2013 m. gegužės 3 d.    
Nr. 18
(2042)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Geruose namuose auga geri vaikai

Bronius VERTELKA

Dainiaus ir Violetos Sokų šeima

Nuo Upytės truputį pavažiavęs link Krekenavos, dešinėje pusėje pamatysi nuo laiko pajuodusį ir jau pakrypusį medinį kryžių. Neskurdi sodybos aplinka: akį traukia išdėlioti akmenys, kelmai, gausybė medinių ratų. Savo vietą čia rado seni ūkio padargai, bet didžiausia sodybos vertybė – joje krykštaujantys keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukros –  tikras tėvų Violetos ir Dainiaus Sokų pasididžiavimas.

Ši vieta mena baisų metą, kai viską sunaikino ugnis. Iš senelio lūpų Dainius girdėjo, kad frontui riedant į Vakarus, jų troboje apsistojo rusų štabas. Tuo metu senelis buvo išėjęs švęsti Šv. Marijos Magdalenos atlaidų, kai įvyko nepataisoma nelaimė. Rusų karininkai taip prisigėrė, jog nusprendė pistoletais pagąsdinti keliu važiavusį vokiečių tanką. Šis atsuko vamzdį, iš jo pliūptelėjo liepsna ir trobos lyg nebūta. Sukrečiantį vaizdą pamatė iš bažnyčios grįžęs senelis. Trobą atstatė maždaug 1947-aisais. Mirus seneliui, Dainiaus tėvas pasakė sūnui: „Vaike, jeigu nesikelsi gyventi į šią sodybą, aš ateisiu. Neleisiu, kad namai stovėtų išdaužytais langais, juk tai – mano gimtinė“. Dainius į ją atsivedė ir jaunutę žmoną. Su Violeta, kilusia iš Žemaitijos, vaikiną supažindino jo pusseserė. Vykdama pasisvečiuoti pas senelį, ši atsivežė ir savo draugę. Taip užsimezgė rimta jaunuolių draugystė, kuri tęsėsi trejus metus. Susirašinėjo laiškais, pasikalbėdavo telefonu ar susitikę.

Medinių rąstų troba, nors atrodė turinti du galus, nebuvo patogi šeimai. Jaunieji daugiau gyveno viename kambaryje bei virtuvėje. Čia gimė trys jų vaikai. Gyveno susikimšę, net buvo įrengę antrąjį lovelės aukštą. Norėdami apšildyti kitą trobos galą, privalėjo kurti atskirą krosnį. Dainiui buvo kilusi mintis statyti antrą aukštą, taip pagerinti savo buitį. Supratingas žmogus, gerai išmanęs statybos reikalus, tą jo mintį prigesino: „Yra laisvos vietos, statykis naują. Iš seno naujo nepadarysi“. Tuo metu bankai buvo itin paslaugūs klientams, paskolas dalijo, kiek tik kas prašė.

Sokai jau įsikėlė į naująjį dviaukštį namą. Puošia sodybos aplinką taip, kad atrodytų kitoniškai nei pas kaimynus. Tai – daugiau Dainiaus nuopelnas. Kuomet senelis gyveno, kieme irgi neaugo dilgėlės. Dainius daro taip, kad pačiam būtų miela. Surinko gausybę senų daiktų. Turi važį, roges, daugybę ratų, įvairių buities rakandų. Senienomis užgrūsta klėtelė. Dainius mano, kad ateityje tokie daiktai turėtų būti vos ne po stiklu. Jis galvoja apie etnografinį muziejų ir ketina tam skirti ir senąją trobą. Dabar po atviru dangumi padėti seni mediniai daiktai per trejus metus supūva. Gražiai atrodo pasodintos gėlės lovyje, bet ir jis per metus kitus virsta trūnėsiu.

Tvarkytis sodyboje tėvams padeda ir vaikai. Benas – jų vyriausias, jau aštuntokas, gegužę švęs 15-ąjį gimtadienį. Jaunesnysis jo brolis Mantas – trečiokas, sesutė Gabrielė – šeštokė. Visi lanko Panevėžio „Žemynos“ pagrindinę mokyklą. Ryte juos nuveža į darbą skubantis tėtis, o pasibaigus pamokoms kartais namo grįžta ir maršrutiniu autobusu. Visiems prisakyta, kad mieste nebendrautų su nepažįstamais dėdėmis ir tetomis. Upytės vaikų darželį lanko mažoji Neda. Mama turėjo teisę pratęsti motinystės atostogas ir trečius metus, tačiau valstybė už tai nieko nemoka. Be to, Violeta pasiilgo darbo. Vasarį ji įgijo virėjos diplomą ir pagal specialybę įsidarbino Panevėžyje. Dainius pagal verslo liudijimą dirba santechniku. Traukia jį ir kalvystės menas.

Namiškiai tėvo nėra matę girto ar rūkančio. Be saiko vartoti alkoholį jis laiko vos ne beprotyste. Anot Dainiaus, kam save žudyti, be laiko save varyti į kapus? Žinoma, sutinkant Naujuosius metus, pats pakelia taurę šampano. Išmėginti dūmo skonį pabandė gal 5–6 metų, bet taip užsikosėjo, jog davė sau žodį daugiau neimti cigaretės.

Nors teigiama, jog nebūna namų be dūmų, bet Dainius ir čia daro pataisą. Taip, pasitaiko retkarčiais dūmų, bet likusį laiką sugyvena puikiai.

Švenčiant vedybinio gyvenimo dešimtmetį, Dainius Violetai pateikė siurprizą – kelionę autobusu į Paryžių. Globoti vaikus paliko savo giminaičiams. Prieš tai abu aplankė Egiptą. Su šeima poilsiavo Šventojoje. Šiaip išvažiuoja pasižvalgyti po Lietuvą. Sokai sako, kad gražių vietų užtektinai ir mūsų šalyje.

Šeimos finansinius reikalus tvarko Violeta. „Aš esu darboholikas, bet ji yra lygiai tokia pat“, – taip vertino savo žmoną Dainius. Anot jo, ji yra pakankamai darbšti, suspėja gėlynus ir aplinką tvarkyti. Ji gamina gardžius valgius taip, kaip ir duoną ar pyragą bei bandeles kepa. Giria jos gamintus tortus ar Velykoms išpuoštus kiaušinius. Violeta yra tikroji, geroji namų dvasia. Ji myli vaikus, auklėja ne dirželiu, bet griežtesniu žodžiu ir savo asmeniniu pavyzdžiu, tačiau neleidžia vien kiurksoti prie kompiuterio. Pernai žemės plotelį užsodino braškių daigais, tad galės ne vien ragauti savo uogas, bet ir turės ravėti lysves. Vaikai auklėjami katalikiškai, yra krikštyti, vyresnieji priėmę Pirmąją Komuniją.

Sokų šeima, išskyrus tai, kad už dukrelės priežiūrą vaikų darželyje moka tik pusę kainos, kitų lengvatų iš valstybės negauna. Užsidirbtus pinigus priversti naudoti ypač taupiai. Dar neišsimokėtas banko kreditas. „Įsivaikinusiems mokama nemažai, augantiems vaikų globos namuose dar daugiau išleidžiama, o daugiavaikei šeimai valstybė net po 50 litų už vaiką nesugeba skirti“, – kaip nuoskaudą išsakė Violeta. Ji netiki Vyriausybės pažadais, kad finansiškai remdama šeimas padidisianti vaikų gimstamumą. „Kas iš to, keičiami įstatymai, išmokos jaunoms mamos mažinamos ar išvis nutraukiamos. Prisidirbs vaikų, o iš ko juos paskui augins?“ – klausė moteris. Ji nenorėtų gimdyti namuose, nes būdama gimdymo namuose sutiko puikius, savo darbą išmanančius medikus, jautėsi saugi. Nors kyšių nedavė, išeidama nebent kuklią dovanėlę paliko. V. Sokienė yra griežtai nusistačiusi prieš abortus – taip žudomos vos užsimezgusios niekuo nekaltos gyvybės. Moteris pageidavo, kad valstybė iš daugiavaikės šeimos neimtų mokesčio jos atžaloms siekiant aukštojo mokslo. „Iš kur tiek tūkstančių paimti? Turguje pirktų batų poros vos pakanka sezonui. Rengiantis naujiesiems mokslo metams, vėl – nemenkos išlaidos, nors vaikai saugo, kad ta pati kuprinė tarnautų ne vienerius metus“, – kalbėjo V. Sokienė.

D. Sokas sakė, kad lietuviams pirmiausia reikia galvoti apie darbą, o ne apie valstybės pašalpas. Normaliai mąstančiam įmanoma jo rasti, tik reikia turėti noro. Kam važiuoti uždarbiauti į užsienį, jeigu tą patį galima uždirbti Lietuvoje.

Sokai stengiasi valgyti tai, ką galima užsiauginti prie namų. Bulvėmis paremia Dainiaus tėvai. Violeta jiems negailėjo pagyrų ir gerų žodžių, bet, jeigu būsi pats geras, tai ir kitiems toks pat atrodysi.

Paklausus, ar galvoja apie šeimos pagausėjimą, 38 metų D. Sokas šyptelėjo. Metais už jį jaunesnė žmona Violeta patylėjo.

Tarnagalos kaimas, Upytės parapija, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija