Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Originaliai aktualizuotas Maironis

Alfredas Guščius

Maironis šiais jubiliejiniais metais buvo „gaivinamas“, prikeliamas, aktualizuojamas visokiausiais būdais – stilizuotais portretais, pilietiniais eilėraščiais miestų transporto stotelių vitrinose, koncertais, parodomis, spektakliais. Sulaukėme originalios knygos „Šešėlis JMM“^*, kurią parašė poetė, prozininkė Aldona Ruseckaitė, nuo 1976 metų dirbanti Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir jau daug metų čia einanti direktorės pareigas. Taigi autorės talento amplua labai tinkamas tokio masto atsakingai užduočiai. Ji – rašytoja, muziejininkė, archyvarė.

Daug metų dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje, A. Ruseckaitė, galima sakyti, smelkte persismelkė šių rūmų istorine autentika, jos Šeimininko – Kauno kunigų seminarijos rektoriaus, profesoriaus, prelato, o visų pirmiausia didžio lietuvių tautos dainiaus Maironio – dvasia. Knyga liudija nuodugnų Maironio palikimo – ir dvasinio kultūrinio, ir materialinio – pažinimą, gilų jo biografijos bei kūrybos išstudijavimą. 1995–1997 metais „Vagos“ leidykla išleido darbštuolio, nemenkų archyvaro sugebėjimų turėjusio rašytojo Viktoro Aleknos pamečiui, pamėnesiui ir padieniui (o kai kurių dienų nurodytos net valandos) sudarytą „anatomišką“ Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį. V. Alekna 1996 metais parašė ir beletrizuotą apybraižą apie Salomėją Nėrį „Salomėja“. Ši analogija nejučiomis atėjo į galvą, skaitant Aldonos Ruseckaitės „Šešėlį JMM“. Abi knygos dokumentiškai tikslios, abiejų mūsų klasikų interpretuojamais biografijų faktais galima visiškai pasitikėti.

Tiktai A. Ruseckaitės knygos dokumentika bei autentika pakelta į žymiai aukštesnį meninį lygį, – ją drąsiai vadinu biografiniu romanu apie Maironį. Ši knyga harmoningai priglunda prie įžymiosios, dar sovietmečiu sukurtos, literatūrologės, profesorės Vandos Zaborskaitės mokslinės monografijos „Maironis“ (1968, 1997) teigiamu, optimistiniu požiūriu į Maironio dvasinį paveldą, savo bendrąja nuostata, kad jis dar ilgai bus reikalingas lietuvių tautos gyvybei, „neišnyks, kaip dūmas, neblaškomas vėjo“. Kalbant apie šią A. Ruseckaitės knygą turbūt svarbiausias jos meninės kokybės įrodymas – autorės sugebėjimas paversti dokumentinę bei bibliografinę medžiagą sąlyginiu meniniu tekstu, kuriame vienas pagrindinių personažų greta paties Maironio ir jo Šešėlio yra Profesorė. Jos vardas ir pavardė niekur neminima, bet faktai, citatos, datos (ir V. Zaborskaitės laidotuvių vaizdas) aiškiai liudija, kas yra tas simbolinis Profesorės personažas. Tačiau pagrindinio „moderatoriaus“ vaidmuo atitenka ne Profesorės, bet Šešėlio personažui. Tai – Maironio alter ego, jo sąžinės balsas, intuicijos bei pasąmonės veikla, būdinga visiems žmonėms. Sakytum, autorė padalina tikrąjį, istorinį Maironį į dvi puses, sukurdama klasiko Šešėlį, žinantį apie Šeimininką daugiau, negu jisai pats. Retas iš mūsų, mirtingųjų, yra Dievo apdovanotas tokio lygio talentu kaip Maironis, todėl tai, ką byloja, jaučia, išgyvena, nutyli, slepia didelis kūrėjas (jo šešėlis arba antrininkas), visada įdomu sužinoti, išgirsti. Šešėlio funkcija pasakojime gana plati – jis kalbina, klausinėja ir „įtarinėja“ patį Šeimininką (Maironį), „sekioja lyg kokia uodega, kasnakt aplinkui slankioja, šniukštinėja paslaptis, taikosi vidun, spokso kiaurai rūmų sienas – tapo lyg antrininkas ar angelas sargas, ar bjaurus seklys, bet juk pats jį prisišaukė, pats...“ Tokie sąlyginiai ginčai yra nuspalvinami švelnia ironija ir į bendrą knygos kompoziciją įvedami gana laisvai, be ypatingų motyvacijų...

Tarp šių trijų pagrindinių personažų vykstantys sąlyginiai (tikriau sakant, pomirtiniai) pokalbiai sudaro A. Ruseckaitės meninių etiudų (taip ji pati apibūdino knygos žanrą) siužetą. Manau, kad tokia etiudų forma yra drąsus, originalus autorės meninis sprendimas. Jau pirmajame Profesorės pasišnekėjime su Maironiu (veiksmo fonas – mokslininkės laidotuvių ir „prie amžinybės vartų“ ją pasitinkančio poeto škicai) į dėmesio centrą iškeliamas vertybių klausimas. V. Zaborskaitė mirė žiemą (2010 m. gruodžio 27 d.), – ir tai jau, pasirodo, Maironis žinąs, todėl jis klausia: „Per didelius šalčius ir pūgas išsiruošei, Profesore, gal žinai, kaip mano sode medžiai? 1929 metais buvo irgi atšiauri žiema, mano sode daug išgaišo nuo šalčio medžių, net sierenkos. Ar beliko dar kas mano sode?“

Profesorė atsako, kad medžiai, sierenkos ir visa kita (ką recenzentas įvardija kaip „medžiagą“) poetui neturėtų rūpėti, kadangi didžiausias palikimas yra „kūryba – viena iš pagrindinių gairių lietuvių literatūros istorijoje. Poezija – kaip orientyras, kaip pastovus atskaitos taškas. Su Maironio vardu klostėsi ištisa poetinės kultūros epocha! Epocha! Siūliau, kad tau, Prelate, sostinėje Vilniuje iškilų paminklą pastatytų, bet iki šiol sklando abejonės, mat šiame mieste nėra tavo žingsnių aido...“ Po to seka Maironio atsakymas į tai ir tolimesnis judviejų dialogas, į kurį netrukus įsiterpia ir Šešėlis. Su šio personažo pagalba knygos autorė, man regis, daugiausia pasako apie Maironį nuo savęs, nes tai, ką surado, ištyrė poeto amžininkai ir mūsų laikų mokslininkai (V. Zaborskaitė, Viktorija Daujotytė, Irena Slavinskaitė, Juozas Girdzijauskas ir kiti) yra užfiksuota knygose, straipsniuose. Autorė jų pasisakymus bei mintis cituoja kursyvu. Beje, tokio pobūdžio knygoje pageidautina ne vien anoniminio kursyvo, bet ir išnašų, komentarų, bibliografinės rodyklės, kaip, sakykime, pasielgta puikiai šia prasme Irenos Slavinskaitės sudarytoje ir „Vagos“ 1988 metai išleistoje Maironio „Lyrikoje“.

Bet tai ir būtų bene vienintelis pastebėtas trūkumas knygoje. Knygos visuma – jos turinys, žanras, sąlyginė forma – recenzentą džiugina. Apie Maironį iš minėtų bei neminėtų autorių – šaltinių žinojau nemažai (iš V. Mykolaičio-Putino, Vaižganto, Mikalojaus Vaitkaus, Adomo Dambrausko-Jakšto, Juozo Keliuočio ir kitų), bet A. Ruseckaitė (tikrasis Maironio Šešėlis) surado ne vieną faktą, detalę ar niuansą, paryškinančius Maironio ir išorinį, ir vidinį portretus, prieštaravimus jo sieloje tarp kunigo ir poeto sferų, santykius su valdžia, tiek viešąja, tiek ir bažnytine, su jaunaisiais rašytojais. Nedaug tikriausiai skaitytojai žinojo ir apie Maironio ligą, apie gydymąsi Kauno privačioje klinikoje (pas daktarą Aleksandrą Hagentorną, po to Vokietijoje), apie triūsą prie Raštų sudarymo, apie Testamento rašymą ir kt. Kaip įdomų siužetinį motyvą autorė į pasakojimą įveda Maironio draugystę su jo talento įkvėpėjomis – mūzomis. Viena iš jų poetišku Beatričės vardu šmėsteli pasakojimo pradžioje, vaizduojančioje jau senyvo, ligoto (tai gali būti maždaug 1925 metai) bemiegę, šiurpulingą lapkričio mėnesio Maironio naktį. Tik čia ji dar įvardinta kaip anoniminė kaimynė, su kuria užsimegs ir išaugs kilni, dvasinga draugystė... Beatričė – jauna, altruistiška moteris – vaizduojama ir pokylyje Maironio namuose, ir jo ūkinėje veikloje; Beatričės poetas labiausiai lauks, jau gulėdamas beveik mirties patale. Ji liks ištikima Maironiui, kaip asmenybei, ir nenorėdama pakenkti jo reputacijai, nepaliks apie šią draugystę jokių pėdsakų...

Tai apibendrintas Maironio mūzų paveikslas, bet išreiškiantis esmingąjį poeto asmenybės poreikį – nuoširdumo, draugiškumo, ištikimumo, kilnumo, altruizmo. Šitų vertybių Maironio sielai visą laiką stigo ir jis dažnai jautėsi deramai neįvertintas bei nepagerbtas. A. Ruseckaitė, vaizdžiai tariant, visą savo knygą pasuko šešėline mūsų didžiojo kūrėjo linkme, išryškindama Maironio gyvenimo pabaigos pesimizmą, prieštaringumą, dramatiškumą. Jau savo amžiaus saulėlydyje Maironis pradėjo kurti istorines dramas apie Kęstutį, Vytautą, ieškodamas istorinių paralelių ir su savo gyvenimu. Nei Vytautas, nei jis nebuvo karūnuoti (Maironis negavo vyskupo mitros), nes abiem pakenkė lenkiškieji šovinistai. Tai turėdama mintyse knygos autorė „leidžia“ profesorei V. Zaborskaitei pokalbyje su Maironiu pasakyti: „Neįsižeisk, Dramaturge, bet geriausia drama – tavo gyvenimas, tik suvaidinai ją gana blankiai... Suprantu, kodėl rašei dramas, juk visą amžių domėjaisi Lietuvos istorija, kartais trokšdavai būti Vytauto kariu, bet dažniau pačiu Karaliumi, per jį tiek daug pasakei apie save, tiek nuoskaudų išliejai“.

Į tai Maironis jai atsako: „Kelionė tolimuose amžiuose su Vytautu Didžiuoju mane gelbėjo nuo kasdienybės, vienatvės, visokių skaudulių...“

Profesorė: „Nusiramink, Poete, pasėdėkime ramiai ant vėlių suolelio, tegul kiti vaidina žemės spektaklius.“

A. Ruseckaitės knygoje Maironis pavaizduotas iš vidaus: sąlyginis pasakojimo stilius leidžia autorei įsiskverbti į vidinį poeto pasaulį, darniai ir meniškai ardyti ir jo, ir prof. V. Zaborskaitės biografijų chronologijas, korektiškai įvesti savo autorinį balsą. Žinoma, prasminga ir gražu, kai klasikus atsimename per jubiliejines sukaktis, tačiau būtų dar prasmingiau, kai jų raštų tomus ar atskirus kūrinius išsitrauktume iš lentynų dažniau, ieškodami atsakymų į kasdienybėje surizgusius klausimus. O atsakymų gautume, – ir neprastų, kadangi iš laiko (amžinatvės) perspektyvos labiau suvokiami mūsų kasdienis triūsas, tautos bei valstybės tikslai, jų prasmė. Tikėkime, kad ir ši A. Ruseckaitės knyga padės aktualizuoti Maironį šiandien...

^*Aldona Ruseckaitė. „Šešėlis JMM“. (Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai). Rašytojų sąjungos leidykla, 2012

© 2012 „XXI amžius“