2013 m. vasario 22 d.    
Nr. 8
(2032)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

„Paduok pirštą, tai nukąs visą ranką“

Gintaras Visockas

Neseniai itališkame laikraštyje „L‘Occidentale“ pasirodė Lašos Zilpimiani publikacija „Stalinizmo šešėlis virš Kaukazo“. Publikacija aktuali ir Lietuvai, nes galimos plačios paralelės. Pagrindinė rašinio tema – Kaukazas, akivaizdžiausiai pereinantis į Rusijos Federacijos rankas, o Vakarų Europa praranda politinę įtaką šiame strategiškai svarbiame regione. Straipsnyje tvirtinama, kad Kaukaze vėl šeimininkauja Kremlius. Jei iki 2008-ųjų pabaigos dar vyko įnirtingos grumtynės dėl įtakos Kaukazui ir tose grumtynėse kaip lygus su lygiu varžėsi dvi grupuotės – Rusija prieš JAV ir Vakarų Europą, – tai šiandien šis karas akivaizdžiai pralaimėtas. Ir jį pralaimėjo būtent vidinių ekonominių bei struktūrinių bėdų kamuojami Vakarai, nors bandė silpninti Maskvos šantažą Kaukazo respublikoms, vakariečių naudota strategija patyrė pralaimėjimą, pasirodė esanti niekam tikusi, nes, remiantis L. Zilpimiani įžvalgomis, nesurado priešnuodžių Rusijos sumaniai puoselėjamai strategijai „Skaldyk ir valdyk“. Dabartinė Rusijos Federacijos vadovybė sugeba visus Kaukazo regioninius konfliktus panaudoti savo labui. Ryškiausias pavyzdys – nesibaigiantis Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas. Kremlius apsimeta tame regione esąs pagrindinis taikdarys, bet iš tiesų šiandieninės Rusijos strategai trokšta palaikyti esamą įtampą ir neapibrėžtumą, nes tik taip Rusija gali tikėtis išsaugoti šioje konfliktų zonoje savo įtaką. Perprasti rusiškos skaldymo politikos esmę – lyg ir nesudėtinga. Kremliaus vadovai stengiasi puikiai sutarti su Jerevanu ir tuo pačiu metu palaiko gana draugiškus santykius su Baku. Taip veikdama Maskva tampa reikalinga abiems rungtyniaujančioms šalims. Rusijos politinis svoris auga tarsi ant mielių, o politika šiame regione yra dviprasmė ir daugialypė – diplomatai vienaip kalba Armėnijos sostinėje, kitaip – susitikdami su Azerbaidžano vadovybe, dar kitokius žodžius taria bendraudami su Vašingtono ir Briuselio diplomatais. Vadinasi, tik klastingai dviprasmė Rusijos pozicija neleido pasiekti kompromiso, priimtino dėl Kalnų Karabacho mirtinai susipykusiems armėnams ir azerbaidžaniečiams. Akivaizdu, jog Armėnijos ir Azerbaidžano politikai priversti pataikauti Kremliui, nors jis yra pagrindinis nestabilumo palaikytojas ir kurstytojas. Nemalonu šypsotis tam, kuris naudojasi tavo bėdomis, bet tenka, nes iki šiol nerastas priešnuodis, pajėgus neutralizuoti Kremliaus gebėjimą kiršinti kaimynes ar dirbtinai provokuoti nacionalinius nesutarimus tarp titulinės tautos ir tautinių mažumų.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija