2013 m. sausio 18 d.    
Nr. 3
(2027)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Sukilimas, atstatęs istorinį Klaipėdos krašto teisingumą 

Edvardas ŠIUGŽDA

Klaipėdos krašto savanorių armijos
kariai. Tarp jų – Biržų šaulių būrio
šaulys A. Zubavičius, apdovanotas
Vyčio kryžiaus ordinu už žygius
Klaipėdoje. Klaipėda, 1923 m.

Klaipėdos krašto savanorių armijos
vadovybė. Pirmoje eilėje iš kairės:
1-ojo pulko vadas Mikas Bajoras
(Mykolas Kalmatavičius), armijos
vado pavaduotojas Fricas (Antanas
Goncerauskas), armijos vadas Jonas
Budrys (Jonas Polovinskas), štabo
viršininkas Oksas (Juozas Tomkus);
antroje eilėje iš kairės: adjutantas
Juozapaitis (Juozas Šarauskas),
rikiuotės adjutantas Endrikeitis
(Andrius Pridotkas), ypatingasis
adjutantas Zacitis. 1923 m. sausis.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius yra paskelbęs Klaipėdos krašto atgavimo metais. Šių metų sausio 15-oji paskelbta atmintina Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 15 d. sėkmingai baigėsi sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Taip buvo atgautas Klaipėdos kraštas, šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – net 500 metų  vokiečių valdžioje buvęs ar kitaip svetimųjų valdomas Žemaitijos pajūris. 1923 metų sausio 6-ąją Šilutėje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paprašė Lietuvos ateiti į pagalbą, ir sausio 9-ąją daugiau nei tūkstantis civiliai aprengtų Lietuvos savanorių peržengė sieną. Sėkmingai įvykdžius Klaipėdos šturmą ir iš krašto išstūmus prancūzų administraciją, Lietuvos Seimas sausio 24-ąją patenkino komiteto prašymą prisijungti prie Lietuvos. Netrukus Klaipėdą autonomine Lietuvos dalimi pripažino ir Ambasadorių konferencija, sukeldama džiaugsmo nuotaikas Lietuvoje. Mes, XXI amžiaus lietuviai, galime remtis jau tik istorikų tyrimais apie šį Lietuvai svarbų įvykį, nulėmusį ir dalies Mažosios Lietuvos gyvenimą.

Mažoji Lietuva, taigi ir jos dalis, vėliau pavadinta Klaipėdos kraštu, buvo pavaldi Lietuvos karaliui Mindaugui, jį, kaip ir visą Mažąją Lietuvą, savo žeme laikė Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Vytautas. Klaipėdos kraštas, nepaisant kelių šimtų metų vokiečių valstybės valdymo, išliko lietuviškas iki XX amžiaus pradžios. Remiantis 1919 metų Versalio taikos sutartimi jis buvo atskirtas nuo Vokietijos ir turėjo atitekti Lietuvos valstybei, tačiau buvo pavestas administruoti Prancūzijai. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, pasirengus pirmajai Pietryčių Lietuvos okupacijai ir pradėjus įgyvendinti Juzefo Pilsudskio didžiosios Lenkijos kūrimo planą, lenkų atstovai Ambasadorių Konferencijoje 1919 m. kovo 3 d. kartu su prancūzų įgaliotu atstovu J. Clemanceau (Ž. Klemenso) iškėlė Rytprūsių pasidalijimo klausimą. Siūlyta Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lenkijos, patį Karaliaučių paskelbti laisvu miestu, o likusią Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį, Klaipėdos kraštą, tiesa, su Tilže ir Ragaine, atiduoti būsimai Lietuvos autonomijai. Nors sutartimi, kurią pasirašė ir Vokietija, Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį – Klaipėdos kraštą – buvo numatyta grąžinti Lietuvai, tačiau Klaipėdą ir jos kraštą netrukus buvo apsispręsta perduoti ne Lietuvai, o Antantei, kadangi „lietuvių teritorijos statusas dar nėra nustatytas“, t. y. Lietuvos valstybė dar nebuvo pripažinta de jure. To meto Lenkijos užsienio politikai skleidė nuomonę, kad lietuviai yra nepajėgūs turėti savo valstybę, ir užsienio, taip pat ir Prancūzijos, politikai rėmė Lietuvos ir Lenkijos valstybės atkūrimą. Formaliai Klaipėdos krašto perdavimas jos teisėtai savininkei Lietuvai buvo susietas su jos tarptautiniu pripažinimu. Žinoma, Europos valstybės, suinteresuotos didžiosios Lenkijos atkūrimu, neskubėjo pripažinti vos tik susikūrusios Lietuvos Respublikos. Tuometinė Lietuvos situacija buvo sudėtinga. 1918 metais deklaravusi ir netrukus atstačiusi savo nepriklausomybę Lietuva beveik vienu metu trijuose frontuose kovojo už savo jaunos valstybės išsaugojimą – šiaurėje prieš Latvijoje dislokuotus baltagvardiečių bermontininkų pulkus, rytuose – prieš bolševikinės Rusijos ir pilsudskinės Lenkijos intervenciją. Tuo metu Prancūzija, pasiekusi, kad Klaipėdos kraštas būtų perduotas jos globai, norėjo bet kokia kaina priversti Lietuvą susijungti su Lenkija į vieną valstybę, kurioje Lietuva turėtų tik kultūrinę autonomiją, o vadovautų Lenkija, valdydama Klaipėdos uostą. Šį tikslą pasiekti turėjo padėti Laisvos Klaipėdos valstybės – Freištato – įkūrimas. Beje, ir tuomet, kai Prancūzija 1922 m. gruodžio 22 d. pripažino Lietuvos Respubliką de jure, perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai ji visai nesirengė. Dar mėnuo ar du ir Freištato sumanymas būtų buvęs įgyvendintas.

Mažlietuvių lyderiai, siekdami įgyvendinti 1918 m. lapkričio 30 dienos Tilžės Akto (Deklaracijos) siekį Mažąją Lietuvą „priglausti“ prie Didžiosios Lietuvos, bandė derybomis daryti įtaką įvykiams. 1922 metų spalį Paryžiuje vykusioje Ambasadorių konferencijoje Mažosios Lietuvos tautinės tarybos delegacija (E. Simonaitis, V. Gaigalaitis, A. Brakas, J. Stikliorius, J. Labrencas ir M. Reisgys) pareikalavo, kad Antantė atsiribotų nuo Freištato sumanymo. Ambasadorių konferencijai nieko nenusprendus, mažlietuviai – Erdmonas Simonaitis, Jokūbas Stikliorius, Jurgis Brūvelaitis, Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis ir Vilius Šaulinskas – iškėlė sukilimo prieš Klaipėdos krašto valdytojus idėją. Kadangi vienų Mažosios Lietuvos lietuvių pajėgų būtų buvę per maža, V. Simonaitis, J. Brūvelaitis ir J. Stikliorius paprašė paramos iš Lietuvos valstybės. Tuometinis Šaulių sąjungos vadas Vincas Krėvė-Mickevičius pažadėjo jiems Lietuvos šaulių talką ir tarpininkavo slaptose derybose su Lietuvos ministru pirmininku E. Galvanausku. Sušauktame Vyriausybės posėdyje buvo pritarta sukilimo rengimuisi. Kaune susitiko E. Galvanauskas, būsimojo sukilimo vadas Lietuvos žvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas-Budrys ir Lietuvos įgaliotinis Klaipėdos kraštui amerikietis Jonas Žilius. Parengiamieji sukilimo darbai vyko lygiagrečiai Kaune ir Klaipėdos krašte. 1922 m. gruodžio 18 d. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai, slaptai susirinkę Klaipėdoje, suformavo šešių žmonių Vyriausią Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą. Į jį įėjo M. Jankus, J. Strėkys, J. Lėbartas, J. Vanagaitis, V. Šaulinskas, J. Brūvelaitis. Buvo įkurta 12 Gelbėjimo komiteto skyrių: Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rukuose, Priekulėje, Rusnėje, Kintuose, Smalininkuose, Sauguose, Doviluose. Rengiamuose mitinguose buvo pasisakoma prieš Freištatą, už jungimąsi su Lietuva. 1923 m. sausio 4 d. Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė atsišaukimą „Klaipėdos gyventojai!“, kuriuo kvietė remti komiteto politiką ir kreipėsi pagalbos į „brolius lietuvius Lietuvoje ir Amerikoje“. Šilutėje sausio 9 dieną pirmą kartą viešai susirinkęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriam vadovavo M. Jankus, paskelbė Manifestą apie valdžios perėmimą Klaipėdos krašte į savo rankas. Jame, beje, buvo pastebėta: „Lenkai laiko užgrobę mūsų tautos žilą sostinę Vilnių. Bet jiems to negana. Jie nori Nemuno ir uosto“.

Sukilimui pritarė ir organizacinę-karinę paramą jo vykdymui suteikė Lietuvos Vyriausybė. Komitetas mobilizavo apie 300 mažlietuvių sukilėlių, kuriems buvo pavesta žvalgyba, nepatikimų policininkų nuginklavimas, policijos ir administracijų būstinių sargyba. Naktį į sausio 10-ąją Klaipėdos krašto administracinę sieną peržengė sukilėlių talkininkai iš Lietuvos valstybės: 455 šauliai, apie 300 vyresniųjų klasių gimnazistų, 40 karininkų ir paskutiniu momentu pastiprinimui pakviestų civiliai apsirengusių 584 kareivių – savanorių iš reguliariosios kariuomenės – iš viso beveik 1400 kovotojų (trys kovinės grupuotės). Kovinių operacijų strategas ir vadovas buvo Lietuvos slaptosios tarnybos viršininkas Jonas Polovinskas-Budrys. Sukilėliai rimtesnio pasipriešinimo iš prancūzų administracijos pusės beveik niekur nesutiko. Sausio 15-osios naktį sukilėliai atakavo uostamiestį, susirėmimų metu žuvo 12 sukilėlių. Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras Gabrielis Petisnė (Jean Gabriel Petisné) su visa apsauga pasidavė. Buvo pasirašytos paliaubos ir iškelta trispalvė Lietuvos valstybės vėliava. Taip sutelktomis Lietuvos šaulių, karių savanorių ir pačių lietuvininkų pastangomis 1923 m. sausio 15 d. sukilimas sėkmingai baigėsi. Lietuvos valstybė atgavo Klaipėdos žemę ir tapo jūrine valstybe, likviduoti sudėtingi lenkų ir prancūzų politikų planai Klaipėdos ir jos krašto atžvilgiu.

Klaipėdos krašto sukilimas buvo didelės tarptautinės reikšmės politinis įvykis. Klaipėdos sukilimas iš tiesų buvo parengtas Kaune, apie 70 proc. sukilėlių buvo šauliai, studentai, savanoriai ar tiesiog perrengti kadriniai kariškiai iš Didžiosios Lietuvos. Svarbi detalė yra ta, kad šis lietuvių žygis į Klaipėdą, istoriko Algimanto Kasparavičiaus nuomone, iš anksto diplomatiniais kanalais buvo suderintas su Berlynu ir Maskva, o prieš sukilimą ir jo pasekmes protestavo tik Lenkija. Kadangi šio sukilimo dalis – karinis žygis – buvo suplanuota Kaune, kai kas, menkindamas mažlietuvių rolę, teigia, jog krašto prijungimą „įvykdę Lietuvos šauliai ir kariai savanoriai“, tačiau akivaizdu, kad būtent už dalyvavimą sukilime lietuvininkai po 1939 metų Klaipėdos krašto „anšliuso“, kai kraštą pradėjo valdyti hitlerinė Vokietija, patyrė nacių represijų. Keršijant už sukilimą, pagal iš ankšto parengtą sąrašą 1939 m. kovo 23 d. masiškai imta suiminėti lietuvininkus. Klaipėdos kalėjimas, net jo koplyčia buvo pilni areštantų. Suimti buvo Direktorijos pirmininkai E. Borchertas, E. Simaitis ir E. Simonaitis, daug aktyvių visuomenės veikėjų – iš viso apie 200 asmenų. Apkaltintieji „tėvynės Vokietijos išdavimu“ buvo išvežioti po Tilžės, Ragainės, Įsruties, Karaliaučiaus kalėjimus, po to – ir į mirties lagerius. Koncentracijos stovyklose atsidūrė ne tik Erdmonas Simonaitis, bet ir tokie mažlietuvių visuomenės veikėjai, kaip Mikas Šlaža, Jonas Grigolaitis, Vilius Mačiulis, Vilius Gailius, Martynas Reisgys, Eduardas Simaitis, Maksas Kiupelis, Jonas Purvinas, Albertas Junušaitis, Martynas Kėkštas bei daugelis kitų. Taigi už Mažąją Lietuvą nukentėjusių lietuvininkų buvo labai daug.

Klaipėdos krašto sukilimas ir kaip jo pasekmė įvykęs krašto sujungimas su Didžiąja Lietuva turėjo didžiulės reikšmės. Visų pirma, savo herojiška, puikiai organizuota karine operacija didžiosioms valstybėms Lietuva parodė, kad ji sugeba pasipriešinti jų ketinimams menkinti jaunos valstybės tarptautinį prestižą, slapčia kurpiant planus netgi anuliuoti jos nepriklausomybę. Žygis į Klaipėdą lietuviams buvo svarbus psichologiškai, nes parodė, jog tam tikrose srityse Lietuva gali konkuruoti su Lenkija, ir tai įkvėpė ilgalaikei kovai dėl Vilniaus. Lietuvių politinė kova dėl Vilniaus tapo suprantama pasauliui. Be Klaipėdos atgavimo ir išėjimo į jūrą galimybės būtų sunkiai įsivaizduojamas Lietuvos ekonominis progresas. Istoriko A. Kasparavičiaus duomenimis, per 15 metų užsienio laivyba Klaipėdoje išaugo daugiau nei dvigubai: nuo 700 laivų 1923 metais iki 1550 laivų 1938-aisiais, o krovinių apyvarta uoste išaugo net keturis kartus. 1938 metais per Klaipėdą ėjo jau beveik 80 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos.

1925 metų Klaipėdos krašto gyventojų surašymo duomenys parodė, kad krašte gyveno 141 tūkst. gyventojų, iš jų 64 tūkst. vokiečių, 37 tūkst. lietuvių ir 34 tūkst. „klaipėdiečių“, kurie namuose kalbėjo lietuviškai. Šiuo metu Klaipėdoje gyvena 162 tūkst. gyventojų, iš jų – 74 proc. lietuvių ir 20 proc. rusų. Kaip rašo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas istorikas Vytautas Šilas, 1923 metų sukilimo dalyvių dėka Lietuva turi Klaipėdos kraštą, turi į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Kuršių neriją ir Lietuvos ekonomikai labai reikalingą Klaipėdos uostą. Klaipėdos krašto sukilimas yra istorinio teisingumo atstatymo žygis. Ši, viena lemtingiausių Lietuvos istorijos datų, greta Mindaugo karūnavimo, Žalgirio mūšio, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios turėtų būti iškilmingai minima visoje Lietuvoje.

Plačiau apie kai kuriuos Klaipėdos krašto sukilimo momentus, ginčytinus klausimus, jame dalyvavusių aktyvistų įnašą ir kitus klausimus rašysime kituose numeriuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija