2013 m. kovo 1 d.    
Nr. 9
(2033)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Kronika

Kalbėti tarmiškai – prestižo reikalas

Sausio 5 dieną  Raudondvario dvare buvo galima išgirsti klegant įvairiomis Lietuvos regionų tarmėmis – čia įvyko pirmasis renginys, skirtas Tarmių metams. Raudondvaris yra Vakarų Aukštaitijos pakraštyje, beveik pačiame Lietuvos viduryje, o atgimstantis dvaras traukia savo jaukumu, todėl ši vieta puikiai tiko Seimo paskelbtų Tarmių metų sutiktuvėms.

Rajone – gausus palikimas

„Kalba yra tautos sielos veidrodis, o tarmės atskleidžia visą jos grožį. Mūsų kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, todėl jos tarmės, patarmės, šnektos – svarbi kultūros paveldo dalis“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, sveikindamas renginio dalyvius ir svečius. Jis pasidžiaugė, kad kraštiečiai buriasi į etninės kultūros draugijas. Tarmių išsaugojimu rūpinasi kraštotyrininkai, mokytojai, bibliotekininkai, muziejininkai. Didžiulį tautosakos lobyną surinko broliai Jonas ir Antanas Juškos, šis palikimas saugomas jų vardo muziejuje Vilkijoje. Rajono vadovas padėkojo renginio organizatoriui, Vakarų aukštaičių sambūrio pirmininkui bei aktyviam saviveiklininkui Algirdui Svidinskui, kuris jau senokai ragino politikus skelbti Tarmių metus.

Padeda išreikšti savastį

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė pastebėjo, kad nė vienoje Europos valstybėje tokioje nedidelėje teritorijoje nėra tiek tarmių ir šnektų kaip Lietuvoje. Ji tvirtino, kad tarmės padeda geriau išreikšti žmogaus savastį, todėl yra vertingos ir saugotinos.

Lietuvos etninės kultūros globos tarybos prie Seimo pirmininkė Dalia Urbanavičienė atkreipė dėmesį, kad pasaulyje vis labiau populiarėja topofilija – teorija, nagrinėjanti žmogaus meilę tam tikrai vietovei. Tarmiška kalba yra viena šios meilės formų.

Prof. Bonifacas Stundžia minėjo, kad daugelyje Europos valstybių kalbėti tarmiškai yra prestižo reikalas, todėl paragino nesigėdyti savo tarmių ir jomis didžiuotis. „Sovietmečiu mokykloje buvo privalu mokėti bendrinę kalbą, o tarmiškąją pusę buvo mokoma pamiršti. Kiekviena tarmė yra vertybė ir pasaulio matymo kampas. Kuo daugiau moki kalbų ir tarmių, tuo esi turtingesnis, tuo pasaulį matai įvairesnį“, – kalbėjo profesorius ir padeklamavo savo kūrybos eilėraštį tauragniškių šnekta.

Renginio metu skambėjo Raudondvario kultūros centro ansamblio „Piliarožė“ dainos, bardų lyrika, tarmiški eilėraščių posmai.

Tarmių tradicija nyksta

2013-uosius Tarmių metais paskelbė Lietuvos Seimas, pritardamas Europos Sąjungos skatinimui išlaikyti vietines kalbas ir atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta. Pagal Vyriausybės patvirtintą Tarmių metų priemonių planą šiemet numatyta surengti tarmių festivalį Anykščiuose, organizuoti senąją lietuvių raštiją įvairiomis tarmėmis pristatantį renginių ciklą, skatinti mokslinius tarmių tyrimus, planuojama organizuoti „tarmiškiausios“ regioninės televizijos ir radijo stoties, sėkmingiausiai tarmes propaguojančio leidinio bei „tarmiškiausio“ lietuviško gaminio pavadinimo konkursus.

Paminėti Tarmių metus numatoma ir organizuojant vaikų bei jaunimo liaudies kūrybos atlikėjų konkursus „Tramtatulis“, inicijuojant Tarmių dienų minėjimą savivaldybėse, valstybės institucijose, mokyklose bei bibliotekose, rengiant ekskursijų vadovų, vedančių ekskursijas vietos tarme, konkursus, surengiant pasakojimų tarmėmis varžytuves.

Mokslininkai Lietuvoje išskiria dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių, – 15 patarmių ir beveik 100 šnektų.

XXI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija