių net ir ekonominės krizės laikotarpiu. Ji teigė: „Mano gyvenimas tik kūrybai. Jeigu kas nors nuslopintų many meną, tai vis vien kaip užmuštų mane, ir iš savo darbo pragyvensiu ir įrodysiu, jog ir ypatingu krizės metu dirbant galima iš meno pragyventi, neužmetant savo brangiausio turto“. Tarsi diskutuodama su kitais dailininkais, ji tęsė: „Juokinga girdėti kiekvieno menininko pasiteisinimą, esą blogos sąlygos, negalima. Bet argi mes dėl sąlygų turime nuleisti rankas ir nieko neveikti, laukti iš dangaus manos nukrentant. Tiesa, sąlygos gali kiek pakenkti, kad paveiks tavo sveikatą, sutrumpins darbo laiką, tačiau ir tai ne taip svarbu norint dirbti. Per trumpą laiką padarysiu daugiau negu gerose sąlygose per visą savo gyvenimą“.

Būdama impulsyvi ir jautri, M. Katiliūtė stabilaus savo gyvenimo nekūrė. Ji, kaip ir anksčiau, mėgo akcentuoti vidinę vienatvę. Sunkiai sekėsi bendrauti su aplinkiniais, ypač artimais jai žmonėmis, kartais konfliktuodavo ir su tėvu. Ji nenorėjo suprasti, kad tėvui rūpėjo ir kitų vaikų išlavinimas. Kai pastarasis nedavė savo dukrai pinigų kelionei į Paryžių, Marcelė kone išsižadėjo savo šeimos, parašė ne vieną rūstų laišką. Nuo savižudybės M. Katiliūtę anuomet išgelbėjo A. Jasutis, sesuo Stasė ir dar viena moteris. Jie dailininkės tris paras niekur vienos nepaliko, kol, anot A. Jasučio, „Marcė, atgijusi naujai gyventi, vėl nutilo ir tylėjo iki mirties“.

M. Katiliūtė ir toliau tebesvajojo apie studijas užsienyje. Taupydama kiekvieną centą nepirko net laikraščių. Maistą taip pat pirkdavo kuo pigesnį, o prancūzų kalbos mokytis padėjo sesuo Stasė. Po kurio laiko Marcelė vėl prašė tėvo, kad šis skirtų jai lėšų tęsti mokslui, tačiau tėvas neišgalėjo, todėl beliko tikėtis valstybinės stipendijos. Vis dėlto,  skaudžiam M. Katiliūtės nusivylimui, kitais metais mokytis į Paryžių buvo išsiųsta kita jos bendrakursė.

Laikas nesustabdomai ėjo pirmyn, darbo nebuvo, o reikėjo grąžinti paskutiniuose kursuose gautą stipendiją. Supratusi savo gyvenimo realybę, M. Katiliūtė rašė: „Mokykloje teišmokau tik amato. (...) Tą bevertį amatą išmokus, įsigijau tik bėdą: reikia stipendiją grąžinti arba mokytojauti. Net šiurpas ima – atsisakyti brangiausio – kūrybos ir lankstytis prieš kiekvieną...“ Priversta nuleisti rankas, Marcelė nuo 1936 m. spalio 1 dienos pradėjo dirbti piešimo mokytoja Palangos progimnazijoje. Gyveno kartu su seserimi Stase išsinuomotame bute. Palangoje M. Katiliūtė sukūrė ir savo paskutiniuosius, bene geriausius, kūrinius.

M. Katiliūtei anuometinė Palanga atrodė be galo nuobodi, ypač žiemą. Žmogų kur ne kur tematė, namai stovėjo tušti, užkaltais langais, pajūryje nepaprastai šalta. Ne mažiau dailininkę slėgė ir sunkios materialinės sąlygos. Ji jautė, kad, gyvendama Palangoje, tolsta nuo meno, kuris, anot jos, buvo tik Kaune. Tad pabuvusi čia iki Šv. Kalėdų, grįžo atgal į Kauną. Šis žingsnis jau po M. Katiliūtės mirties ne vieną privertė klausti: ar mirties priežastimi nebuvo kokia nors jos asmeninė tragedija? Ar neįvyko kas nors anuomet Palangoje? Šią paslaptį su savimi į kapus nusinešė ir kartu Kaune su seserimi gyvenusi, džiova sirgusi dailininkės sesuo Stasė.

Paskutiniuoju gyvenimo laikotarpiu M. Katiliūtės rašytuose laiškuose randama vis daugiau minčių apie tikėjimą. Tarp pratimų valiai bei fantazijai ugdyti, įrašyti ir tokie žodžiai: „Rytą atsikėlusi po kambarį vaikščiok energingai ir galvok su dideliu įsitikinimu: „Aš esu vaikas To, kuris viską žino, todėl man nebus jokių nepasisekimų, nes išmintingasis Tėvas neapleidžia“. Kitoje vietoje M. Katiliūtė pastebi: „Religinį jausmą negalima dirbtinai sužadinti ir religijos išmokti, ją galima savo sielos gelmėse pajusti“. Vėliau šie ir kiti panašūs M. Katiliūtės užrašyti žodžiai, ypač istorinių permainų laikotarpiais, bus ne kartą ideologiniais sumetimais savaip interpretuojami. Bet grįžkime atgal.

Grįžusi Kaunan iš Palangos, 1937 m. sausio 15 dieną dailininkė gavo vietą Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje. Čia dirbo kūrinių konservatore. Tačiau, nors laiko likdavo vis mažiau ir mažiau, jo rasdavo ir kūrybai. Nepaisydama vis prastėjančios sveikatos, kovodama su anuomet daugelį talentų Amžinybėn išsivedusia negailestinga liga – džiova, – M. Katiliūtė iki paskutinės savo gyvenimo minutės stengėsi visa atsiduoti menui. Galutinai apleista jėgų 1937 m. balandžio 1 dieną ji atsisakė tarnybos muziejuje. Po keturių dienų jautri ir emocionali menininkė savo gyvenimą baigė savižudybe.

M. Katiliūtės sesuo Eugenija, prisimindama tas tragiškas dienas, pasakojo: „Giliai įstrigo gauta žinia, kad nebėra sesers. Namuose – tylu, šviesos nėra, niekas nešneka. Įvyko baisi nelaimė šeimai ir Lietuvai“. M. Katiliūtė buvo palaidota balandžio 7 dieną Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto. Jos laidojimu pasirūpino artimieji, kuriems Lietuvos dailininkų sąjunga dalinai padengė laidojimo išlaidas.

Ar buvo kitų priežasčių, privertusių M. Katiliūtę nusižudyti, šiandien sunku atsakyti. Tačiau po jos mirties smalsi Kauno visuomenė netruko paskleisti gandus apie nelaimingą M. Katiliūtės meilę... Bet apie tai nerandame nė menkiausios užuominos dailininkės dienoraščiuose ar laiškuose. Gal žmonės tiesiog romantizavo jaunos, gražios ir talentingos menininkės gyvenimą? Tačiau tie, kas ją pažinojo, pastebi, jog „gyvenimas ir žmonės perdaug ją ignoravo“.

Kiek kitaip sovietmečiu M. Katiliūtės likimą interpretavo sovietų Lietuvos  ideologiniai veikėjai, mėginę dailininkę pavaizduoti kaip kovotoją už „darbo žmonių gerovę“ ar „buržuazinės santvarkos auką“. Nesugebėję patraukti jos tarpukario metais į kairiųjų frontą, kompartijos ideologai tai darė po jos mirties. Tačiau M. Katiliūtė, deja, ėjo ne su komunistais, kurie stengėsi sugriauti visa tai, kas buvo sukurta. M. Katiliūtė tikėjo Lietuvos ateitimi, jos pažanga, kuri turėjusi ateiti ne iš Rytų. Ji rašė: „Lietuvos ateitis mūsų rankose, todėl pradėkime rūpintis savo krašto kultūra jau mokyklos suole: mūsų kultūra yra pirmas mūsų ateities pagrindo akmuo“.

M. Katiliūtės seserys Stasė ir Prudencija amžino poilsio atgulė Čikagoje, kur atvyko po karo. Tėvas, kaip „buožė“, 1945 metais buvo ištremtas į Sibiro platybes, iš kur, perėjęs visus katorgos ir tremties sunkumus, grįžo į tėvynę, būdamas silpnos sveikatos, ir 1954 m. sausio 23 dieną, patyręs infarktą, mirė. Palaidotas Joniškio rajono, Ivoškių kaimo kapinėse. Šios kapinės taip pat priglaudė ir abi jo žmonas bei vaikus: Oną ir Kazimierą. Tik sūnus Juozas ir dukra Eugenija iš tėvo antros santuokos sulaukė šių dienų.

Aptarus trumpą, bet sudėtingą M. Katiliūtės gyvenimą, reikia apsistoti ties jos dvasiniu gyvenimu – kūryba. Jos kūrybos kelias savitas, prasmingas turiniu, originalus kompozicija bei meninėmis formomis. Didžiausia M. Katiliūtės meninė branda atsispindi jos sukurtuose eskizuose. Eskizai bei piešiniai sudaro didžiąją menininkės kūrybinio palikimo dalį. Visur ir visada ji nešiodavosi su savimi užrašų knygelę ir net gatvėje fiksuodavo tai, kas būdavo jai įdomu. Kai tik kas nors užeidavo į svečius pas dailininkę, pastaroji nedelsiant pradėdavo piešti. Modeliais M. Katiliūtei  tapdavo visi pažįstami žmonės. Apie tai ji rašė: „Daryti eskizus įvairių pozų, paskui, su fotoaparatu paieškojus pas žmones tinkamų tipų, ir nufotografuoti. Iš jų pildyti toliau, stebint detales. Mane žmonės patys traukia į darbą, nes mato, kad aš galiu“. Nors tapyba nebuvo stipriausia M. Katiliūtės kūrybos sritis, tačiau ją pažinojusiems ji stengdavosi įrodyti galinti būti ir tapytoja.

Iš aliejinės tapybos menininkės darbų išsiskiria studijų laikotarpio draugų portretai. Tačiau čia nerasime mėgavimosi tapyba. Nerasime ir nė vieno jos darbo, kuriame būtų nors kiek susižavėjimo natūralistinėmis smulkmenomis. Kiekviename kūrinyje įžvelgiame paprastumą, monumentalią formą ir žmogaus individualybę. M. Katiliūtė dažnai sakydavo, kad menas turi būti ryškus. Jis turi rėkti. O tam, kad iš vieno riktelėjimo žmogus suprastų, ką buvo norima vienu ar kitu paveikslu pasakyti, menas turi būti kondensuotai prasmingas. Tokie tad beveik visi M. Katiliūtės tapyti portretai. Nors pirmieji tapybos bandymai ir buvo viltingi, tačiau dailininkė turėjo tapybos atsižadėti vardan grafikos. Pravartu pažymėti tai, jog tapybos problemų sprendimas, M. Katiliūtę paskatino energingai veržtis į naują spalvų pažinimo pasaulį. Tempera atlikti darbai liudija, kad dailininkė nebuvo visiškai apsisprendusi dėl kūrybos technikos. Ji ieškojo to, kas geriausiai atitiktų jos, kaip menininkės, charakterį. Portretinio žanro darbuose Marcelė didžiausią dėmesį sutelkė į portretuojamo žmogaus veidą. Jos portretuose atsispindi vidinis žmogaus pasaulis, o atvaizdai pasižymi subtiliu psichologizmu.

Tą patį galima pasakyti ir apie M. Katiliūtės grafikos darbus. Stengdamasi  kuo aiškiau atvaizduoti žmogų ar daiktą, dailininkė nuolatos keitė techniką. Jos kūriniuose žmogus buvo ne tik atskirų linijų susikirtimas, puikiai konstruktyviai sujungtas, bet ištisas jo vaizdavimas mažiausiomis dalelytėmis, tapęs jo dabartinės išraiškos ieškojimu.

M. Katiliūtė savo jėgas išbandė ir akvarelės srityje. Šio žanro jos darbuose daugiausia vyrauja kaimo vaizdai, vyrauja ir dailininkei būdinga rimtis, ieškojimas įsodrintos formos, nugalinčios lakius, atsitiktinius gamtos įspūdžius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija