Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Popiežiaus kalėdinė dovana – knyga apie Jėzaus vaikystę

Mindaugas BUIKA

Naujos Šventojo Tėvo knygos itališkasis leidimas

Teologinių įžvalgų aktualumas

Prasminga, kad gražiu sutapimu šių Tikėjimo metų liturginiu Advento metu planetos katalikai turi galimybę susipažinti su evangelinių pasakojimų apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą ir pirmuosius žemiškojo gyvenimo etapus teologiniu bei egzegetiniu vertinimu, kurį pateikia pats popiežius Benediktas XVI. Naujoji jo knyga „Jėzaus vaikystė“ (it. k. „Liufanzia di Gesie“) formaliai Vatikane pristatyta lapkričio 20 dieną (nors buvo parašyta anksčiau ir jau spalį eksponuota didžiojoje Frankfurto knygų mugėje), ir iš karto publikuota devyniomis kalbomis milijono tiražu 50 pasaulio šalių. Veikalas jau baigiamas versti į daugelį kitų kalbų (ir į lietuvių kalbą) ir netrukus kaip ankstesnės dvi Šventojo Tėvo knygos bendru „Jėzus iš Nazareto“ pavadinimu išplis po visus kontinentus, taps pasauliniais bestseleriais. Pirmoji tritomio dalis, kurioje kalbama apie Jėzaus viešą gyvenimą nuo krikšto Jordano upėje iki Atsimainymo stebuklo, buvo publikuota 2007 metų pavasarį popiežiui Benediktui XVI minint savo 80-ąjį gimtadienį. Antroji dalis, skirta Atpirkėjo kančios ir Prisikėlimo apmąstymui, išleista tik 2011 metais Gavėnios metu (jos rašymas užtruko, nes Popiežius, 2009 metais atostogaudamas kalnuose, buvo susilaužęs ranką, o knygų rašymui dėl didžiulio užimtumo jis dabar gali skirti tik laisvesnį vasaros laiką).

Seniausiame Ukrainos universitete atidengta atminimo lenta Maironiui

Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas ir Taraso Ševčenkos universiteto rektorius Leonidas Guberskis atidengia atminimo lentą Maironiui

Lietuvos ambasada Ukrainoje lapkričio 13 dieną surengė iškilmingą lietuvių tautinio atgimimo šauklio, iškiliausio romantizmo poeto Jono Mačiulio-Maironio 150-osioms gimimo metinėms skirtą minėjimą Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto Filologijos Institute, kur poetui atidengta atminimo lenta.

Leono Pivoriūno sukurtą memorialinę lentą lietuvių ir ukrainiečių kalbomis ant Filologijos instituto fasado atidengė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas ir Taraso Ševčenkos universiteto rektorius Leonidas Guberskis.

Atgaila – nuolatinė gyvenimo kaita

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai šio Advento sekmadienio Evangelija Jono Krikštytojo lūpomis skelbia pranašo Izaijo žodžius, kviečiančius ne tik izraelitus, bet ir mus atgailauti – dvasia atsinaujinti,  – iš naujo pamąstykime, kaip galėtume konkrečiai į savo ir aplinkinių širdis Viešpačiui tiesinti kelius (plg. Lk 3, 4), kad leistume dieviškai malonei mumyse visada augti.

Nors per Sutaikinimo sakramentą susitaikome su Dievu, savimi ir artimu, patiriame neišmatuojamus laisvės polėkius ir sugrąžintos ramybės džiaugsmą, bet šito neužtenka. Mūsų vidinis atsivertimas į Kristų tęsiasi visą gyvenimą, nes visi savyje juntame pirmapradės kaltės sužeistos žmogiškos prigimties trapumą ir patiriame pagundas išklysti iš tiesos kelio, arba, užuot Viešpaties laisvėje tęsę tarnystę Jam, neretai pradedame pataikauti savo netikrajam ego.

Pasaulis nesibaigs gruodžio 21-ąją, bet susirūpinti verta

Prof. Jonas Grigas

Metų pradžioje kai kurie Kauno intelektualai kvietė mane paskaityti paskaitą apie artėjančią pasaulio pabaigą. Man tai atrodė nerimta ir atsisakiau. Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje vėl suaktyvėjo diskusijos apie tai. Tad pasvarstykime, kodėl eskaluojamas šis mitas? Šių metų pasaulio pabaigos baimės jausmas yra žmonių neišmanymo apie ikikolumbines Amerikos žemyno civilizacijas pasekmė.

20 merų aptarė Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus programą

Telšių vyskupijai priklausančių savivaldybių merai, dekanai ir pagrindinių parapijų klebonai su Telšių vyskupais

Lapkričio 23 dieną Telšiuose savivaldybės mero Vytauto Kleivos ir Telšių vyskupo Jono Borutos SJ kvietimu lankėsi Telšių vyskupijai priklausančių savivaldybių merai, dekanai ir pagrindinių parapijų klebonai. Atvyko dvidešimties savivaldybių vadovai, kuriems buvo pristatyta 2013 metais vyksiančio Žemaitijos krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo programa. Susitikime dalyvavo vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas.

Kaune pagerbtas ukrainiečių tautos gynėjas 

Trečiadienį, gruodžio 5 dieną, Kaune buvo pagerbtas Jevgenijus Konovalecas (1891–1938) – žymus Ukrainos karinis ir politinis veikėjas, Ukrainos tautos respublikos armijos vadas, Ukrainos karinės organizacijos vadovas, Ukrainos tautininkų organizacijos pirmininkas. Kauno miesto savivaldybės salėje vyko konferencija „Rezistencija Ukrainoje ir Lietuvoje“. Kalbėjo Lvovo (Ukraina) Tarybos narys, Valstybės Rados deputatas Olegas Pankievič, Lietuvos-Ukrainos bendrijos narys Vasil Kapkan, J. Konovaleco tėviškėje įkurto muziejaus direktorius O. Selecki, buvęs Šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus. Ukrainos nacionalistų (tautininkų) himną bei įspūdingą ukrainiečių partizanų dainą padainavo Ostap Stahiv, „juodųjų kazokų“, net dešimt metų kovojusių už Ukrainos nepriklausomybę, dainą padainavo Lvovo operos dainininkas O. Kovalčiukas. Po to buvo parodytas filmas apie J. Konovaleco gyvenimą ir audringą kovą. Paskui ant namo Laisvės al. 34 atidengta memorialinė lenta su bareljefu, skirta J. Konovalecui, kuriam prieš karą buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Lentą palaimino graikų katalikų kunigas Petro Pavlo Jachimec OSBM.

Pirmosios vyskupo šv. Mišios gimtosios parapijos bažnyčioje

Romas BACEVIČIUS

Vyskupas Kęstutis Kėvalas Šančių bažnyčioje laimina gimtosios parapijos žmones Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Lapkričio 25-ąją, sekmadienį, kitą dieną po konsekracijos, vyskupas Kęstutis Kėvalas atvyko į savo gimtąją Šančių Švč. Jėzaus Širdies parapiją ir aukojo Votyvos šv. Mišias. Jis prie bažnyčios buvo iškilmingai pasitiktas su vėliavomis. „Neįtikėtiną vaizdą savo akyse matote Jūs, – sakė gausiai susirinkusiems parapijiečiams naujasis vyskupas. – Man irgi visa tai neįtikėtina. Bet niekas nežinome Dievo planų, Jo stilius daryti tai, kas neįtikėtina“. Šv. Mišias vyskupas aukojo drauge su parapijos klebonu kun. Virginijumi Birjotu ir kurijos kancleriu mons. Adolfu Grušu, o koncelebracijoje dalyvavo keturi vyskupo bičiuliai kunigai, atvykę iš JAV. Kadangi tas sekmadienis buvo Kristaus, Visatos Valdovo, šventė, vysk. K. Kėvalas šv. Mišių homilijoje, be kita ko, prisiminė ir savo pažintį su Kristumi, prasidėjusią šioje bažnyčioje, kai uolūs katalikai tėvai jį čia nuo mažens atsivesdavo. Būdamas mažas, jis nesuprasdavo, kas čia vyksta. Kai reikėdavo klauptis, suvokdavo, jog tai esąs kažkoks slėpinys. Dabar bažnyčioje įrengti mikrofonai, panaikinta sakykla, ant kurios laiptų mažas Kęstutis mėgdavo sėdėti. Per žmonių gausybę kunigą jis matydavo tik du kartus: kai šis lipdavo laiptais į sakyklą sakyti pamokslų ir kai pabaigęs nulipdavo. Aiškesnis suvokimas apie tikėjimą atsirado rengiantis Pirmajai Komunijai. Jau nereikėjo slėptis, nes pamažu praėjo baimė, kad jo bendraamžiai nepamatytų bažnyčioje, kadangi tuomet atrodė, kad į ją eina tik senukai. Į bažnyčią jau ateidavo ir vienas.

Kūryba ir tikėjimas

Dailininkė Eglė Jesulaitytė

Niekas geriau už jus, genialūs grožio architektai, nepajėgūs pajusti patoso, su kuriuo Dievas Kūrinijos aušroje apžvelgė savo rankų darbą. Šio jausmo atšvaitai nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra spindėję jūsų akyse, kai pagauti slėpiningos garsų ir žodžių, spalvų ir formų galios, jūs kaip kiekvieno amžiaus menininkai žavėdavotės savo įkvėpimo kūriniu, pajusdami jame kūrimo slėpinio, kuriame Dievas, vienintelis visų daiktų Kūrėjas, norėjo leisti jums tam tikru būdu dalyvauti, aidą. Tokia mintis ataidi iš Jono Pauliaus II „Laiško menininkams“ (1999), kurio kontekste pakviečiau dailininkę tekstilininkę Eglę Jesulaitytę, nuolatinę katalikų dailininkų religinio meno parodų „Gloria Deo“ dalyvę, apžvelgti jos kūrybos erdvę.

Kelionė per amžių sandūras

Aušra ŠUOPYTĖ

Stanislovas Abromavičius

Šių metų liepą Kauno įgulos karininkų ramovės salėje vyko iškili šventė – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis „Tremtinys“ (leidžiamas nuo 1988 metų) pakvietė savo skaitytojus, rašančius į šį laikraštį ir bendraminčius į 1000-ojo numerio iškilmingą paminėjimą. Net nuostabą kėlė taip gausiai susirinkę skaitytojai. O kiek vėliau ir tikroji priežastis paaiškėjo: be iškilmingos oficialiosios dalies, dar buvo pristatoma kauniečio rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knyga „Tremties vaikai“. Ją čia pat buvo galima įsigyti. Šios knygos herojai – kone visi susirinkusieji, tremtyje kentę badą ir šaltį vaikai – dabar jau – nebe vaikai. Daugelis buvusių 1941–1952 metų tremtinių godžiai skaitė išspausdintas eilutes, žiūrinėjo nuotraukas ir ne vienas sunkiai patikėjo, kad ši knyga – apie juos.

Knyga „Tremties vaikai“ verta pagarbios vietos kiekvieno ją įsigijusio namuose. Iš jos puslapių dvelkia skausmas, kančia, juodai-baltose nuotraukose – liūdni vaikų veidai, per stebuklą išgyvenusiųjų istorijos. Jos – skirtingos, o skausmas – tas pats.

Nedžiugios mintys apie kultūrą – prie pustuščio aruodo 

Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius

Mokyklos kaime uždaromos dėl menko gimstamumo iremigracijos, blanksta  kultūros židinių žiburiai. Apie tai, kaipsunkmetis paveikė provincijos kultūrą, kalbasi žurnalistas BroniusVERTELKA ir Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriausvedėjas Rimantas JOCIUS.

Kaip pajutote krizę?

Mus smarkiai  nuskriaudė materialiai. Prikirpus finansavimą, sumažėjo ir darbuotojų skaičius, ir renginiams skirtos lėšos. Aišku, tai atsiliepė ir pačiai veiklai. Ir anksčiau ta padėtis buvo vargana, jau nekalbant apie tai, kad kultūros darbuotojų atlyginimai ilgą laiką nekilo, todėl žmonės  prarado interesą dirbti. Labai liūdna, kad sunku bendrauti kolektyvams su kitų regionų kultūros darbuotojais, nes neturime lėšų transportui. Norint dalyvauti, pasirodyti kitiems, negalime nuvažiuoti... Valdžios nurodymas kasmet sutaupyti kad ir 5% darbo užmokesčio fondo kultūrai reiškia ne sutaupyti, o kažko atsisakyti. Kultūra ta sritis, kuri nesukuria materialaus produkto, todėl ir valdžios požiūris toks, „kad valgyt svarbiau negu dainuot“, tačiau ar taip nevykdome Tautos genocido? Net ir tremties metu lietuviai, neturėdami ką valgyt, dainuodavo, ir tas jausmas būti lietuviu padėdavo išgyventi. Turėdami turtingą kultūra gal visi mes būtume mažiau pikti, lengviau išgyventume negandas.

Lagaminas su dvigubu dugnu

Gintaras Visockas

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas išleido intriguojančiai pavadintą prisiminimų knygą „Pėstininko užrašai“ apie Lietuvai lemtingas 1990–1993 metų dienas. Knygos žanras irgi intriguojantis. Memuarai įvardinti kaip dokumentinis romanas. Seime surengto iškilmingo knygos pristatymo metu pabrėžti momentai, kurių net ir didžiausi priešai nesugebėtų paneigti: ši institucija anuomet atliko itin svarbų vaidmenį tiek ginant parlamentą nuo sovietų karinės agresijos, tiek saugant prof. Vytauto Landsbergio gyvybę, tiek stebint sovietinės kariuomenės judėjimą, tiek atremiant Kremliaus informacines-propagandines atakas. Taigi atlikti vieni iš svarbiausių ano meto darbų. Padaryti būtent tie darbai, be kurių Lietuvos likimas 1991-aisiais galėjo susiklostyti kur kas nepalankiau. Beje, šių pasišventėlių žengti pirmieji žingsniai buvo užtektinai profesionalūs, išmintingi, nors ano meto parlamento apsaugos darbuotojams itin trūko ir profesionalumo, ir patirties. Taigi atlikta tai, ką buvo privalu atlikti. Tų darbų neatlikimas būtų prilygęs Tėvynės išdavimui, bet išsamaus Apsaugos skyriaus darbuotojų veiklą nušviečiančio veikalo neturėjome. Apie policiją, pasieniečius, kariškius knygų jau išleista. Kai kurie mūsų buvę aukšto rango politikai leido ir tebeleidžia prisiminimus, kuriuose užsimena ir apie politines intrigas, kuriomis sąmoningai ar dėl neišmanymo kenkta tuometinio Valstybės apsaugos departamento (VAD) vadovybei, tačiau konkretesnio, išsamesnio veikalo apie A. Skučo tarnybą neturėjome. Maždaug dvidešimt metų ją gaubė tylos ir paslaptingumo skraistė. Džiugu, kad šią skraistę sudraskė būtent pats tarnybos vadovas. Knygos įžangoje dr. Ramojus Kraujelis pabrėžia „Pėstininko užrašų“ vertę: „Ne visada savo atsakomybę suvokiančioje žiniasklaidoje pasirodančios įvairiausios politinės interpretacijos ar net bandymai iškraipyti, sumenkinti mūsų valstybę ir nepriklausomybės siekius 1990–1991 m. tik dar kartą įrodo, kaip svarbu užfiksuoti ir išsaugoti autentiškus amžininkų prisiminimus – tvirtą pagrindą tolesniems istorijos darbams ir visuomenės savivokai“. Perskaičius „Pėstininko užrašus“ nejučiomis apima, deja, ir kartėlis. Kodėl mes nuolat vėluojame? Nejaugi šio veikalo nebuvo galima parašyti bent dešimčia metų anksčiau, kai dar, vaizdžiai tariant, aktualumas nebuvo išsisklaidęs? Tai – ne priekaištas. Šis klausimas – net ne „Pėstininko užrašų“ autoriui, o mums visiems.

Konfrontacija

Tai, kas vyksta visą mėnesį po rinkimų, ypač šią savaitę, verta meninio filmo, netgi daugiaserijinio, su intrigomis, papirkinėjimais, ašaromis ir džiaugsmais. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atrodo, pasirengusi aiškiai konfrontacijai su sudaryta naująja valdančiąja koalicija. Paskirtajam premjerui A. Butkevičiui parinkus beveik visus ministrus, ji pareiškė, jog nėra gavusi ministrų sąrašo, kuriam galėtų pritarti. Tai ji padarė ne kurioje nors oficialioje spaudos konferencijoje ar kokiame nors valdžios renginyje, bet lankydamasi savo buvusioje mokykloje. Paklausta, ar jau gavo kultūros ministro kandidatūrą, Prezidentė nutarė apie A. Butkevičiaus formuojamą komandą pasisakyti plačiau. „Gal suformuluokim klausimą taip: ar Prezidentė gavo ministrų kabineto sąrašą, kuriam pritaria? Norėčiau pasakyti, tokio bendro sąrašo negavau. Ir todėl visiškai nesvarbu, ar kultūros, ar koks kitoks ministras. Kol kas dekreto pasirašyti dėl Vyriausybės skyrimo negaliu tol, kol negausiu visų kandidatūrų, kurios yra suderintos ir man tinkamos. Ir apie tai žino gerbiamasis premjeras“.