2013 m. vasario 15 d.    
Nr. 7
(2031)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Rytų Lietuvoje rytas dar neišaušo

Vytautas Visockas

„Ryto“ draugijos šimtmečio
minėjimo dalyvius sveikina
akademikas Antanas Tyla
Autoriaus nuotraukos

Konferencijos dalyviai

Sausio 31 dieną Lietuvos Nacionaliniame muziejuje įvyko „Ryto“ draugijos 100-mečio sukakties minėjimas-konferencija.

* * *

Ką mes šiandien žinome apie šią šimtametę draugiją? Turbūt labai nedaug. O apie lietuviškos spaudos draudimą, knygnešius? Šį tą esame girdėję. J. Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas... Jaunajai kartai, tikiuosi, irgi teko girdėti, o kai kuriuos bent jau ant litų banknotų matyti. Kunigai J. Steponavičius, P. Kraujalis, K. Čibiras, arkivyskupas M. Reinys ir daug kitų vardų, nusipelniusių didelės pagarbos ir nenusipelniusių užmaršties, jaunimui gal ir nežinomi. Ar žodžiai šiaudinė pastogė, balanos gadynė, vargo mokykla mums dar ką nors sako, primena?

Konferencijoje jaunimo nebuvo. Gal kada nors joje skaityti pranešimai bus išleisti atskiru leidiniu. Bet ar daug kas juos skaitys? O štai Nacionaliniame muziejuje tą vakarą konferencijos dalyvių atidarytoje parodoje mokiniai galėtų, gal net privalėtų, apsilankyti mokytojų vadovaujami. Studentams ši paroda irgi būtų labai naudinga, nes nehumanitarinių specialybių universitetuose jie tautinės kultūros, tautos istorijos beveik „nečiupinėja“, taigi dažnas taip ir lieka tik su mokyklinėmis, nuolat blunkančiomis žiniomis ir supratimu.

XXI amžiaus lietuvių tautos atžalos, nesiskiriančios su mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais – XX šimtmečio antrosios pusės stebuklais, – galėtų palyginti šiaudinėse pastogėse „Ryto“ draugijos įkurtas vargo mokyklas balanos gadynės laikais su savo klasėmis, salėmis, rašymo priemonėmis. Įspūdinga paroda (nuotraukos, senieji plakatai, raštai, istorinė draugijos vėliava), verta ypatingo dėmesio, akivaizdžiai parodo, per kokius vargus, net kančias, mes atėjome į šiandieną, kaip žemai turėtume nusilenkti tiems šviesuoliams, kurie mus – naikintus ir niekintus – apsaugojo nuo išnykimo.

* * *

Jubiliejinę „Ryto“ draugijos konferenciją atidarė muziejaus šeimininkė Birutė Kulnytė. Po jos pirmas draugiją pasveikino žilagalvis akademikas Zigmas Zinkevičius, daug savo darbų skyręs rytų Lietuvai ir kaip mokslininkas, ir kaip buvęs Švietimo ir mokslo ministras, teigęs, kad tautą gali išgelbėti tik tvirta šeima ir mokykla.

„Ryto“ draugiją sveikino, jos pirmininkui Algimantui Masaičiui įvairius apdovanojimus perdavė Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, Edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis. Turime prisiminti tuos, kurie buvo pirmieji, nulenkti galvas prieš kiekvieną mokytoją, dėjusį mūsų valstybės pamatus, padėkoti visiems, kurie dirbo mažai pastebimą, neįvertintą darbą. Daugybė iššūkių yra dabar, o tada jų buvo dar daugiau, ir saujelė Lietuvos inteligentų ėmėsi darbo ir atsilaikė. Yra nemokšų, pašlemėkų, kurie neįvertina to, ką turime. Džiugu, kad „Ryto“ draugija prikelta skrydžiui į ateitį. Kultūros ministerijos darbuotoja Irena Seliukaitė sakė: „Esu šito krašto vaikas nuo Tverečiaus. Prieš šimtą metų čia triūsė lietuvybę išsaugoti pasiryžę šviesuoliai, ir jie labai daug padarė. O šiandien ką ten matome? Kultūrinė dykra. Mokyklos uždaromos, Tverečiuje net pradinės nėra. Kas bus toliau? Kito šimtmečio čia gali ir nebūti. „Ryto“ draugija stengiasi, kad lietuvių tapatybė būtų išsaugota“.

A. Masaitis padėkojo sveikinusiems konferencijos svečiams. „Prieš 100 metų būrelis inteligentų „Ryto“ draugiją sukūrė nesant nei valstybės, nei mokytojų, nei vadovėlių, – sakė jis. – Kiekvienas širdyje nešiojo Lietuvą. Tada buvo tokie laikai: jeigu galėjai tapti mokytoju, bet juo netapai, – išdavei Tėvynę. Daug pasakanti anų laikų sentencija. Ir šiandien mokytojai turi pasikalbėti su savimi ir nuspręsti, ką daryti?“

Paskui buvo nuneštos gėlės ant Vilniuje palaidotų „Ryto“ draugijos pirmtakų (kunigų P. Kraujalio ir K. Čibiro) kapų, o konferencija pradėjo darbą.

* * *

Net beveik nežinantis XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istorijos gali suprasti, kad konferencijoje buvo kalbama apie pirmąsias Rytų Lietuvos (ir ne tik) lietuviškas mokyklas, bibliotekas, skaityklas, įkurtas šiaudinėse pastogėse carinės Rusijos priespaudos, Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių ir lenkų okupacijos metais.

Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja Vida Pukienė perskaitė pranešimą „Lietuvių švietimo draugijų steigimas ir veiklos pradžia panaikinus spaudos draudimą“, aptarė carinės Rusijos įstatymus, sudariusius galimybę steigti lietuvių švietimo draugijas.

„Lietuvių spaudos draudimo panaikinimas faktiškai reiškė oficialų lietuvių tautos pripažinimą „de facto“, todėl atsirado palankesnės kultūrinės-organizacinės veiklos bei tautinio švietimo galimybės. Caro vyriausybė išleido įstatymus, švelninančius rusifikaciją, sudarančius bent jau ribotas galimybes tautiniam švietimui“, – sakė pranešėja.

XX amžiaus pradžioje didžioji lietuvių inteligentų dalis buvo dvasininkai. Organizacinė drausmė, materialinė padėtis bei tradicijos (nuo XV amžiaus švietimas buvo konfesinės inteligentijos rankose) – palankios aplinkybės, kuriomis pasinaudojusi lietuvių dvasininkija įsteigė pirmąsias švietimo draugijas. Neatsitiktinai pirmieji „Laikinomis taisyklėmis dėl draugijų ir sąjungų“ pasinaudojo Suvalkų gubernijos dvasininkai. Mat šioje gubernijoje, priklausiusioje Lenkijos karalystei, Rusijos administracijos suvaržymai buvo švelnesni. 1906 m. gegužės 15 d. Suvalkų gubernatorius patvirtino lietuvių katalikiškos švietimo draugijos – „Žiburio“ – įstatus.

Ji gavo teisę veikti visoje Suvalkų gubernijoje. Po mėnesio, birželio 25 dieną, Kauno gubernijoje įsteigta „Saulės“ draugija. Gerokai vėliau, 1912 m. lapkritčio 29 d., Rusijos Vidaus reikalų ministerijos leidimą gavo švietimo draugija „Rytas“, numačiusi platinti švietimą tarp Vilniaus gubernijos lietuvių. „Gal jau visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ patvirtinta...“ – rašė draugijos pirmininkas kun. J. Steponavičius atsišaukime į visuomenę. Draugijų steigimo iniciatoriai ir vadovai buvo žinomi XX amžiaus pradžios visuomenės veikėjai, lietuvybės platintojai, kunigai – Motiejus Gustaitis, Justinas Staugaitis, Konstantinas Olšauskas, J. Steponavičius.

Švietimui platinti draugijos numatė konkrečias priemones. Visos jos įsipareigojo steigti ir išlaikyti pradines mokyklas, rašto mokyklas suaugusiems, vidurines bei specialiąsias mokyklas, knygynus ir skaityklas, šelpti besimokantį jaunimą.

Steigti mokyklas dėstomąja lietuvių kalba buvo sudėtinga, nes caro valdžios įstatymai numatė Vilniaus ir Kauno gubernijose dėstyti lietuvių kalba tik tikybą ir lietuvių kalbą.

Pirmąją lietuvišką vidurinę mokyklą – Marijampolės mergaičių progimnaziją –  įsteigė „Žiburio“ draugija. XX amžiaus pradžioje mergaičių mokymas buvo aktualus ir kartu naujas reiškinys. To meto vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose mokėsi daugiausia berniukai, nes visuomenėje vyravo nuomonė, kad mergaitėms mokslas nereikalingas.

Tautiškumas ir katalikybė XX amžiaus pradžioje buvo neatsiejami dalykai, todėl katalikškų draugijų mokyklose tam buvo skiriamas ypatingas dėmesys, akcentuojamas mokyklos ir šeimos santykis. Šioje srityje išskirtinis vaidmuo teko rašytojai Marijai Pečkauskaitei (Šatrijos Raganai).

Svarbiausia specialioji mokykla, švietimo draugijų įsteigta XX amžiaus pradžioje, buvo „Saulės“ draugijos pedagoginiai kursai. Tiesa, sumanymas buvo įsteigti mokytojų seminariją, tačiau carinė valdžia mokytojų rengimo paleisti iš savo rankų nenorėjo, leido atidaryti tik perengiamuosius kursus suaugusiems. Juose 1908–1914 metais mokėsi 545 asmenys, norintys gauti pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją, egzaminus išlaikė 106 asmenys. Tokio tipo kursus bandė atidaryti Marijampolės „Šviesa“ ir „Vilniaus aušra“, tačiau negavo leidimų. Pedagoginiai kursai Kaune buvo pirmoji nacionalinių pedagogų kadrų rengimo mokykla. Svarbu pabrėžti, kad čia dauguma klausytojų buvo moterys ir merginos.

Augant klausytojų skaičiui iniciatyvus ir energingas draugijos pirmininkas kun. K. Olšauskas sumanė pastatyti pastatą („Saulės“ rūmus), kuriame tilptų visos Kauno draugijos mokyklos, veiktų bendrabutis. 1913 metais atvėrė duris „Saulės“ rūmai. Tai buvo pirmasis lietuvių visuomenės iniciatyva ir lėšomis pastatytas pastatas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jis tapo lietuvybės žadinimo bei tautinio katalikiško ugdymo centru.

Svarbus darbas, apimantis didesnę lietuvių visuomenės dalį, ypač kaimo gyventojų, buvo bibliotekų ir skaityklų steigimas. Savo veiklos pradžioje draugijų skyriai pirmiausia rūpinosi bibliotekų ir skaityklų atidarymu, nes jos reikalavo mažiau finansinių investicijų, o ir bibliotekininką surasti buvo lengviau nei mokytoją. Daugiausia bibliotekų įsteigė „Žiburio“ draugija (1907–1911 metais net 53 bibliotekas). „Ryto“ draugija 1913–1915 metais įsteigė 13 bibliotekų ir skaityklų. Draugijos organizavo lietuviškus vakarus, vaidinimus, chorus. Ši veikla buvo vienintelė tautinė kultūrinė programa Lietuvos kaimo žmonėms.

Lietuvių švietimo draugijų, įsteigtų po spaudos draudimo panaikinimo, veikla reikšminga tuo, jog davė pradžią tautinės švietimo sistemos formavimuisi. Ji apėmė visas svarbiausias švietimo sistemos grandis: pradinį, vidurinį ir specialųjį mokymą bei mokytojų rengimą. Draugijų įsteigtose mokyklose reiškėsi svarbiausi tautinės mokyklos bruožai: dirbo lietuviai mokytojai, dėstyta lietuvių kalba, mokiniai supažindinami su savo tautos kultūra, istorija, geografija, diegiama katalikiška moralė ir dora.

Draugijoms vadovavo ir dirbo mokytojais žmonės, daug nusipelnę lietuvių švietimui ir kultūrai, – Motiejus Gustaitis, Justinas Staugaitis, K. Olšauskas, J. Tumas-Vaižgantas, M. Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), Sofija Kymantaitė-Čiulionienė, Tomas Ferdinanadas Žilinskas, Jonas Vokietaitis ir kt.

Dr. Alma Lapinskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) perskaitė pranešimą „Vilniaus kraštas „Ryto“ aušroje“.

XX amžiaus pradžioje, kai J. Tumas-Vaižgantas, J. Basanavičius, Antanas Smetona, Donatas Malinauskas, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis ir kiti šviesuoliai, rūpindamiesi Rytų Lietuvos švietimu, kūrė „Ryto“ draugiją, XX a. pradžioje Vilniaus kraštas tebebuvo Rusijos imperijos dalis, rusifikacijos ir polonizacijos kirčių kapojamas jos pakraštys. To meto Vilnius, caro imperijos provincijos miestas, buvo ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos centras, lietuvių inteligentų traukos miestas, kuriame telkėsi aktyviausi protai, o jame vykstantys procesai lėmė viso krašto raidą. Istorikas Tomas Balkelis studijoje „Moderniosios Lietuvos kūrimas“ rašo: „Inteligentai, suvokę, kad savo politinių tikslų nepasieks atvira konfrontacija su imperija ir kad reikia sustiprinti silpnus saitus su visuomene, porevoliuciniu dešimtmečiu ėmėsi „taikaus kultūros darbo“. Patriotiniu šūkiu tapo ne revoliucija, o laipsniški socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Todėl šį dešimtmetį įvyko kultūrinio aktyvizmo proveržis, padėjęs sukurti ir išplėsti ištisą patriotinių ir kultūros draugijų, klubų, spaudos leidinių ir kitų institucijų tinklą“.

Inteligentai puikiai suvokė, jog modernios tautos ateities garantas greta tautinės kultūros ir profesionalaus meno yra mokslas ir švietimas. „Paimsime arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu“, – rašė Maironis. Eidami šiuo keliu šviesuoliai jau 1907 metų vasarį įkuria Lietuvių švietimo draugiją „Vilniaus aušra“ , o balandį – Lietuvių mokslo draugiją. „Vilniaus aušros“ tikslas buvo plėsti švietimą Rytų Lietuvoje, tačiau jau 1908 metų rudenį caro valdžia draugiją uždarė. Vilniaus krašto švietimu rūpinosi Lietuvių mokytojų sąjunga, Aušrininkai, Vilniaus lietuvių šelpimosi draugija, bet tai nebuvo pagrindinis jų veiklos baras. Todėl visomis išgalėmis buvo siekiama atkurti švietimo draugiją. Ir lygiai prieš 100 metų, 1913 m. sausio 31 d., į darbą stojo Vilniaus krašto švietimo draugija „Rytas“, 27 metus tarsi tvirtovė gynusi lietuvybę Rytų Lietuvoje (ir vėl ginanti šiandien!).

* * *

Plačiau pacitavau pirmuosius du pranešimus. Taip pat paminėtini pranešimai: dr. Aldonos Vasiliauskienės (Lietuvių katalikų mokslo akademija) pranešimas apie pirmąjį „Ryto“ draugijos pirmininką kunigą J. Steponavičių, Lino Janulevičiaus (Mokslų akademijos Vrublevskio biblioteka) – apie „Ryto“ draugijos veiklą 1915–1918 metais, Gintaro Eremino (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) – apie lietuvių švietimą Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, habil. dr. Kęstučio Makariūno – apie „Ryto“ draugijos pirmininką Petrą Kraujalį ir jo atminimo įamžinimą, doc. dr. Romo Juzefovičiaus (Edukologijos universitetas) – apie K. Čibiro darbus „Ryto“ draugijoje, habli. dr. Kazimiero Garšvos (Lietuvių kalbos institutas) apie „Ryto“ draugijos atkūrimą mūsų laikais, A. Masaičio, dabartinio „Ryto“ draugijos pirmininko, – apie atkurtos draugijos veiklą 2004–2012 metais.

 * * *

Konferencijai baigiantis prisėdau prie buvusio Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinio, nūnai žinomo fotomenininko, mano bičiulio Vytauto Ylevičiaus, kaip ir aš, konferencijoje daug fotografavusio. „Kodėl, – šnibžda jis man, – vien tik apie praeitį? Net apie „Ryto“ draugijos dabartį kalbant, niekas nemini Rytų Lietuvai neišspręstų, šiandien iškilusių problemų?“ Ir aš visą laiką mintyse tuo stebėjausi. Ir nepažįstama mokytoja, šalia kurios sėdėjau konferencijos pradžioje, tą patį man kalbėjo.

Rašydamas šį tekstą atsiverčiau „Ryto“ draugiją sveikinusio akademiko Z. Zinkevičiaus knygą „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993 m.). Pratarmėje rašoma: „Tiesos nesakymas, jos nutylėjimas tolygus melui. Praeities nežinojimas pakerta šaknis, iš kurių išaugta. Romėnai sakydavo: Homines historiarum ignari semper sunt pueri („istorijos nežinantys žmonės visuomet yra vaikai“). Taigi su istorija žaisti negalima, kad ir kokių tikslų siektum. Tai negarbinga ir pragaištinga“.

Šitie žodžiai – ne „Ryto“ draugijai, kuri tada dar nebuvo atkurta, ne dabartiniams mokytojams, ne tiems švyturiams, apie kuriuos konferencijoje buvo pagarbiai kalbama, o apie dabartinius „šio krašto veikėjus, suinteresuotus palaikyti tokią padėtį, sąmoningai slėpti nuo žmonių istorinę tiesą“.

Konferencijos dalyviai, pranešimų autoriai puikiai žino, kas dabar dedasi Pietryčių Lietuvoje, bet kalba vien tik apie praeitį, o apie dabartį – vos vienu kitu priekaištingu žodžiu, reikšminga užuomina. Tokių užuominų girdėjome iš vieno kito kalbėtojo, bet jų toliau nuo Šalčininkų gyvenantis jaunasis lietuvis, Lietuvos pilietis nesupras, nepastebės. O juk būtent jam konferencijos pranešimus ir pasisakymus ketinama išleisti atskiru leidiniu.

Ką apie mus pagalvojo konferencijoje ir parodos atidaryme dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas, drąsiai demaskuojantis „dabartinius šio krašto veikėjus“ ir visą mūsų valdžią? Ką apie mus pagalvotų tie lietuvių tautos patriotai, kuriuos šiandien giriame? Ką pagalvotų „Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštį – Vilniaus Golgotą“ išleidęs Mykolas Biržiška? Kas mums atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje apie Rytų Lietuvai iškilusias problemas kalbame tik puse lūpų arba visai nekalbame? Jau neturime jokios vilties? Bijome ir savų „išrinktųjų“, kurie tautiškumo išsaugojimo problemas išbraukė iš savo darbų sąrašo, bijome ir „dabartinių šio krašto veikėjų“, kuriuos pliekia R. Maceikianecas ir Vilnijos draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva?

Nesakau, kad „Ryto“ draugijos šimtmetį minint reikėjo vien apie tai kalbėti, tačiau bent vienas kartus pranešimas tikrai nebūtų buvęs palaikytas netaktišku išsišokimu. Manau, man pritartų dauguma tos iš esmės didžiai prasmingos ir reikalingos konferencijos dalyvių, nes jie karštai plojo jaunam kunigui „iš Lietuvos“ – Krekenavos klebonui Gediminui Jankūnui, kuris sakė, kad čia nedaug kas pasikeitę, lyginant su anais karų ir okupacijų laikais. Kunigai lietuvybės išsaugojimo darbuose nedalyvauja, jauni dvasininkai, skirtingai nei jų pirmtakai, nusišalinę nuo visuomeninių reikalų. Mes labai tolerantiški, bet jeigu kokie ateistai ko pareikalauja iš valdžios, jiems – visapusiška parama. Gyvename neišspręstų problemų metu. Būkime atidūs, mumis siekiama manipuliuoti. Menkučiais pinigėliais tenkinamės. Krekenavietis kunigas pasiūlė akciją: vieną dieną – be televizijos, be serialų, be žmonos paieškų Radžiui. Smaginamės ir ritamės į mankurtizmą. Šaunuolis – tas „kunigas iš Lietuvos“.

Redakcijos prierašas. Konferencijoje dalyvavo ir devintą dešimtį bebaigiantis monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Dažnai savo aktyvumu jis atstoja daugelį jaunų ar vidutinio amžiaus kunigų, nesilankančių visuomeniniuose renginiuose. Jis galėtų būti pavyzdys daugeliui jų. Linkime jam, šiuo metu sergančiam, kuo greičiau atgauti jėgas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija