2013 m. balandžio 19 d.    
Nr. 16
(2040)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Paveldas

Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas sugįžta

Laima Šinkūnaitė

Restauruotas Pranciškonų
Švč. Mergelės Marijos
Maloningasis Motinos paveikslas.
XVII a. pradžia

Bernardinų konvento subgvardijonas Aleksas Maceina 1670 m. rugpjūčio 25 dieną apie tuo metu garsiausią Kaune Marijos atvaizdą rašė šitaip: „Aš pats, nevertas Dievo Motinos tarnas, su visais savo sielvartais ir kentėjimais, su rūpesčiais, tiek dvasiniais, tiek kūniškais, ir visokiausiais savo poreikiais, ypatingai esu patyręs gailestingumą ir malonę, (...), aukodamasis Skaisčiausiajai ir Ištikimiausiajai Mergelei Marijai šiame paveiksle.“

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Dievo Motinos paveikslas, sovietinei valdžiai 1950 metais uždarius šventovę, ilgam išnyko iš visų akiračio, ir tik 2001-aisiais pagaliau vėl sugrįžo į altorių – šįsyk į Arkikatedros Bazilikos. Atskleidžiant mįslingą paveikslo istoriją, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kada, kur ir kaip  dingęs kūrinys buvo atrastas ir vėliau atpažintas.

Glausta istorija būtų tokia. Paveikslą 1978-aisiais atrado kan. Algimantas Kajackas. Rūpindamasis 1978 metais atgautos Švč. Trejybės bažnyčios meno kūriniais, pradėjo jų ieškoti. Sužinojęs, kad 1962-aisiais uždarius ir šią šventovę, dauguma jų buvo perkeltas į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, visur ir viską apžiūrėjo. Deja, pavyko aptikti tik šv. Pranciškaus Asyžiečio statulą iš didžiojo altoriaus ir apnykusią drobę su nežinomu Marijos atvaizdu, be rėmų gulinčią rūsyje ant žemės. Įrėmintas ir sutvarkytas, šis Marijos  paveikslas daugiau nei dešimtmetį kabėjo klierikų kambaryje Kauno kunigų seminarijoje. 1992–1993 metais, tyrinėdama Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios interjero įrenginius ir puošybą, buvau „iki ausų“ panirusi į Bernardinų konvento archyvo studijas; ypač parūpo šio konvento bažnyčioje kabojęs ir malonėmis garsėjęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Būdama įsitikinusi, kad toks paveikslas negalėjo pražūti, ėmiausi jo ieškoti. Kan. Kajackas, paklaustas, ar seminarijoje nėra kokio nors senoviško, neįprasto ir nežinomo Marijos atvaizdo, parodė dar 1978 metais aptiktąjį paveikslą. Jį pamačiusi iš karto supratau: pagaliau atsirado! Tačiau tik ilgos ir nuoseklios šaltinių, literatūros, ikonografijos bei natūros studijos leido šį paveikslą identifikuoti, t. y. galutinai nustatyti jo tapatybę.

Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija atkurta iš rankraštinių šaltinių. Jis minimas Bernardinų konvento archyve (pirmą kartą – 1669 metais), o nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus vidurio – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios vizitacijų aktuose ir inventorių aprašuose (paskutinį kartą – 1939 metais). Pirmąsias žinias apie šį paveikslą pateikia jau minėtasis Aleksas Maceina 1670 metų reliacijoje: „Tas Švč. Dievo Motinos atvaizdas nutapytas stebuklingosios Čenstakavos pavyzdžiu. Kas jį tapė ir kas mūsų bažnyčiai dovanojo, ir kaip seniai jis pas mus, išklausti netgi iškaršusių žmonių negalime. Tas Švč. Mergelės paveikslas prieš karą su Maskva turėjo ypatingą koplyčią bažnyčios mūrinės sienos viduryje, nuo griovio įėjus į bažnyčią – kairėje pusėje“. Koplyčios, kaip minėta, būta šiaurinės sienos viduryje, ji ten galėjo būti įrengta XVI a. pabaigoje.

Bernardinų konvento mecenatas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas Švč. Dievo Motinos paveikslą ir kitus pačius brangiausius daiktus prieš 1655 metų rusų invaziją iš vienuolyno buvo išvežęs paslėpti į Raudonės pilį. 1669-aisiais, tuoj po trečio gaisro, Kauno žemės ūkio teisėjo Oborskio lėšomis pradėta Švč. Mergelės Marijos koplyčios renovacija: taigi koplyčia išliko ankstesnėje vietoje. Užbaigus jos atnaujinimo darbus, apie 1679 metus paveikslas sugrąžintas į altorių. O XVIII amžiaus viduryje koplyčios vietoje įrengtas dabartinis įėjimas į bažnyčią. Taigi veikiausiai apie tą patį laiką Švč. Dievo Motinos paveikslas iš buvusios koplyčios perkeltas į didįjį altorių. Jį ten esant mini ne tik Bernardinų bažnyčios 1804 metų vizitacijos aktas, bet ir visi paskesni turto aprašai, baigiant 1861 metų inventoriumi.

XIX amžiaus pabaigoje Marijos paveikslas iš didžiojo altoriaus perkeltas į kuklesnį Šv. Onos altorių ir pakabintas jo antrame tarpsnyje. Kadangi dėl didumo visas kūrinys ten netilpo, buvo kiek sumažintas apkarpant drobę. Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos turto 1939 metų aprašas liudija, kad aptariamasis paveikslas, „apvilktas metaliniais rūbais“, tebėra Šv. Onos altoriaus antrame tarpsnyje. Tačiau išlieka mįslė, kada ir kaip Švč. Dievo Motinos paveikslas pateko į Šv. Antano Paduviečio bažnyčios rūsį.

Įvairiapusiškai ištyrus ir restauravus paveikslą, atsiskleidė beveik autentiškas vaizdas: raiškūs subtiliais ochrų pustoniais nutapyti Švč. Dievo Motinos ir Kūdikio Jėzaus veidai, brangakmeniais ir perlais puoštos karūnos, auksu švytinčios aureolės aplink galvas. Šis paveikslas priklauso aktyviausiam bizantiškajam Hodegetria ikonografiniam tipui. Marija pavaizduota stovinti, kaire ranka laikanti Jėzų, kuris dešine ranka laimina, o kairėje turi Evangelijų knygą. Tai – kanoninis hodegetrinės kompozicijos variantas.

Paveikslas išsiskiria Mariją dabinančių juvelyrinių dirbinių turtingumu. Ypač stebina perlų, kuriais dekoruoti ir drabužių elementai, gausa, nors ji neatsitiktinė. Viena vertus, perlai turi puošybinę paskirtį, kita vertus, svarbesnė jų perkeltinė kalba. Krikščioniškoje dailėje perlo, glūdėjusio kriauklėje, simbolinė prasmė siejama su Įsikūnijimu (žodžio gimimu iš Mergelės Marijos) ir Išganymu (Mt 13, 45-46).

Kauno bernardinų konvento archyve išlikusi minėtojo bernardinų vienuolio A. Maceinos 1670 metais stropiai surašyta „tikra ir nuoširdi šviesių asmenybių reliacija apie Švenčiausiosios Mergelės stebuklingąjį atvaizdą, kuris yra mūsų bažnyčioje“. Pradžioje jis vaizdžiai perteikia ankstesnį, 1655 metų įvykį: „Kai Maskva atakavo, tas paveikslas buvo išvežtas iš Kauno į Raudonę, į dvarą Šviesiausiojo Jo Malonybės pono Jeronimo Krišpino Kiršenšteino, šiuo metu LDK iždininko. Toje koplyčioje pamaldų metu, būtent tą valandą, kurią maskolius Vilnių užgrobė, aiškiai matė paveikslą verkiantį pats Jo Malonybė, ir pati Jos malonybė, ir Jų Malonybių sūnus, ir kiti. Pats Jo Malonybė tai žodžiu sąžiningai paliudijo, būvant daugybei garbingų asmenų, ir prie manęs, neverto kunigo, kai buvau pas jį Raudonėje. Viešpaties metais 1670 m. rugpjūčio 25 dieną“.

Cituotasis tekstas liudija, kad anuo metu Marijos paveikslas itin brangintas. Prieš 1655 metų rusų invaziją J. K. Kiršenšteinas, kaip anksčiau minėta, šį paveikslą kartu su kitomis vertybėmis iš vienuolyno išvežė paslėpti į Raudonės dvarą. O išsamiame 1670-aisiais parvežtų daiktų sąraše minimi Dievo Motinos ir Kūdikio figūras dengę sidabro aptaisai (lenkiškai trumpai apibūdinta Marijos suknelė – sukienka srebrna gladka), taip pat dvi karūnos ir 23 sidabrinės plokštelės. Šie faktai, t. y. sidabro aptaisai, saugoję paveikslo šventumą ir liudiję jo stebuklingumą taip pat, kaip ir votai (sidabrinės plokštelės – pamaldumo ženklai) rodo, kad jau XVII a. pirmojoje pusėje Švč. Dievo Motinos paveikslas buvo ypatingai gerbiamas, juolab kad devyniuose puslapiuose šriftu buvo stropiai fiksuoti stebuklai, atsitikę iki 1676-ųjų (paskutinis įrašas datuojamas 1706 metais). Dažniausiai – nepaprasti išgijimai. Pavyzdžiui, 1670 metais ponia Agnietė Aleksandra Simanavičienė, „pasiaukojusi Švenčiausiajai Mergelei tame paveiksle“, pasveiko ir  atsidėkodama pakabino sidabrinę plokštelę. 1670 metais maldomis nuo nepakeliamų danties skausmų prieš Kalėdas išsigelbėjo ponas Mykolas Rudzianskis, kuris irgi padovanojo sidabrinę plokštelę. 1671 metais ponia Magdalena, kuriai „iki išprotėjimo“ spaudėjo galvą, „raudojo priešais stebuklingąjį paveikslą ir nuo to laiko jokio galvos skausmo nekentėjo. Kaip padėką sidabrinę galvutę paaukojo“. Stebuklų aprašymų ištraukos liudija gilų ano meto žmonių tikėjimą ir tradicijos išreikšti padėką votais gyvavimą.

Kauno bernardinų Švč. Dievo Motinos paveikslo, apie 350 metų išbuvusio toje pačioje bažnyčioje, kultas ir stebuklingumas vaizdžiai atskleidė gilų pamaldumą Švč. Mergelei šiame atvaizde ir parodė maldingumo formų įvairovę, ypač būdingą XVII a. antrajai pusei bei XVIII amžiui. Tai – pats bizantiškiausias Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas Lietuvoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija