Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Budėjęs kartu su tauta

Vytauto Pijaus Raibikio portretas

Laidotuvių apeigos Marijampolės miesto Naujosiose kapinėse Romo EIDUKEVIČIAUS nuotraukos

Mirė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Marijampolės skyriaus vadovas, buvęs politinis kalinys bei partizanas dimisijos kapitonas Vytautas Pijus Raibikis-Leopardas.

Jis gimė 1928 metais Piliūnų kaime, Vilkaviškio apskrityje, pasiturinčių ūkininkų Elenos Kirieliūtės ir Juozo Raibikių šeimoje. Tėvai turėjo 15 hektarų ūkį. Raibikiai buvo to meto Lietuvos kaimo šviesuoliai, kuriems už bet ką buvo svarbesnė knyga. Nors ūkyje dažnai stigdavo pinigų, jie prenumeravo net kelis tuo metu leidžiamus laikraščius ir žurnalą „Karys“. Kaip tik tas žurnalas ir suformavo Vytauto svajonę tapti Lietuvos karininku. Jis pradėjo lankyti Parausių pradžios mokyklą. Joje dirbo talentingas mokytojas Mečislovas Česnavičius, šaulių būrio vadas, dėvintis gražią uniformą, tad berniukui tapo didžiuliu autoritetu. Kai 1941 metais ir šis puikus mokytojas, ir mamos brolis Kostas Kireilius buvo ištremti į Sibirą, Vytautas, atsiklaupęs prie kryžiaus, prisiekė atkeršyti bolševikams...

1942 metais kuliant javus, Vytauto tėvas Juozas Raibikis buvo sunkiai sužalotas ir greitai mirė. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai buvo areštuoti abu tėvelio broliai – Mykolas ir Jurgis – bei mamos pusbrolis Pijus Mauručas. Jau 1944 metų vasarą Palių pelkėse, Marijampolės apskrityje, būrėsi pirmieji Lietuvos partizanai. Juos sutelkė energingas vadas Sergijus Staniškis. Kai 1946 metais į Tauro apygardos partizanų gretas įsitraukė Vytautas, ji jau turėjo ne tik vadų, bet ir šimtų eilinių partizanų žūties istoriją. Aštuoniolikmetis vaikinukas Vytautas priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Piliūnų kaimo rezervinio būrio penketukui, kurio vadas buvo Stasys Staneika, nariai – P. Raibikis, V. Raibikis, Juozas Petravičius ir Jonas Merkevičius. Vaikinai kovos veiksmų nevykdė. Jų užduotis buvo stebėti kaime pasirodančius įtartinus asmenis, stribus, sovietų kariuomenės judėjimą ir jos veiksmus ir informuoti per ryšininkus Žalgirio rinktinės partizanus. V. Raibikiui teko stovėti sargyboje, kai Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas susitiko su prof. Juozu Kupčinsku, po susitikimo profesorių palydėti namo.

Nuo 1945 metų pavasario Tauro apygardos Žalgirio rinktinė ėmė organizuoti partizanų rezervininkų penketukus. Ypatingais atvejais jie galėjo būti pašaukti į veikiančius partizanų būrius. 1946 metų vasarą į Žalgirio rinktinės 69-ąją kuopą įsitraukė ir Piliūnų penketukas. Jam buvo suteiktas Pirmojo natangų būrio vardas. Natangų būriui vadovavo V. Raibikis-Leopardas. Pirmasis kovos krikštas gautas 1947 metų lapkričio 11 dieną, šturmuojant Antanavo kooperatyvą ir spirito gamyklą. Operacijoje dalyvavo apie 120 partizanų. Vytautas tuo metu mokėsi Pilviškių progimnazijoje. Natangus išdavė Vilkaviškio gimnazistai, kurie žinojo apie jų veiklą. 1947 metų gruodžio 30 dieną kelis natangų būrio narius Vilkaviškio saugumiečiai suėmė, tarp jų ir V. Raibikį. Suimtuosius – Vytautą Grupkaitį-Arą, Antaną Kasperavičių, Kostą Staneiką ir V. Raibikį-Leopardą – atvedė į Pilviškių stribyną. Enkavėdistas Djakovas jaunuolius žiauriai mušė, reikalavo išduoti partizanus, vėliau išvežė į Vilkaviškio saugumo kalėjimą Kybartuose. V. Raibikis ir A. Kasperavičius buvo nuteisti po 25 metus griežtojo režimo lagerių, kiti – po 10 metų. Vytautas kelis mėnesius kalėjo Kauno saugumo kalėjime, vėliau buvo išvežtas į Intos lagerius. Dirbo šachtose – iš pradžių darbininku, vėliau tapo elektrovežio mašinistu. Čia sutiko kunigus Joną Žvinį, Juozą Gumauską, Stanislovą Kiškį, Mykolą Dobrovolskį (Tėvą Stanislovą), Kazimierą Vasiliauską, buvusį Telšių vyskupą Pranciškų Ramanauską.

1956 metais Vytautas, sugrįžęs į gimtuosius Piliūnus, patyrė vietinės komunistų valdžios smurtą: valdžia nutarė nugriauti jo tėvų sodybą. Kolūkio pirmininko Vėlyvio atsiųsti žmonės jau buvo pradėję ardyti kluoną. Tik po didelės kovos su Piliūnų komunistais pavyko griovimo darbus sustabdyti. Sunku buvo prisiregistruoti, susirasti darbą, bet jaunystė ir pasiryžimas nugalėti ir likti Lietuvoje viską įveikė. V. Raibikis vedė, užaugino dvi dukteris ir sūnų, pasistatė namą Marijampolėje. Dirbo įvairiose įstaigose. 1987 metais išėjo į pensiją. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės ir pasinėrė į visuomeninę – Sąjūdžio, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos – veiklą, aktyviai prisidėjo organizuojant 1988 metų liepos 12 dieną Sąjūdžio mitingą Rygiškių Jono mokyklos stadione, tapo vienu aktyviausių dalyvių atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Marijampolėje, pasiaukojamai tarnavo gaivinant žuvusių Lietuvos partizanų atminimą. Jo iniciatyva pastatyti keli paminklai žuvusiems partizanams ir Partizanų memorialas Marijampolėje bei jos apylinkėse, aktyviai rėmė Tauro apygardos partizanų muziejaus kūrimą ir veiklą, surengė visoje Lietuvoje pagarsėjusią šešių partizanų mūšio su gausia NKVD kariuomene inscenizaciją. Šlovės vainiku sukurtame dokumentiniame filme įamžino žuvusių partizanų didvyriškumą.

V. Raibikis 18 metų buvo LPKTS Marijampolės filialo pirmininkas, ilgametis Marijampolės apskrities koordinatorius. 1990–1997 metais buvo Marijampolės miesto tarybos ir valdybos narys, vadovavo Asmens ir turto apsaugos bei teisėtvarkos komitetams, parašė knygą „Tėvyne, nepalik mūsų“, kurios epiloge jaunosioms lietuvių kartoms paliko testamentinius žodžius: „Jei norime išlikti, turime pažadinti prarastos kartos dvasią, pabudinti istorinę atmintį, įprasminti bendražygių, kritusių šventoje kovoje, atminimą. Privalome budėti, kad neištiktų prūsų, bartų, jotvingių, natangų – išnykusių baltų genčių – tragiškoji lemtis. Istorija mus moko ir įspėja, Laisvė – didžioji Dievo dovana – tebus mums kelrodė žvaigždė... Mūsų Tėvynę Lietuvą teapgaubia Dangaus palaimos šviesa. Politinė veikla vardan mano Tautos ateities – didžiausias mano tikslas. Jaunystę paaukojęs už tėvynės Lietuvos laisvę, Nepriklausomybės metais budžiu kartu su visa Tauta, kad niekada neužgestų šventa Laisvės aukuro ugnis“.

Keletą kartų buvo apdovanotas, o 2013 metų vasario 16 dieną jam buvo įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino medalis.

Laidotuvės įvyko penktadienį, vasario 22 dieną. 12 val. buvo aukojamos šv. Mišios Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje. Laidotuvių apeigas Marijampolės miesto Naujosiose kapinėse atliko klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC. V. P. Raibikis palaidotas greta Tauro apygardos partizanų kapų.

LPKTS valdyba ir taryba,
LPKTS Marijampolės skyrius

© 2013 „XXI amžius“