2013 m. sausio 11 d.    
Nr. 2
(2026)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Lietuva – kaip sausakimšas troleibusas

Gintaras Visockas

Šiandien norėčiau prisiminti kadaise per LRT televizijos Kultūros kanalą parodytą poeto Valdemaro Kukulo pokalbį su rašytoju Liutauru Degėsiu. Minėtoje laidoje buvo pavartota itin taikli ir vaizdinga metafora, apibūdinanti lietuviškosios demokratijos trūkumus. Lietuva palyginta su sausakimšu troleibusu, kurio keleiviai nepajėgia įveikti smulkiausių tarpusavio nesutarimų, ir būtent dėl šios priežasties netrukus visi taip aršiai susipyksta, kad vienas kito nekenčia „visa savo širdimi“, tačiau vis tiek bus priversti būti kartu – važiuoti tuo pačiu perpildytu troleibusu, vienas kitam žvelgti į akis arba alsuoti į pakaušį, nes troleibusas lekia nesustodamas nė vienoje stotelėje. Paklausite, kur čia slypi didžiausia lietuviškosios demokratijos bėda? Priartėjus prie stotelės vienas keleivis pareiškia norįs išlipti, bet dauguma keleivių norėtų važiuoti toliau. Daugeliui reikėtų išlipti tik kitose stotelėse. Kaip tokiu atveju elgiasi važiuojantieji troleibusu? Jie sušaukia referendumą. Dauguma visuomeniniu transportu važiuojančių keleivių balsuoja už tai, kad troleibusas nesustotų dėl vieno keleivio užgaidų. Teisinga? Gražu? Demokratiška? Demokratijos principai nepažeisti. Bet juk keleivis, į kurio prašymus demokratiškai neatsižvelgta, priverstas važiuoti toliau. Jis jaučiasi nelaimingas, nes negali išlipti ten, kur jam reikia, tad jis negali atlikti darbų, kuriuos buvo numatęs. Kitoje stotelėje – vėl tas pats. Paaiškėja, jog ir vėl esama keleivių, kuriems verkiant reikia išlipti. Bet tokių – mažuma. Demokratiškai balsuodama dauguma ir vėl pasielgia taip, kaip patogiau tik tolimesnėse stotelėse išlipti trokštančiai daugumai, o ne būtent dabar palikti troleibusą panorėjusiai mažumai. Troleibusui privažiavus prie naujų stotelių, padėtis grėsmingai kartojasi. Sulyg kiekvienu metru troleibuse nenumaldomai daugėja vyrų ir moterų, kurie negali išlipti būtent ten, kur jiems to labiausiai reikia, bet demokratijos principus šventai gerbianti dauguma neketina įsiklausyti į mažumos lūkesčius. Mažumos poreikiai daugumai atrodo per daug menki, nereikšmingi. Dauguma skuba įgyvendinti tik savo tikslus, kurie jai atrodo patys reikšmingiausi bei aktualiausi. Ji įsitikinusi, jog elgiasi teisingai, ignoruodama mažumą. Tačiau toks skubėjimas byloja, jog troleibuse ilgainiui susidarys viskuo ir visais nepatenkintų žmonių būrys, nepajėgus nuveikti jokių, net elementariausių darbų. Juk nė vienas iš keleivių negali išlipti būtent ten, kur jam būtina. Net tie, kurie savo kailiu patyrė daugumos spaudimo „žavesį“, naujų balsavimų metu nebepalaiko nuolat besiformuojančių mažumų lūkesčių. Jie prarado jautrumą. Jie keršija tiems, kurie kadaise neatsižvelgė į jų norus. Ir toks kerštas galbūt yra suprantamas atsakas: tu man nepadėjai, kodėl aš tau privalau pagelbėti? O jeigu pripažįstame, jog demokratijos taisyklės leidžia skriausti silpnesnįjį, tai privalome pripažinti, jog tas silpnesnysis turi teisę gintis. Ar Lietuva neprimena beprotiško troleibuso, kurio keleiviai kariauja vienas su kitu ir nepastebi tikrųjų pavojų, slypinčių anapus troleibuso langų ir durų? Metafora apie beprotišką troleibusą – ir taikli, ir vaizdinga. Tačiau kaip ją panaudoti nūdienos reikmėms?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija