2013 m. gegužės 17 d.    
Nr. 20
(2044)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Vakarai su Barbora Vileišyte

Inžinieriaus Petro Vileišio (sėdi fotelyje)
broliai. Stovi (iš dešinės): Anupras
Vileišis, advokatas Jonas Vileišis,
Barboros Vileišytės tėvas, ir dr. Antanas
Vileišis. Metai nežinomi (apie 1930 m.)
B. Vileišytės broliai Andrius ir Povilas.
Kaunas, 1934 m. Dėl abiejų savo brolių
tragiško likimo Barbora sunkiai išgyveno
iki pat ilgo savo gyvenimo pabaigos
(Povilas mirė neturėdamas nė 25-erių,
praėjus mėnesiui po sunkaus
sužeidimo anglų aviacijai
bombarduojant Drezdeną, Andrius
mirė vienišas Paryžiuje perėjęs
kančias prancūzų Svetimšalių legione)

Prie paminklo Petrui Vileišiui Pasvalyje.
1985 m. Iš kairės: Povilas Traškevičius,
Darius Vileišis (Algio Vileišio sūnus),
Aldona Antanaitytė-Vileišienė, Aldona
Vileišytė (Algio Vileišio duktė), Algis
Vileišis (dr. Juozo Vileišio sūnus),
Nijolė Žilinskaitė-Vileišienė (Algio
Vileišio žmona), Danutė Vileišytė
( dr. Juozo Vileišio duktė)

Tęsiame dienoraščio, rašyto lankantis 2010 metų pavasarį pas Romoje (Italija) gyvenusią Barborą Vileišytę publikavimą. Ši paskutinė žymiojo lietuvių tautinio judėjimo dalyvio, darbštaus inžinieriaus Petro Vileišio anūkė mirė prieš metus, eidama 95-uosius. Iki paskutinio atodūsio dirbusi prie lietuvių kultūros istorijos darbų, sukauptą vertingą archyvą perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai.

Edvardas ŠIUGŽDA

(Tęsinys. Pradžia nr. 19)

Sekmadienis

Šiandien buvome suplanavę važiuoti į Verbų sekmadienio iškilmes Šv. Petro aikštėje. Įeidami į ją gavome nusipirkti verbų – aišku, jos skiriasi nuo lietuviškųjų, bet paprastesnės kainavo nebrangiai – po tris ir vieną eurą. Mišių metų kepino saulė. Buvo džiugu Verbų sekmadienį sutikti Amžinajame mieste, Vatikano teritorijos širdyje esančioje aikštėje, ir dalyvauti Šventojo Tėvo aukojamose šv. Mišiose. Pasibaigus mišioms, žmonės pasklido po visą aikštę. Pamatę seną moteriškę, apsirengusią spalvingais tautiniais drabužiais, išsiskiriančiais iš kitų maldininkų, užkalbinome. Ji pasisakė, kad yra iš Eritrėjos (nuo Etiopijos atsiskyrusios musulmoniškos dalies – naujos valstybės). Iš nelabai sklandaus jos aiškinimo supratome, jog anksčiau ji buvo ortodoksė (tikriausiai, koptė), tačiau šeima tapo katalikiška, ji pati daug važinėja po šventas vietas (buvo Liurde, Fatimoje ir kt.). Sutikome vienuoles iš Filipinų, rusaitę iš Taškento (iš Įkūnytojo Žodžio instituto) ir kt.

Grįžome į namus. Barbora buvo neseniai skambinusi į Lietuvą savo pažįstamai Apolonijai Nistelienei, su kuria dažnai bendraudavo telefonu. Bet šios dienos pokalbis sutrikdė Barborą. Pakvietusi mus klausė, ar teisinga yra tai, ką sakė Apolonija: esą Rusija išleidusi įstatymą, pagal kurį ji gali užimti Lietuvą vietinių rusų gynimo pretekstu. „Ar gali taip būti?“, – sunerimusi klausė Barbora. Atsakėme, kad toks įstatymas Rusijoje yra parengtas. Aišku, ją tai labai sujaudino. Mus, jau įpratusius prie įvairių „draugiškos kaimynystės“ papročių, tai nelabai trikdė, bet nenumatėme, kaip gali paveikti išeivijoje nuo okupacijos pasitraukusią tautietę. Be to, Barborą trikdė Apolonijos pasakojimas apie tai, kad daug kas emigruoja iš Lietuvos. Kaip galima palikti tėvynę? Kodėl valdžia nesiima priemonių mažinti emigraciją? Barbora Apolonijai sakė, jog reikia melstis, daryti vienuolynuose naktines adoracijas, bet Apolonija atsakiusi, kad Lietuva yra nusidėjusi ir Dievas jos neišgelbės net per maldas. „Ar Lietuvoje vienuolės vykdo nakties adoracijas?“ – klausė Barbora. Sakėme, kad kai kurios vienuolės nakties adoracijas organizuoja, bet gal ne taip daug, ir pasakėme apie mums žinomą atvejį, kai ses. Danutė Sakalauskaitė rengdavo nakties adoracijas Kauno Jėzuitų bažnyčioje. „Tai labai gerai. Bet kaip taip abejingai galima elgtis kitose bažnyčiose? Adoracijos turi būti rengiamos kiekvienoje bažnyčioje, – aiškindama katalikiškų akcijų prasmę sakė Barbora. – Reikia rašyti nelegalius atsišaukimus, kviesti žmones, nors ir nedideliais būreliais, nakties adoracijoms. Kadangi atsišaukimai nebūtų nukreipti prieš valdžią, juos skelbti galima viešai. Taip pat negerai, kai kalbama prieš kunigus, esą kai kurie jų yra pedofilai. Apolonija man minėjo dabartinį atvejį, kad vienas kunigas Lietuvoje apskelbtas pedofilu ir apie tai rašo visa spauda. Negalima taip skleisti nepatikrintas žinias. Juk kunigai yra Dievo tarnai, mes turime būti dėkingi, kad jie padeda mums savo tarpininkavimu, mes turime melstis už kunigus, jeigu jie daro nuodėmes, jeigu jie ir nusideda. Be to, būna ir nedorų apkaltinimų – vaikai už saldainį įkalbinami pasakyti ką nors negero prieš kunigus“, – savo pokalbio apie padėtį Lietuvoje turinį aiškino Barbora.

Paskiau Barbora prisiminė savo vargus Lenkijoje. 1952 mokykloje pasiūlė jai mokyti tikybą dviguboje klasėje. Po kiek laiko tikybą panaikino (apie 1956 metus) ir Barboros Vileišytės nepriimdavo į darbą. „Kur dirbai? Katalikiškoje mokykloje? Ką dėstei? Tikybą? Palauk, pagalvosime“, – į prašymus įdarbinti Barborai atsakydavo darbdaviai. Tada Lenkijoje kaip tik buvo prasidėjęs puolimas prieš katalikybę, nors jis, aišku, nebuvo toks stiprus, kaip Lietuvoje. Niekur negaudama darbo, Barbora patirdavo didžiulę neviltį. „Kartą pradėjau kaukti kaip vilkas. Akyse pradėjo suktis kažkokios gyvačiukės. Pastebėjau, kad staiga netenku regėjimo. Gydytoja, į kurią kreipiausi pagalbos, sakė: „Arba tu žiūrėjai į saulę, arba tau įvyko stiprus nervinis sukrėtimas“. Įsidarbinau stenografiste (mokėjau spausdinti akla sistema), bet darbovietėje nepatiko moterų blevyzgos apie vyrus. Tuo laiku mama pasakė, kad suimtas kard. J. Višinskis ir uždaryti katalikiški Krokuvos ir Varšuvos universitetai. Tada Varšuvos priemiestyje Belianuose, kur buvo marijonų vienuolynas, buvo leista kurti katalikišką akademiją. Man pasiūlė dirbti vienuolyno bibliotekoje. Knygos buvo suverstos „kaip bulvės“ – be jokios tvarkos. Viską teko pradėti nuo pradžių: suradau ir išsiugdžiau gerų darbuotojų. Ten dirbau 12 metų. Bet viena lenkė pradėjo man kenkti, mokydama kitas darbuotojas: „Darykime specialiai klaidas, o ji, būdama lietuvė, tegu vargsta su jomis“. Nors perrašinėdama tekstus buvau jau gerai išmokusi lenkų kalbą ir greitai pastebėdavau, nors ne visada, tyčia daromas klaidas, toks darbuotojos elgesys mane trikdė. Todėl, kai man pasiūlė darbą universiteto bibliotekoje, sutikau pereiti ten dirbti. Po kurio laiko tapau net trijų bibliotekų direktore, ten dirbau šešerius metus. Ir štai kun. Paulius Jatulis (beje, parengęs didžiulę, net 13 tomų Ukrainos Katalikų Bažnyčios istoriją – E. Š.) pakvietė mane: atvažiuok į Romą, galėsi dirbti RAI lietuviškame skyriuje (vietoje mirusio Gailiaus). Bet atvykus į RAI, kažkodėl priėmė Tautkutę, ištekėjusią už italo komunisto. Tada Jatulis, padedant kun. Vytautui Kazlauskui, priėmė mane į „Vatikano radiją“. Nelabai maloniai prisimenu tuos laikus. V. Kazlauskas manimi kažkodėl nepasitikėjo. Kai visi dirbantieji gaudavo piniginę paramą iš Amerikos lietuvių, aš vienintelė jokių pinigų iš jų negaudavau. Nedavė man ir kokių nors rimtesnių pareigų. Gal nepasitikėjo dėl to, kad esu iš Lenkijos, komunistinio krašto, gal galvojo, kad „esu komunistė“. Nors mano mama buvo Orenburgo kazokų vado duktė, gydytoja, ji mane ir mano brolius auklėjo pagal savo vyrą – lietuviškai (ji mirė 1967 metais). Man buvo skaudu, kai V. Kazlauskas 1988 metais interviu Vilniuje pasakė: B. Vileišytė nieko bendro su lietuvybe neturėjo. Ką galiu pasakyti apie V. Kazlauską? Jis jau miręs, tad peikti negaliu. Apie 1986–1989 metus jis nakvodavo mano bute Varšuvoje – susitikdavo su slapta iš Lietuvos atvykstančia savo seserimi“. Visa tai su širdgėla pasakojo Barbora jai būdingu skausmingu, „verkiančiu“ tonu, atsiradusiu dėl ilgos ir širdį žeidžiančios nostalgijos – B. Vileišytė visą laiką veržėsi į savo vaikystės ir jaunystės kraštą.

Paskiau Barbora vėl grįžo prie savo išgyvenimų okupacijos metais ir emigracijoje. 1940 metų birželio 15-oji Vileišiams, kaip ir daugumai lietuvių, buvo baisi. Per Pasvalyje jų turėto namelio langelį ji matė, kaip tą dieną sovietiniai tankai riedėjo miesto gatvėmis. Mama patarė jai uždengti langą užuolaidomis – ji suprato, kad jos, kaip kazokų vado dukters, šeimos Lietuvą okupuojantys bolševikai nepagailės. Nuo tada Vileišių šeima – tėvas, motina, dukra ir du sūnūs – jau niekada neturėjo savo buto ir daiktų, tik slapstėsi kraustydamiesi iš vienos vietos į kitą. 1944 m. liepos 1 d. (tą datą Barbora visada prisimindavo su skausmu ir siaubu) jiems buvo pasakyta: „Važiuokite, nes jums teks kentėti, neteksite ne tik laisvės, bet tikriausiai ir gyvybės“. Išvažiavo trise (ji su tėvais, nes broliai buvo jau vokiečių lageryje) nuo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios (švietimo ministerijos vežime, važiavusiame nuo viešbučio, kuriame Vileišiai laikinai slapstėsi, vietos jiems neatsirado, nors Barbora jau dirbo toje ministerijoje). Evakuojantis į Vakarus Barbora prisiminė vieną įdomų, bet paslaptingą, netgi mistišką nutikimą, lėmusį tolesnį jos ir jos šeimos likimą. Jiems pravažiavus Lenkiją ir įvažiavus į Čekiją, prie Čekijos–Austrijos sienos į jų traukinį įėjo du kostiumuoti vyriškiai. Jie paklausė: „Ar ne jūs esate giminės su Vytautu Vileišiu? Mes pažįstame jį“. „Tai mano brolis“, – nieko blogo neįtardamas atsakė Barboros tėvas Jonas Vileišis. Vyrai tiesiog šaukdami pradėjo reikalauti: „Nevažiuokite į Austriją, ten bombarduoja!“. Ir Vileišiai grįžo į Čekiją, o paskiau liko komunistinėje Lenkijoje su visais iš to kilusiais vargais. „Ar tie vyrai buvo žmonės?“ – klausė mūsų Barbora ir atsakė: „Ne, tai nebuvo žmonės, tai buvo velniai. Jie sutrukdė mums patekti į laisvą šalį ir todėl teko patirti sunkių išgyvenimų“. Būdama 26 metų, jauna mergina dar Čekijoje matė visokių baisybių – kaip motina vokietė nužudė dukrą ir pati nusižudė, kad nebūtų išprievartautos rusų kareivių ir nukankintos. Buvo baisu ir klaiku. Vieną naktį kareiviai daužė namo, kur nakvojo Vileišiai, duris, bet durys atlaikė. Barbora tiki, kad tik Dievo motina Marija tada juos išgelbėjo.

Barbora ilgą laiką buvo LKMA sekretorė. Vilniaus universitetui per paskutinius penkerius metus ji perdavė kun. P. Jatulio ir LKMA dokumentus. Iš jų matosi didžiulis kunigo Jatulio darbas – parengė daug studentų, rengė juos pagal profesijas išeivijai. Ir čia buvo likę daugybė Jatulio ir kitų kunigų korespondencijos, bet neseniai jai pagelbėti atėjusi Valentina (atvažiavo iš Ukrainos; ukrainiečių, nelegaliai atvykstančių į Romą ir kitus miestus, Italijoje pilna) vieną dieną vertingus dokumentus išmetė į šiukšles. Barborai tai buvo smūgis. Ir kitaip su Barbora Valentina elgdavosi negražiai. Ačiū Dievui, Valentina, spaudžiant jai pagelbstinčiam italui Džiuzepei (per „Caritas“ liniją „globojančiam“ neįgalius senukus), išėjo 2008 metų paskutinę gruodžio dieną.

Pirmadienis

Šiandien ėjome į Navonos aikštę, bet prieš tai dar pavažiavome Madzinio aikštės link ir toliau. Paskiau išlipome per toli nuo Navonos aikštės, tad teko praeiti pro mums jau pažįstamus parlamento rūmus (iš Via del Corso pusės „Saudargo galerijos“ lange išstatytos didelės nuotraukos, kai ten 2002 metais lankėsi popiežius Jonas Paulius II, jau pakankamai sergantis), suradome Panteoną (viena jo pusė remontuojama), apžiūrėjome karaliaus Vittorio Emmanuelio kapą ir Umberto I bei Savojos karalienės Margetos kapą. Livija susigraudino: Prancūzijos karalių jau nebeliko, šalį valdo prezidentas Sarkozy. Livija džiaugsmingai pasirašė į Margetos kapo lankytojų knygą pagal savo tikrąją (prancūziškąją) pavardę. Pakeliui dar suradome Šv. Liudviko (Romos prancūzų) bažnyčią, kurioje yra garsieji dailininko trys Carravaggio paveikslai šv. Mato tematika. Į šią bažnyčią ir tuos paveikslus parodyti prieš trejus metus mus atvedė tuo metu ambasadoriumi dirbęs A. Saudargas. Jis tada smulkiai aiškino paveikslų kūrimo prasmę ir istoriją. Netoliese pamatėme policijos apsaugą – pasirodo, ten saugoma Prancūzijos ambasada, kaip tik netoli prancūziškos bažnyčios. Šiandien Navonos aikšėje pilna žmonių ir dailininkų. Fontanai vėl remontuojami. Nors, kaip skelbiama turistinėse knygelėse, Navonos aikštė – viena gražiausių pasaulyje aikščių mums tokio įspūdžio nepadarė, nes joje vyko įvairiausių ir tiesiog keisčiausių piešinių „turgus“, užgožiantis gal ir tikrą aikštės grožį.

Lilia (taip sutrumpintai vadiname Barborą globojančią rusę Liliją) sakė, kad Barbora labai be nuotaikos, nes aš su ja šiandien mažai kalbėjau, sakydamas, kad turiu svarbų reikalą – rašiau dienoraštį. Jai rūpėjo klausimas apie jos senelio namą Vilniuje, Antakalnio g. 6. Čia dabar įsikūręs Literatūros institutas. Aišku, mes nieko nebuvome teiravęsi dėl jo, nes nebuvome pernai jos įpareigoti. Bet Barborai tas namas, kaip senelio Petro Vileišio suprojektuotas ir pastatytas, labai rūpi – ji tikisi ten gauti bent du kambarius ir sugrįžusi į Lietuvą juose gyventi. Pasirodo, Livija buvo ten pasiuntusi savo draugę Nijolę su jos pusbroliu, jie abu ten buvo nuėję, teiravosi, kokios įstaigos tame name įsikūrusios, bet vis „nerasdavo“ viršininkų – gal net todėl, kad patys pasakė, jog atvyko teirautis dėl B. Vileišytės. Kiti darbuotojai sakė, kad namą išnuomoja užsienietė. Matyt, giminės taip supainiojo reikalą, išnuomodami tą namą Barboros vardu. Bent taip ji pati galvoja.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija