2013 m. kovo 29 d.    
Nr. 13
(2037)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Medžiugorjė – Dievo Motinos meilės mokykla

Lina Žilinskienė

Kovo 16 dieną Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, vyko susitikimas su misionieriais iš Medžiugorjės ir Šv. Jokūbo parapijos klebonu t. Marinko Šakota. Susirinko daug žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių, nemažai atvyko iš Latvijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos Kaliningrado srities.

Programa prasidėjo Rožinio „Džiaugsmo slėpinių“ apmąstymu. Po to savo gyvenimo liudijimą pateikė tėvas Marinko. Kuomet Medžiugorjės Podbrodo kalne dviem mergaitėms, vėliau dar keturiems vaikams pasirodė Dievo Motina, būsimam parapijos klebonui tebuvo 13 metų, tad jam teko gyventi apsireiškimo įvykių verpete. Realaus Dievo buvimo pajutimas per Švč. Mergelę Mariją turėjo didžiulę įtaką jo pasirinkimui tapti kunigu. Prieš metus t. Marinko buvo paskirtas Medžiugorjės Šv. Jokūbo parapijos klebonu. Jis kalbėjo, kad savo gyvenimą supranta kaip misiją nešti žinią žmonėms ir pasauliui, kad Dievo Motina – didžiulė Dievo dovana ir begalinė malonė mums. Ji – mūsų visų dangiškoji Motina, Mokytoja, Užtarėja, Tarpininkė, palydovė kelyje pas Jėzų. Ji atneša mums Dievo žinią, meilę. Žingsnis po žingsnio Ji moko mums melstis, atgailauti už paklydimus, pasninkauti, keistis Dievo Šviesoje, realiai pajusti iš išgyventi Dievo buvimą, artumą ir meilę. Medžiugorjė – Dievo Motinos meilės mokykla.

Vėliau, 15 valandą – Dievo gailestingumo valandą, – buvo kalbamas „Gailestingumo vainikėlis“, meldžiant Jo gailestingumo visam pasauliui, ypač vargšams nusidėjėliams, giedamos giesmės.

Savo liudijimu, kaip Medžiugorjė pakeitė gyvenimą, dalijosi Griškabūdžio parapijos klebonas kun. Sigitas Bitkauskas, Medžiugorjės misionierės slovakės Marta Porubska  ir Terezija Gažiova. Kiekvienas liudijimas alsavo Dievo meile, Jo neįtikėtinų darbų ir veikimo akivaizdumu.

T. M. Šakota sakė homiliją apie maldą širdimi. Kas yra malda širdimi? Kaip ji prasideda? Jos pradžia – pasiryžimas, noras melstis, Dievo kuriamojo darbo, Jo sukurto grožio stebėjimas. Tada žmogus pradeda girdėti paukščių čiulbesį, upelio čiurlenimą, giesmės, besiskverbiančios iki pat širdies gelmių, grožį. Tai ir yra pradžia. Mokytis širdies maldos – lyg pirmaklasiui mokykloje leistis Dievo Motinos vedamam už rankos, mokytis išgirsti, pamatyti, pajusti, atrasti atgarsį savoje širdyje. Vėliau pradedame kalbėti žinomas maldas ir maldeles. Pamažu atsiranda žodžiai: dėkojimo, šlovinimo, džiugesio... Širdis atgyja, Dievo Motinos įkvėpta ir skatinama. Melstis širdimi – išsakyti Viešpačiui savo vargus, rūpesčius, baimes, troškimus, prašyti ir priimti pagalbą iš Jo rankų – TIKĖTI ir PASITIKĖTI Juo visiškai ir besąlygiškai.

17 val. vyko Rožinio „Kančios slėpiniai“ – susikaupimas, giesmės posmelis, slėpinio apmąstymas, malda. 18 val. buvo pradėta švęsti Eucharistija. Didis džiaugsmas – Ją švenčiant vienytis su įvairių tautybių žmonėmis, melstis skirtingomis kalbomis, bet šlovinti tą patį vieną Dievą – visų mūsų Kūrėją. Pamokslo metu sužinojome, kaip svarbu nesmerkti kito, neklijuoti savo išankstinės nuostatos etikečių, nežvelgti per savo ribotumo filtrą. Visuomet pirmiausia reikia pažvelgti į save, į savo nuopuolius ir klaidas, gilinti savo širdies jautrumą, dirbti su savimi, kad vėliau neieškotume kaltų dėl savo klaidų, ligų ir nelaimių. Viso gėrio ir viso blogio pradžia – mumyse. Kokį kelią pasirinksime? Su visais mus supančiais žmonėmis turime elgtis taip, kaip norime, kad jie su mumis elgtųsi. Privalome išmokti priimti kiekvieną žmogų, net ir tą, kurio nemėgstame ar negalime mylėti, juk kiekvienas iš jų yra Dievo mylimas vaikas. Dėkokime Dievui už malonę priimti Švč. Mergelės Marijos pranešimus, priimti pačią Dievo Motiną čia, žemėje, už malonę jausti Jos buvimą, meilę, globą, rūpestį ir užtarimą. Jos Meilės remiami galime eiti atsivertimo, išsilaisvinimo, tikėjimo, pagijimo keliu.

Po šv. Mišių vyko Švč. Sakramento adoracija, skambant Medžiugorjės giesmėms, dėkojant Dievui už suteiktas malones, šlovinant Jo didybę, šventumą ir meilę – gailestingumo vandenyną, šviesą, mus apšviečiančią ir rodančią kelią tamsoje.

Naudodamasi proga, norėčiau trumpai paliudyti Viešpaties Jėzaus ir Dievo Motinos veikimą mano gyvenime ir suteiktas malones. Kam neteko būti Medžiugorjėje, tas net įsivaizduoti negali, kokios malonės ten gaunamos. Pirmąkart ten vykau labai skeptiškai nusiteikusi. Nervino maldų begalybė visame kelyje, ypač įkyrėjo Rožinio malda (nuo ryto iki vakaro). Kai grįžau iš kelionės, sakiau, kad Rožinio nekalbėsiu mažiausiai metus. Praėjus mėnesiui po kelionės, susilaužiau koją. Prikaustyta prie lovos ir neturėdama kuo užsiimti, paėmiau rožinį ir pradėjau mokytis melstis. Ir įvyko stebuklas! Šv. Dvasia perkeitė mane. Malda tapo nuoširdi, ašaros sruvo upeliais, o širdis apmirė iš nuostabos. Taip prasidėjo mano draugystė su Rožinio malda (dabar suprantu, kad buvau vedama Švč. Mergelės Marijos). Nebeužteko vienos dalies, pradėjau melstis po dvi, vėliau – tris Rožinio dalis per dieną. Dievas davė alkį maldai, kurio niekaip negalėjau numalšinti. Tai – pirmoji Medžiugorjės dovana. Antroji – mano išpažintis. Atlikau ją nuoširdžiai, nieko neslėpdama ir negražindama, jutau, kad Jėzus yra šalia. Gavau tikros atgailos malonę. Verkiau daug ir nuoširdžiai.

Antroji kelionė į Medžiugorję atskleidė šv. Mišių svarbą ir būtinybę. Jei anksčiau galėjau praeiti pro bažnyčią nieko nejusdama, dabar nebegaliu. Savo širdyje pajutau, kad Jėzus manęs laukia, gavau supratimą apie Švč. Sakramento adoraciją ir Dievo artumo troškimą. Jaučiu Jo buvimą ir šv. Dvasios prisilietimą. Pažvelgusi į praeitį, matau, kaip Jėzus mane perkeitė. Visa tai – adoracijos – buvimo Dievo akivaizdoje – vaisiai. Gavau ir tvirto tikėjimo dovaną. Praėjusiais metais išoperavo auglį, šiais – inksto šlapimo kanalą. Visi metai ligoje. Pradžioje mane tai sukrėtė, bet, bėgant laikui, susitaikiau ir viską atidaviau į Jėzaus rankas. Jis paėmė mano rūpesčius, ligas, nerimą ir baimes. Aprengė mane ramybės drabužiu. Kai būdavo labai sunku, eidavau į šv. Mišias, sakydavau: ,,Jėzau, esu prislėgta ir nelaiminga“. Jis nuramina, suteikia vis naują viltį, sustiprina, pastato ant tvirto tikėjimo pagrindo, paguodžia. Širdimi juntu, kad būti su Jėzumi – prisiliesti prie Jo Kančios ir Kryžiaus, vienytis su Viešpačiu. Tai – malonė. Turėjau ir finansinių sunkumų. Viešpats viską žino, dar nepaprašius sutvarko. Man belieka tikėti, Jo Veido ir Valios ieškoti. Dievo Meilė begalinė, tikra, amžina ir ištikima, niekuomet nenuvilianti. Šlovė Viešpačiui!

Brangieji, meskite viską, kas genda, rūdija, ką suėda kandys, ir skubėkite į Medžiugorję. Ten – atviras Dangus. Dievas laukia ir per Švč. Mergelę Mariją teikia daug malonių. Eikite jų pasiimti!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija