Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

Tvariausias tautos gyvasties ir savasties medis

Dr. Kazys RAČKAUSKAS

Knygos „Velaikių Čepėnai“ viršelis

Algirdas Čepėnas Čikagoje

Prie Čepėnų gimtosios sodybos Velaikių kaime. Iš kairės: Kęstutis (Povilo sūnus), Povilas, Vytautas ir kun. Juozas 2005 metais

Zastronėje, B. Kviklio tėviškėje, pašventinus kryžių 1992 m. rugsėjo 6 d. Iš kairės: mons. Petras Baltuška, Broniaus Kviklio dukros Danguolė Kviklytė ir Rūta Kviklytė-Kulikauskienė, Danguolė Kviklytė-Karkalienė (brolio Mečislovo dukra), kun. Juozas Čepėnas, Povilas Čepėnas

Bronius Kviklys ir Algirdas Čepėnas 1959 metais Čikagoje

Kun. Juozas Čepėnas pristatant pirmąjį tomą Daugailių bažnyčioje 2010 m. spalio 2 d.

Broniaus Kviklio kapas

Mažylis, žengdamas pirmuosius žingsnius, įsikimba į motinos, tėvo, senelių ranką. Jam drąsiau, kai jaučia patikimą atramą. Į ką atsiremti moksleiviui ar studentui, kai peržengia gimtųjų namų slenkstį ir renkasi savojo gyvenimo kelią? Ar tėvų namai, gimtinės šiluma ir tėvynės dangus išlieka ta dvasinė tvirtovė, kuri padeda jam išsaugoti vertybinius ryšius su šeima, gimine, tauta?

Modernios kasdienybės virsmas, ekonomikos suabsoliutinimas, neribotos galimybės keliauti, pasirinkti gyvenamąją vietą, komercijos ir popkultūros pliūpsniai į užribį bloškia šimtmečius asmenybės dvasingumą formavusias vertybes. Ne vienas jaunas žmogus, nešamas globalizacijos bangų, nusiiria pasroviui, prarasdamas tautinio tapatumo imunitetą. Tad ne tik šeimai, bet ir švietimo, mokslo bei kultūros puoselėtojams būtina susitelkti ir padėti visuomenei bei jos nariams atsispirti asmenybės niveliavimo stichijai, gaivinti ir žadinti dvasingumo troškulį.

Prie tų gležnų pajėgų, kurios ir globalizacijos sąlygomis stengiasi kurstyti tautos dvasingumo židinius, priklauso Tėvynės pažinimo draugija. Jos telkiami tautotyros žinių rinkimo savanoriai lyg brangakmenius kaupia faktus apie tautos šviesuolius, praeities ir kultūros paveldą. Per kruviną savanorių darbą sulesiotos istorinės žinios tūkstančiais rašinių paskelbtos „XXI amžiaus“, „Gimtinės“, „Tremtinio“ laikraščiuose, monografijose ir knygose, tampa mums juntamu dvasios penu šeimoje, mokykloje, bibliotekoje ar muziejuje.

Pagarbos verti šviesuoliai, kurie, neįsijungę į organizuotą tautotyros sąjūdį, pavieniui, kaip išmanydami, kaupia savo šeimos, giminės ar tėviškės istorijos žinias, dokumentus ir nuotraukas. Ne vienas tokių, nepabūgęs tyrinėtojo kelyje pasitaikančių begalės sunkumų ir piniginių išlaidų, rūpestingai susistemina savo rinkinius ir sudeda į atminties knygą. Panašų didžiulį labai svarbų mūsų kultūrai ir asmenybės dvasingumo žadinimui darbą nuveikė kaunietis kun. Juozas Čepėnas, sudaręs ir išleidęs knygą „Velaikių Čepėnai“ (Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 676 p.: iliustr.).

Neperdedant galima teigti, kad ši knyga – įspūdinga: didelės apimties, turininga, apgalvotai ir nuosekliai sudaryta. Vyrauja ne postringavimai, o faktai. Knygos kalba, stilius santūrus, gausu iliustracijų, yra asmenvardžių rodyklė, nurodyti žinių šaltiniai ir panaudota literatūra.

Pagrindinis dėmesys knygoje – vienam iškiliausių šios darbščios, taurios, šviesios šeimos atstovui filosofijos daktarui kun. Juozapui Čepėnui (1880–1976). Savo dėdės gyvenimą ir veiklą išmoningai apžvelgia sūnėnas kun. Juozas Čepėnas (p. 17–44). Prof. Jonas Minkevičius aptaria dr. kun. J. Čepėno Freiburgo universitete 1924 metais apgintą daktaro disertaciją (p. 45–47). Kiek anksčiau kun. J. Čepėnas sudarė ir išleido savo dėdės knygą „Dr. kun. Juozapas Čepėnas. Sacerdos in Aeternum: Velaikių Juozelio atsiminimai. – Kaunas: Lututė, 2010. – 608 p.: iliustr.¹

Daugiausia vietos knygos sudarytojas skyrė kitam iškiliam savo dėdei istorikui prof. Pranui Čepėnui (1899–1980). Įžangos žodį tarė žurnalistė Audronė Viktorija Škiudaitė. Dr. Aldona Vasiliauskienė apžvelgė profesoriaus gyvenimą ir veiklos bruožus. Spausdinamos „Dirvoje“ 1980 metais paskelbtos istoriko dr. Juozo Jakšto mintys, išsakytos išlydint profesorių į Amžinybę, pateikiami literatūrologo Vinco Maciūno ir kt. atsiminimai (p. 155–295).

Papildydamas dr. A. Vasiliauskienės Vilniaus universiteto ir M. Mažvydo bibliotekose kruopščiai sukauptas ir knygoje pateiktas žinias, pastebėsiu, kad jų yra ir Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA). Tai – švietimo ministro įsakymai apie Prano Čepėno pedagoginį darbą, įvairūs raštai cenzo klausimais, o bene iškalbingiausi dokumentai – trys anketos, pildytos paties profesoriaus 1940, 1941 ir 1942 metais. Informatyviausia pirmoji, kurią pildė LTSR švietimo liaudies komisariato reikalavimu. Joje – 33 klausimai, beveik tiek pat ir atsakymų, o ketvirtame puslapyje ir trumpa autobiografija. Kitos dvi 1941 ir 1942 metų anketos irgi privaloma tvarka jo pildytos jau naciams valdant.

Kai kurie prof. Prano Čepėno biografijos faktai, pateikti knygoje, nesutampa su LCVA saugomų anketų žiniomis. Profesorius visose anketose nurodo gimęs 1899 m. kovo 23 d.², o dr. A. Vasiliauskienė teigia profesorių gimus balandžio 4 d. (p. 163). Gal čia ne klaida, o senojo ir naujojo kalendorių laiko skirtumas? Ta pati autorė, aprašydama prof. P. Čepėno santuoką 1932 metais su Albina Sirutyte Kaune, nurodo jo adresą – Vydūno al. 2 (p. 168). Savo anketose profesorius pateikia kitokį namo numerį, nurodydamas tą pačią Vydūno al., bet 28 namą³. Iš jo pildytų anketų sužinome, kad Pranas Čepėnas Lietuvos kariuomenėje tarnavo nuo 1920 m. rugsėjo 13 d. iki 1922 m. spalio 9 d. Karo sanitarijos skyriuje, kad nuo 1922 iki 1927 metų yra mokytojavęs Kauno miesto pradžios mokyklose, 1924–1926 metais dėstė dr. V. Kudirkos liaudies universiteto suaugusių kursuose, 1927–1929 metais buvo dr. J. Tumėno brandos kursų istorijos mokytojas, o nuo 1931 iki 1940 metų – Lietuvių enciklopedijos redakcijos sekretorius⁴. Šie pastebėjimai nė kiek nemenkina knygos vertės.

Ši knyga leidžia giliau ir plačiau susipažinti su Čepėnų giminės vyresniosios ir jaunesniosios kartos atstovais. Jų biografijos – įdomios, turiningos, sektinos.

Be galo įdomi pažintis su kita šios šeimos atšaka – Kviklių gimine. Ona Kviklytė (1866–1939) buvo Stanislovo Čepėno (1860–1933) žmona, šios knygos sudarytojo kun. Juozo Čepėno močiutė. Etnologė prof. Angelė Vyšniauskaitė (1919–2006) šią svarbiausią tautos ląstelę taip apibūdino: „Kaip liudija senieji žodynai, įvairūs dokumentai, dar netolimoje praeityje Lietuvos kaimo žmonės yra skyrę dvejopą giminystę: kilmės, arba kraujo, ir vedybų. Pirmoji buvo vadinama tikrąja giminyste, o antroji – svainyste, arba gentyste“⁵. Kviklių giminės šaknys – toje pačioje, kaip ir Čepėnų šeimos, Daugailių parapijoje. Pats ryškiausias pirmosios giminės atstovas buvo enciklopedininkas, žurnalistas, populiaraus keturtomio „Mūsų Lietuva“ ir šešių tomų „Lietuvos bažnyčios“ autorius Bronius Kviklys (1913–1990).

Šią iškalbingą knygą kiekvienam, kas neabejingas tautos šviesuolių paveldui, praverstų perskaityti. Maga keletą žodžių tarti dar apie vieną šios šeimos atstovą čikagietį Algirdą Čepėną. Tarsi nepailstanti bitelė jis senokai pluša „Draugo“ laikraščio rėmimo fondo komandoje, prisideda prie lietuvybės išlaikymo išeivijoje. Porą dešimtmečių jis buvo savotišku „Gimtinės“ laikraščio ambasadoriumi Amerikoje, pagal išgales dėmesingai remia kiekvieną ženklesnę Tėvynės pažinimo draugijos akciją, savo nuolatiniais laiškais ir siunčiamu „Draugo“ kultūros, meno, mokslo priedu, brangina ryšį su tautotyros žinių rinkimo savanorių bendruomene. Šiemet garbingą 90 metų sukaktį švenčiantis Algirdas yra žvalus, kupinas išminties, dvasios šviesos ir tikros geradarystės – ne skambiais žodžiais, o konkrečiais darbais palaiko tvariausią tautos gyvasties ir savasties medžio – šeimos vertybinio paveldo – puoselėjimą⁶.

Knyga „Velaikių Čepėnai“ – ne tik paminklas lietuvių tautos istorijoje ryškų pozityvų indėlį įnešusiai šeimai ir giminei, bet vertingas orientyras jauniems žmonėms, kaip svarbu neprarasti savųjų prigimtinių šaknų, pavyzdys pradedantiesiems tautotyros žinių rinkėjams, kaip sisteminti, įprasminti sukauptas žinias, dokumentus, nuotraukas. Tiesa, čia tarsi nerasime atsakymo į bene sunkiausią klausimą – iš kur, kaip gauti lėšų, užsimojus išleisti tokią knygą. Galima numanyti, kad šios knygos paantraštiniame puslapyje sudarytojo minimi artimiausi žmonės ir padėjo įgyvendinti kilnų siekį – atverti dar vieną gaivų lietuvių tautos savasties šaltinį.

¹ Račkauskas K. Skleidė proto šviesą ir meilės spindulius // Tautotyros metraštis 2011, 2, – Vilnius: Gimtinė, 2012, p. 257–261.

² LCVA. F. 391. Ap. 7. B. 98. L. 7. 

³ LCVA. F. 391. Ap. 7. B. 989. L. 1.

⁴ Ten pat. L. 8.

⁵ Vyšniauskaitė A. Giminystė mūsų liaudies kultūroje ir jos šiandieninė samprata // Gimtinė, 1994 vasario 1–28, nr. 2, p. 1.

 ⁶ Algirdas Čepėnas // 100 tėviškės žinovų. – Vilnius: Kalendorius, 2001, p. 18.

© 2013 „XXI amžius“