2012 m. lapkričio 9 d.    
Nr. 42
(2017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Kronika

Kūryboje – gyvenimo pilnatvė

Benjaminas ŽULYS

Savito pavadinimo savo autorinės kūrybos tapybos darbų parodą Kauno pedagogų kvalifikacijos centre surengė Kauno Šv. Kazimiero vidurinės mokyklos dailės mokytojas ekspertas Aidas Augustis. Ji vadinasi „Kardai. Tapyba. Grafika. Apžvalga“. Kaip atidaryme sakė jos autorius, tai – filosofinė prasmė, simboliai, ženklai, emocijos, būsenos, tarsi dienoraščiai, kiti ženklai, skatinantys žmogų pamąstymui, gilesniam gyvenimo suvokimui. Ši paroda – jubiliejinė, dešimtoji. Tiesa, jų galėjo būti žymiai daugiau, tačiau dailininkas, pedagogas nesiekė tokių renginių gausos, jo veikla labai plati, turininga. Ją prisiminė Lietuvos Seimo narys Rytas Kupčinskas, Centro, kuriame vyksta paroda, metodininkas Alvydas Bakutis, dailininkas Jonas Nariūnas, Šv. Kazimiero ordino Kauno krašto komtūrė Alė Jurgaitienė, kiti renginio dalyviai, įspūdžiais apie savo mokytoją pasidalijo Šv. Kazimiero vidurinės mokyklos moksleiviai.


Kronika

Du šešiolikmetės pasauliai

Džiuljeta Kulvietienė

Jaunoji dailininkė Milda
Kolesinskaitė prie savo darbų

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Garliavoje, Vaikų centre, veikė Raudondvario gimnazistės Mildos Kolesinskaitės piešinių paroda „Tarp dviejų pasaulių“.

Parodos atidaryme dalyvavo autorė, jos mokytojai, draugai ir artimieji, bibliotekos darbuotojai, tuo metu centre apsilankę moksleiviai. Susirinkusieji ne tik susižavėję grožėjosi jaunos dailininkės darbais, stebėjo Mildos kūrybos procesą, klausėsi jos pasakojimų bei pamąstymų, bet ir pabandė piešti patys, žaidė. Vaikai ieškojo labiausiai tinkančio pavadinimo Mildos kūriniams, stebėjo, kaip ji piešia portretus skaitmeniniu būdu. Šiltą vaikų susidomėjimą sukėlė Mildos kūrybinės improvizacijos čia pat ant popieriaus lapo lankytojų pasiūlytomis temomis.


Kronika

Afganistano vaikų nuotraukos

Bronius VERTELKA

Majoras Donatas Žilys pasakoja
apie tarnybą Afganistane

Rugsėjo 20-ąją Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos dailės galerijoje „Prie knygų“ vyko fotografijų parodos „Afganistanas vietos vaikų akimis“ atidarymas. Renginyje dalyvavo Afganistane tarnavęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės štabo viršininkas majoras Donatas Žilys. Apie po Lietuvą keliaujančią parodą pasakojo Seimo tarpparlamentinių ryšių su Afganistano Islamo Respublika pirmininkas dr. Egidijus Vareikis. Tai padaryti mintis atėjo jo padėjėjai Eugenijai Tautkutei (renginyje ji dalyvauti negalėjo). Buvo surasta rėmėjų,  nupirkta nesudėtingai naudojamų fotoaparatų, kurie išdalinti Afganistano vaikams. Šie fotografavo tai, kas jiems buvo arčiausiai širdies. Iš gausybės nuotraukų parodai buvo atrinktos pačios geriausios. Afganistano Goro provincijoje tarnavęs majoras D. Žilys pasakojo apie šią tolimą šalį. Kariškio  teigimu, ten savo pareigą atliekantys Lietuvos kariai ne dalyvauja kautynėse, bet palaiko tvarką, kovoja už žmonių norą taikiai ir normaliai gyventi. Dalykiškai kalbėjęs aukštą karinį laipsnį turintis vyriškis sulaukė nemažai klausimų. „XXI amžius“ teiravosi, kas  jį vedė ten asmeniškai – didesnis užmokestis, noras artimiau pažinti tolimą šalį ar dar kokios nors kitos priežastys. D. Žilys atsakė, jog tarnyba Afganistane – ir gilesnis karybos meno pažinimas, ir aukštesnė pakopa lipant karjeros laiptais.


Kronika

Stabtelėjimas prie dailininko gyvenimo vaizdų

Laimutė Vasiliauskaitė- Rožukienė

Vincas Dilka. Tėviškė, 1958 m.

Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje, veikė Vinco Dilkos kūrybos paroda „Gyvenimo vaizdai“, skirta autoriaus gimimo 100-osioms gimimo metinėms. Iškilaus Lietuvos menininko, pedagogo darbai parodai paimti iš Lietuvos dailės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Kauno arkivyskupijos muziejų, prof. Algimanto Miškinio kolekcijos, dovanotų Kauno miestui ir dailininko šeimos rinkinių. Darbų eksponuojama per pusantro šimto – daug tapybos darbų, nemažai grafikos, knygų iliustravimo pavyzdžių, scenovaizdžių, pašto ženklų eskizų, plakatų. Stenduose rodomos ir dailininko archyvinės nuotraukos: be jo šeimyninių, ypač įdomios, susijusios su kūryba: sienine tapyba Naujamiesčio bažnyčioje, diplominiu darbu „Skirgailos vestuvės“.


Penktadienio pokalbiai

„Maldoj paskendusi tyli spalvų kalba“

Dailininkas Antanas Juškevičius

Tokiu pavadinimu spalio 12 – lapkričio 15 dienomis Kauno Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčios koplyčioje veikia Antano Juškevičiaus aliejinės tapybos darbų paroda. Joje eksponuojama 19 kūrinių. Dailininkas jau seniai yra „išėjęs į žmones“, rengęs parodas Lietuvoje ir užsienyje, daug paveikslų išdalinęs draugams, pažįstamiems, tačiau ši paroda yra ypatinga, nes pirmoji religine tema. Paveiksluose dominuoja šviesios, ryškios spalvos ir dar kažkas, ko nerasime bet kurioje kitoje, kad ir religinių paveikslų parodoje. Kas tai? Nauja kryptis ar jų sintezė? O gal iš senų laikų atklydęs paveikslų piešimo ant akmens plokščių ir sienų atgaivinimas? Apie savo kūrybą mintimis dalijasi dailininkas Antanas JUŠKEVIČIUS.


Kronika

Maironio paminėjimas

Bronius VERTELKA

Apie Maironio pėdsakus Panevėžio
krašte pasakojo kraštotyrininkė,
bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė

Panevėžio Dailės galerijoje spalio 18-ąją vyko tautinio atgimimo žadintojo, drąsaus Tėvynės laisvės šauklio, poeto, prelato Jono Mačiulio-Maironio 150-ajam gimtadieniui skirta šventė.

Apie iškilaus kūrėjo buvimą Panevėžio krašte pasakojo kraštotyrininkė, bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė. Kilus Pirmojo pasaulinio karo audrai, Krekenavos klebonas kun. Kazimieras Kazlauskas pakvietė buvusį bendramokslį Maironį pagyventi pas save. Poetas greitai pritapo prie naujos aplinkos, prie žmonių, noriai mezgė su jais ryšį. Pamilo Varnakalnio pušynėlį, po kurį vaikščiojant jo mintyse gimdavo nauji posmai. Krekenaviečiai pamatę, kad svečias mėgsta vaikštinėti Linkuvės upelio pakrantėmis, jam pastatė suolelį. 1915–1918 metais Maironis gyveno klebonijoje (ji 1989 metais sudegė ir neatstatyta). Čia būdamas mėgo tvarką, nevengė fizinio darbo. Tebeošia šventoriuje jo sodinti medžiai. Su klebonu kun. K. Kazlausku važinėdavo po apylinkes, neaplenkė Upytės, klausėsi pasakojimų ir legendų apie žiaurųjį dvarininką Čičinską. Gyvendamas Krekenavoje, Maironis sukūrė baladę „Čičinskas“. Čia tęsė ir 1911 metais pradėtos poemos „Mūsų vargai“ rašymą. Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas 2010 metų pavasarį, ieškodamas kažkokių dokumentų Panevėžio vyskupijos kurijos archyve, aptiko šios poemos rankraščio dalį. Tai patvirtino, kad poema „Mūsų vargai“ tikrai buvo rašoma Maironiui gyvenant Krekenavoje. Poetas mėgo bendrauti su Panevėžio kunigais, artimą ryšį palaikė su Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonu kun. Juozapu Stakausku. Kartą, lankydamasis pas jį, Maironis pabuvojo bažnyčios choro repeticijoje. Jis pastebėjo dailiai nuaugusią, raudoną rožę į kasas įsisegusią merginą. Maironis čia pat sukūrė eilėraštį „Nesek sau rožės prie kasų“, o muziką jam per naktį parašė vargonininkas Vladas Paulauskas. Dainą atliko dar mažai žinoma Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, vėliau tapusi profesionalia dainininke.


Kronika

Tapė patys ir mokė kitus

Bronius VERTELKA

Bistrampolio dvaro kultūrinių
renginių organizatorė Jūratė
Ežerskienė (trečia iš dešinės)
su akvarelės plenero dalyviais

Bistrampolio dvare vykęs akvarelės pleneras, organizuotas Viešosios įstaigos „Jaunimo integracijos galimybių centras“, buvo skirtas talentingo dailininko Stasio Petrausko atminimui.

Į Kučių kaime įsikūrusį dvarą susirinko profesionalūs menininkai iš Vilniaus, Kauno, Alytaus ir Dusetų, sugebėję rasti laiko per patį vasaros atostogų karštymetį. Jiems tai buvo pirmoji artima pažintis su naujam gyvenimui prikeltais rūmais ir jų išgražinta aplinka.


Etnografija

Kad neišnyktų kantičkinės giesmės

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Renginio svečiai (iš kairės): profesorius
Alfonsas Motuza; vargonininkas Ipolitas
Petrošius, Šiauduvos kaimo bendruomenės
pirmininkė Sigita Laurinavičienė,
meras Jonas Gudauskas, projekto autorė
Jolanta Kasputytė ir kunigai –
Šilalės klebonas dekanas kan. dr. Algis
Genutis, rezidentas Antanas Saunorius,
Laukuvos klebonas Virgilijus Pocius

Šilalės kultūros centro folkloristę Jolantą Kasputytę žavi ne tik įvairaus žanro folklorinės lietuvių dainos, bet ir senovinių kantičkinių giesmių giedojimas. Ją ypač domino Žemaičių Kalvarijos Kalnų, įvairių šermeninių giesmių įvairiose skirtingose vietose skirtingas giedojimas. „Kodėl visos religinės giesmės savo turiniu bei natų užrašymu yra lyg ir vienodas, bet kiekvieno rajono, netgi kiekvienos parapijos giedotojai jas atlieka skirtingai?“ – ne sykį mąstė folkloristė Jolanta. Šią „mįslę“ įminti jai pasiūlė Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto profesorius, Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centro direktorius, vyriausias mokslo darbuotojas, menotyros mokslų daktaras, habilituotas etnologijos mokslų daktaras Alfonsas Motuza, paakinęs drauge su Šilalės rajono savivaldybės kultūros centru, padedant minėtai savivaldybei bei paremiant Kultūros rėmimo fondui, paruošti projektą. Buvo pasirinkta tema „Kad neišnyktų kantičkinės giesmės“, nes pasak folkloristės J. Kasputytės, senovinių autentiškų kantičkinių giesmių giedotojai jau baigia savo amželį, o su juo nutils ir senovinių giesmių giedojimas. Kad šitaip neatsitiktų, būtina visa tai išsaugoti kompaktinėse plokštelėse su „gyvais“ giedotojais ir jų giedamomis kantičkinėmis giesmėmis ir palikti ateinančiai kartai. Kadangi Šilalės rajono Laukuvos seniūnijoje esantis Šiauduvos kaimas, prigludęs prie Maironio apdainuoto Dyvičio piliakalnio ir to paties pavadinimo ežero, yra senovinių giesmių giedojimu išgarsėjęs, todėl ir minėtam projektui buvo pasirinkti Šiauduvos kaimo giedoriai, ypač gražiai, bet savitu giedojimu giedantys senovines giesmes. Minėtas projektas – „Kad neišnyktų kantičkinės giesmės“ – buvo pradėtas šių metų kovą ir bus užbaigtas lapkritį.


Etnografija

Etnografinės  kultūros aristokratės

Bronius VERTELKA

Trakiškio bendruomenės namų
vadovė Vilija Šaparnienė (dešinėje)
ir meno vadovė Danutė Kirsnienė

Tarp Trakiškio bendruomenės namų vadovės Vilijos Šaparnienės ir meno vadovės Danutės Kirsnienės – nemažas metų skirtumas, tačiau jas sieja bendras noras – puoselėti ir saugoti lietuvišką etnografinį meną. Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą Danutė dirbo Pavašakių bibliotekininke. Darbas su žmonėmis jai buvo mielas. Širdžiai patrauklus šis kraštas ir todėl, kad netoli buvo jos gimtieji namai Kupiškio rajone. Danutė subūrė dramos būrelį, statė spektakliukus pagal Žemaitę, J. Baltušį. Sukūrus šeimą ir persikėlus gyventi į Trakiškį, jai siūlė kultūros namų direktorės pareigas. Atsisakymą motyvavo tuo, kad nori būti arčiau žmonių. Balsingus žmones subūrė į kaimo folkloro ansamblį. Kolektyvas turėjo net 17 narių. Ansamblis, dabar turintis „Margučio“ vardą, gerokai mažesnis, tačiau jame tebedainuoja Danutė. Saviveiklininkai mielai kviečiami į rajone vykstančias šventes.


Kronika

Margionių klojime – kaimo teatrų sambūris

Rūta Averkienė

Margionių artistai

MARGIONYS. Čia šurmuliavo kaimo teatrų sambūris.Margionių klojimas vos talpino žiūrovus: vietinius margioniškius, kaimevasarojančius jų vaikus ir anūkus bei svečius, susirinkusius į trečiąjąrajoninę kaimo teatrų šventę-konkursą „Cicnaginė“ Juozo Gaidžio prizuilaimėti.

Trečiąkart organizuojama kaimo teatrų šventė tęsiagražią tradiciją ir dar kartą liudija, jog šis festivalis turi vykti


Kronika

Spektaklis apie skulptorių

Janina Lebskienė

Spalio 7 dieną Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija pakvietė į vieno veiksmo dramos spektaklį „Vilis“, kurį padovanojo Vilniaus „Lėlės“ teatro aktoriai. Marijampoliečiai ir svečiai po vakarinių šv. Mišių, kurias aukojo tėvas Severinas Holocher OFM, susirinko į Šv. arkangelo Mykolo parapijos salę pažiūrėti spektaklio apie skulptorių Vilių Orvydą, kuris savo mąstymu ir tikėjimu, ypač akmenų sodybos kūrimu, pasipriešino to meto režimui ir apskritai bet kokiai prievartai. Spektaklio autorius ir režisierius – Vytautas V. Landsbergis. Per simbolius, per istorines reminiscencijas keliavome į pradžių pradžią. Šviečiančios žvakelės ant laiptų, statomas akmenų, o pasak Viliaus, „Saulės miestas“, tarybinė patranka su piešiniu, kaip šv. Mykolas nukerta slibinui galvą – alegorijos, kalbančios apie kitokį, dvasingesnį gyvenimą. Spektaklis „Vilis“ remiasi pasąmonės srautais, vidiniais monologais ir dialogais, kviečia susigrumti su didžiausiu sielos priešu – baime. Vilius Orvydas – mūsų laikų pranašas. Galime atrasti tam tikro panašumo su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu. Visą vaikystę Vilių lydėjo ligos, buvo kitoks vaikas, nepritapo mokykloje. Gražia žemaitiška tarme Vilis – aktorius Vilius Kirkilionis – aiškina, kad reikia išsivaduoti iš pykčio ir materijos gniaužtų, jį jaudina viso pasaulio likimas. Jei žmonės nenusigręš nuo pykčio ir godumo slibino, užterš gamtą ir patys susinaikins. Keliauti į šviesos ir gėrio šalį gali padėti tik Dievas. Spektaklio aktoriai – V. Kirkilionis ir Almira Grybauskaitė – įtaigiai atskleidė jauno žmogaus sieloje vykstančią dramą. Vilis skausmingai suvokia savo meto problemas. Jis sako: „Ne aš darau, Aukščiausiasis per mane daro, aš tik bandau jam netrukdyti... bet tai yra labai sudėtinga... sudėtinga numarinti tą senąjį „aš“, kad nebebūtų savimeilės, nebebūtų egoizmo... nieko iš  savęs nenoriu... tenoriu būt balta dėmė... iš tikro – mano namai turi būti visų namais...“. Vilis trokšta, kad jo mieste – iš molio pastatytuose nameliuose – rastų atgaivą visi atstumtieji ir vargstantieji.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija