Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Dievo naujumas nėra laikinas

Mindaugas BUIKA

Suteikęs Sutvirtinimo sakramentą ir palinkėjęsDievo ramybės, Šventasis Tėvas kiekvieną sutvirtintąjį pabučiuodavo

Tikėjimo metų įvykis

Praėjusį sekmadienį popiežiaus Pranciškaus atliktas iškilmingas Sutvirtinimo sakramento, kaip Šventosios Dvasios ženklo, suteikimas buvo iš anksto numatytas Tikėjimo metų programos renginys. Buvo patvirtinta, kad šią, dar valdant popiežiui Benediktui XVI parengtą programą naujasis Šventasis Tėvas įgyvendins.

Sutvirtinimo sakramento teikimo šventėje balandžio 28 dieną Šv. Petro aikštėje vėl dalyvavo neįprastai gausi šimtatūkstantinė tikinčiųjų minia, įskaitant apie 70 tūkstančių jaunų žmonių iš visos Italijos ir užsienio, kuri šiemet priėmė ar dar priims šį sakramentą. Tikintieji buvo atvykę su savo draugais, artimaisiais, katechetais bei dvasiniais vadovais kunigais, patvirtindami tikėjimo jaunatviškumą ir entuziazmą, sakė renginį organizavusios Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Salvatore Fisichella.

Kardinolo Stanislawo Dziwiszo vertinimai

Mindaugas BUIKA

Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislawas Dziwiszas rūpinasi palaimintojo Jono Pauliaus II kanonizacija

Tinkamas konklavos pasirinkimas

Pastaruoju metu tarptautinėje žiniasklaidoje yra nemažai paskelbta popiežių Pranciškų rinkusios konklavos dalyvių naujojo Šventojo Tėvo darbų vertinimų, lyginimo su buvusiais popiežių Benedikto XVI ir palaimintojo Jono Pauliaus II pontifikatais. Ateinantį sekmadienį Kauno arkivyskupijos didžiosios šventės – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus Arkikatedros Bazilikos 600 metų jubiliejaus ir palaimintojo Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 20-mečio – minėjimo proga, dalyvaujant dar popiežiaus Benedikto XVI paskirtajam atstovui Krokuvos (Lenkija) arkivyskupui kardinolui Stanislawui Dziwiszui, norisi plačiau supažindinti su šio šiemet kunigystės 50-metį mininčio ganytojo spaudoje pasirodžiusiais minėtųjų Visuotinės Bažnyčios įvykių vertinimais, kadangi kardinolas S. Dziwiszas, kuriam balandžio 27 dieną sukako 74 metai, beveik keturis dešimtmečius buvo popiežiaus Jono Pauliaus II (ir jam einant Krokuvos arkivyskupo kardinolo Karolio Wojtylos pareigas) asmeninis sekretorius, todėl gerai žino padėtį Vatikane. Jis yra palaimintojo Jono Pauliaus II tolesnės kanonizacijos bylos, apie kurios eigą dabar nemažai rašoma, skatintojas. Neseniai duotame interviu italų laikraščiui „La Stampa“, kardinolas S. Dziwiszas pabrėžė įsitikinimą, kad popiežius Pranciškus darys tą patį, ką darė Jonas Paulius II: „griaus sienas, kiekvienam atvers Bažnyčios duris, artins pasaulį prie Dievo“. Ganytojas pripažino, kad kovą vykusios konklavos pasirinkimas buvo tinkamas, kadangi naujasis Šventasis Tėvas, dar būdamas Argentinos sostinės arkivyskupu kardinolu Chorche Mariju Bergolju, kalbėjo „neturto kalba“, ir ši charizma Bažnyčiai dabar labai reikalinga. Jis priminė, kad būtent Jonas Paulius II tuometinį jėzuitų kunigą Ch. Bergolją 1992 metais paskyrė vyskupu, 2001-aisiais pakėlė kardinolu ir jie abu stengėsi „statyti tiltus“ netgi priešiškumo tikėjimui aplinkoje. Anot kardinolo S. Dziwiszo, netgi popiežiaus Pranciškaus komunikavimo būdas yra panašus į palaimintojo Jono Pauliaus II: „Jis gerbia protokolą, bet mėgsta kalbėti „ne iš raštelio“, naudoja tiesioginę ir aiškią kalbą, kas jį daro dar mėgiamesnį“.

Motinų maldų galia

Kun. Vytenis Vaškelis

„Paukšte baltasparne, ankstyvą rytą skelbianti, neužmiršk mūsų, likusių pavydo, kivirčų ir išdavysčių balose. (...) O ant kalno, kur girios ošia, kur vilties papartis augina žiedą, ne kiekvienas užlips, bet Tu giesmėmis vis šauk rytą ir vakarą, kad neatsiliktume, kad nepamestume kelio į Širdį“, – tokiomis eilėmis, skirtomis motinai, išliejo savo jausmus poetė Marija Macijauskienė. O Šventoji Dvasia, nematomo balandžio grakščiu sparnų mostu nusileidžianti ant visų tikinčiųjų, liek malonių lietų, ypač ant tų motinų, kuriose užsimezgė naujos gyvybės pradas, idant jos suvoktų, kad tai, kas dabar yra jų viduje, didingiausiojo Dievo yra numatyta būti ne tik Žemėje, bet ir Danguje. Žmogaus gyvybė per prasidėjimo momentą „startavusi“ motinos įsčiose yra šaukiama egzistencinį finišą pasiekti žemiško gyvenimo pabaigoje, kai asmuo savo paskutiniuoju atodūsiu visiems Dievo planams pareikš: „Fiat“ – „tebūnie“ – taip, Viešpatie, kaip Tu nori, ir tada, peržengus mirties slenkstį, paaiškės galutinis jo likimas.

Kuklus paminklas nekaltiems kūdikiams atminti

Bronius VERTELKA

Paminklo šventinimo momentas

Paskutinį balandžio sekmadienį, likus savaitei iki Motinos dienos, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo paminėta Pasaulinė gyvybės diena. Šv. Mišias aukojęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pamoksle sakė, jog XX amžius buvo didelių netekčių laikotarpis: milijonus gyvybių nusinešė dirbtinai sukeltas badas Ukrainoje, vyko du pasauliniai karai, masinės žydų žudynės. Ir dabar nuvertinta žmogaus gyvybė: už nužudymą baudžiama keliais metais kalėjimo. Kaip kokios vergės moterys parduodamos ir verčiamos užsiiminėti prostitucija. Skatinama eutanazija – suleidžiant mirtinus vaistus nutraukiamas ir šiaip trapus žmogaus gyvybės siūlas. Senyvi žmonės priversti vykti gydytis į kitas šalis, kad išvengtų tokio likimo. Šiurpus dalykas yra abortai. Vysk. J. Kauneckas pateikė faktų, kokios tragiškos būna jų pasekmės. Jis džiaugėsi, jog Seime daugėja parlamentarų, pritariančių reikalavimui visiškai uždrausti abortus. Lietuvai būtina pasekti Lenkijos, Airijos, Maltos ir kitų šalių, kurių įstatymai juos draudžia, pavyzdžiu.

Kauno Šv. Petro ir Pauliaus Arkikatedra Bazilika – Lietuvos pulsuojanti širdis

Irena Petraitienė

Kauno Arkikatedra Bazilika

Šiemet 600-ąsias metines mininti Kauno Šv. Petro ir Pauliaus Arkikatedra Bazilika, kaip parapijos bažnyčia, minima 1413 m. balandžio 22 d. rašte, kuriuo Vilniaus vyskupas Mikalojus suteikia jai atlaidų privilegiją. Manoma, kad ji buvo pastatyta 1408–1413 metais, Žemaičių krikšto įamžinimo proga. Spėjamas fundatorius – Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas. 1584 metais Kauną aplankęs kardinolo Jurgio Radvilos kancleris Liudvikas Fulgiens rašė popiežiaus nuncijui Lietuvoje: Būdamas Kaune kardinolas, mano globėjas, Dangun Ėmimo šventės dieną giedojo Mišias parapinėje bažnyčioje, kuri būtų pakankama ir katedrai, jeigu būtų baigta, nes tokie yra dideli jos pagrindai. Ši bažnyčia tikrai ieško ir šaukiasi karaliaus Stepono maloningumo, kad jis šią bažnyčią užbaigtų ir kad miestas galėtų didžiuotis bažnyčia taip gražia, kokios yra pačios gražiausios Vilniuje ir galbūt visoje karalystėje.

Žemaičiai švenčia krikšto jubiliejų

Kan. Andriejus Sabaliauskas,

Elena GUBOVIENĖ

Eucharistinė procesija Naujojoje Akmenėje

2013-ieji – Tikėjimo ir Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejiniai metai. Ta proga Telšių vyskupijos parapijose vyksta nenutrūkstanti Švč. Sakramento adoracija, per parapijas keliauja altorėlis su dviem Dievo Motinos atvaizdais – Trakų ir buvusios Varnių Katedros paveikslų kopijomis – bei dekanatų centruose organizuojami iškilmingi eucharistiniai kongresai.

Balandžio 14 dieną Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ iškilmingomis šv. Mišiomis pradėjo nenutrūkstančių adoracijų ir maldų parapijose laiką Klykolių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos, kuri priklauso Akmenės dekanatui, bažnyčioje. Gausiai susirinkę šios parapijos tikintieji dalyvavo šv. Mišiose, klausėsi Telšių ganytojo pamokslo. Ši parapija turi gilias maldingumo tradicijas, nes čia ir giliame sovietmetyje dirbo uolūs ir pasišventę kunigai, tokie, kaip Andriuška, Jonas Paliūkas ir kiti. Ir šiandien šioje 1901 metais statytoje bažnyčioje, kur yra stebuklingoji Švč. Mergelės Marijos statula, vasaromis renkasi šios parapijos namuose stovyklaujantis katalikiškasis jaunimas, dažnai rekolekcijas atliekantys Maltos ordino nariai.

Kauno arkivyskupijoje

Kauno I dekanate

Parapijos 15 metų sukaktį šventė kelias dienas

Koplytstulpis Dainavos kaimo gyventojams atminti Gerojo Ganytojo bažnyčios šventoriuje

DAINAVA. Balandžio 19 dieną, penktadienį, šalia Gerojo Ganytojo parapijos, švenčiančios 15-ąsias įkūrimo metines, bažnyčios, klebono kun. Jono Stankevičiaus ir Dainavos seniūno Alvydo Malinausko iniciatyva buvo pastatytas koplytstulpis Dainavos kaimo gyventojams atminti. Koplytstulpį iš ąžuolo išdrožė skulptorius Linas Heningas. Po jo stogeliu sumontuotos Gerojo Ganytojo, šv. Jono Krikštytojo, šv. Izidoriaus ir šv. Petro skulptūrėlės. Koplytstulpio pastatymui talkino Kauno statybininkų rengimo centro meistrai, vadovaujami direktoriaus Stanislovo Janukaičio.

Vilkaviškio vyskupijoje

Marijampolės dekanate

Kunigystės 50-metį šventė tėviškėje

Kan. Juozas Barkauskas, kunigai Viktoras Juozas Brusokas, Jonas Survila ir Vytautas Užkuraitis po šv. Mišių Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose

DAUKŠIAI. Saulėtas Gerojo Ganytojo sekmadienis Daukšių parapijoje šiemet buvo kitoks. Savo 50 metų kunigystės jubiliejų švęsti atvyko iš šios parapijos kilęs, 1963 m. balandžio 10 d. įšventintas kun. Viktoras Juozas Brusokas. Jubiliatą iš Marijampolės, kur jis gyvena, atlydėjo būrys giminių, gausiai rinkosi parapijiečiai, pažįstami ir draugai. Šventėje dalyvavo trys vyskupai ir 6 kunigai. Šv. Mišių aukai vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Tą sekmadienį Šv. Jurgio bažnyčioje dar buvo švenčiami ir parapijos tituliniai Šv. Jurgio atlaidai. Ta proga klebono prel. Juozo Pečiukonio ir parapijiečių rūpesčiu vienas iš šoninių altorių pasipuošė nauju Šv. Jurgio autoriniu paveikslu, kurį nutapė Linas Pocius.

Vilniaus arkivyskupijoje

Nemenčinės dekanate

Prasmingas Dievo gailestingumo sekmadienis

Lietuvos mokslų akademijos choro dalyviai nusifotografavo su ilgamečiu parapijos klebonu kun. Miroslav Balcevič ir pamaldose dalyvavusiais vaikais

Parudaminys. Tai –  nedidelis bažnytkaimis Vilniaus rajone, nuo kurio iki sostinės – vos 18 km. Pavadinimas kilęs nuo Rudaminos upės, prie kurios jau XV–XVI amžiais žmonės pradėjo statydintis namus. Iš visų pastatų savo didingu grožiu išsiskiria akmeninė Kristaus Atsimainymo bažnyčia, kurią 1922 metais pašventino tuometinis Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927), vėliau paskelbtas palaimintuoju.

Mitingas Vilniuje prieš LLRA reikalavimus

Vilniuje prie Seimo sekmadienį po pietų surengtas mitingas „Už mūsų kalbą, tautą ir valstybę“ prieš valdančiai koalicijai priklausančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) reikalavimus rašyti vietovardžius keliomis kalbomis, leisti rašyti asmenvardžius dokumentuose nelietuviškai, prieš nevienodą lietuvių kalbos egzaminą lietuvių ir tautinių mažumų abiturientams. Skverelyje prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos susirinko apie 1500 žmonių. Mitinge kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovas Paulius Stonis, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, literatūrologas Regimantas Tamošaitis, publicistė Vaiva Žukienė, kalbininkas Kazimieras Garšva, Lietuvos mokinių parlamento pirmininko pavaduotoja Gabija Gaučytė, Klaipėdos Sąjūdžio vadovas Dionizas Varkalis, aktorius Gediminas Storpirštis, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovas Julius Panka, teisininkė Sandra Česnulevičiūtė. Signataras Romualdas Ozolas pradėjo mitingą prisimindamas beveik 25 metų senumo įvykius: „Kodėl mes vis dėlto čia? Kažkada 1988 metais iš Gedimino aikštės išleisdami Maskvon dabar jau nesančios partijos delegatus sakėme: „Važiuokite, jeigu labai jau norite, bet atsiminkite: jeigu balsuosite taip, kaip Lietuvai nepriimtina, geriau negrįžkite, nes būsite čia svetimi“. Dabar į pietų slavų kraštą važiuoja mūsų jau atkurtos valstybės atstovai. Ir mes vėl turime rinktis ir juos protinti: „Jei pažadėsite, kas Lietuvai nepriimtina, negrįžkite čia, nes būsite svetimi“. R. Ozolas paneigė „Varšuvos vanago“ R. Sikorskio šūkį – „Jokių santykių su Lietuva pagerinimo, kol nebus įvykdyti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalavimai“. Jis sakė: „Kokie tie reikalavimai? Tai – vietovardžių nevalstybine kalba ir raidynu rašymas, netgi tūkstantmečių pavadinimų pervardinimas, nevalstybine rašysena asmenvardžių įrašų pasuose reikalavimas, pretenzijos švietimo sistemos normatyvams, nekalbant apie begales smulkių ir iš piršto laužtų prasimanymų ir reikalavimų“. Signataras aiškino, kad keliamas reikalavimas pakeisti raidyną ir kiti („Ką jums reiškia viena raidelė? Arba – kokia bėda parašyti dviem kalbomis užrašus gatvėse? Nieko, girdi, neatsitiks“), sudėjus į vieną vietą, reiškia „beveik užbaigtą autonomiją – lygiai tą patį, ko buvo siekiama 1988–1990 metais. Kitu pavidalu, bet iš esmės to paties siekiama“. Reikia dar tik džiaugtis, kad „Sikorskio reikalavimai dar nėra tapę visos Lenkijos valstybine politika. Nors, prezidento Komorovskio žodžiais, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos laimėjimai yra ir Lenkijos laimėjimai“. Kalbėdamas susibūrusio organizacinio komiteto vardu R. Ozolas sakė, kad komitetas nutaręs, kad reikia kviesti žmones pasakyti valdžiai: „Nedarykite to, kas jums nepridera, ko nesate įgalioti daryti! Nedarykite, nes sugrįšite svetimi!“

Tarmių metai ir vyskupas Motiejus Valančius

Darius Peckus

Prof. Petras Bielskis atlieka vysk. M. Valančiaus vaidmenį Biržuvėnų dvaro svetainėje

Įsibėgėjo Tarmių metai. Visoje Lietuvoje tai vienur, tai kitur išgirsi dzūkų, zanavykų, suvalkiečių ar aukštaičių šneka bendraujančius žmones, bet aktyviausi – žemaičiai.

Viena tokių įspūdingų vakaronių įvyko Biržuvėnuose, netoli Luokės. Gražiai restauruotą ir sutvarkytą grafo Gorskio dvarą reikia pačiam pamatyti, pavaikščioti Virvytės skardžiais, po parką, pabraidyti malūno užtvankose, pasėdėti jaukiuose krėsluose, stilingai išdėstytuose ponų rūmų svetainėse, kabinetuose, buduaruose. Rūmai išpuošti grafų giminės portretais, gracingomis liustromis, glazūruotų koklių židiniais, ąžuoliniais stalais ir sekreterais.

Miglotos žaidimo taisyklės

Gintaras Visockas

Lietuvos advokatūra kartu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu bei Nacionaline teismų administracija balandžio 26-ąją Seime surengė svarbią diskusiją. Oficiali tema – „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo ir šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“. Iš tiesų šmeižimo ir įžeidimo bylų skaičius Lietuvos teismuose auga tarsi ant mielių: nuo 2008 metų būtent tokių bylų padaugėjo beveik du kartus– nuo 289 iki 560 bylų. Nacionalinės teismų administracijos teigimu, 2012 metais lietuviškuosiuose teismuose privataus kaltinimo tvarka nagrinėta jau net 560 įžeidimo ir šmeižimo bylų. Prokurorai sako, jog ikiteisminių tyrimų skaičius dėl šmeižimo ir įžeidimo irgi įspūdingas – beveik 900 atvejų. Vadinasi, Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kurie jaučiasi įžeisti ar apšmeižti. Akivaizdu, jog ši padėtis negali džiuginti demokratiškai gyventi norinčios visuomenės. Civilizuotose, padoriose valstybėse šmeižtai ir įžeidimai turėtų tapti labai retais, pavieniais atvejais. Bet jeigu tokio pobūdžio konfliktų gausėja, belieka susimąstyti, kodėl, kas kaltas dėl šios tendencijos? Žurnalistai, bet kokia kaina ieškantys pigių sensacijų, tinklaraštininkai, internetinėse erdvėse besisvaidantys nepagrįstais kaltinimais, Seimas, sukūręs prastai veikiančius įstatymus, teisėjai, nerandantys optimalaus balanso tarp teisės reikšti savo nuomonę ir teisės į privatų gyvenimą? O gal mūsų visuomenė tiesiog tapo per mažai pakanti kritikai? Taigi minėtos diskusijos dalyviai ieškojo atsakymų į labai rimtus klausimus: ar baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą ir šmeižimą nėra saviraiškos laisvės ribojimas, ar tokio pobūdžio ginčai gali būti sprendžiami ne baudžiamojo proceso tvarka, ar šių veikų dekriminalizavimas neatvers durų dar didesniam piktnaudžiavimui žodžio laisve? Diskusijos dalyvių nuomonės buvo skirtingos: vieni manė, jog žurnalistų bei viešojoje erdvėje komentarus skelbiančių tinklaraštininkų nederėtų bausti į pagalbą pasitelkiant baudžiamąjį kodeksą, o kiti buvo įsitikinę, jog civilinio pobūdžio bylų jau nebeužtenka tramdant žurnalistus, internetinių portalų apžvalgininkus ar aštrius epitetus pamėgusius televizinių diskusijų dalyvius.