Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Masiškiausias Tikėjimo metų renginys

Mindaugas BUIKA

Popiežių Pranciškų sveikina 200 tūkst. bažnytinių sąjūdžių susitikimo dalyvių

Per Sekminių pamaldas Šventasis Tėvas laimina mažuosius katalikus

Popiežius apkabina liudijusį gydytoją Polą Bhatį, kurio brolis Pakistano ministras Šabasas Bhatis buvo nužudytas islamo ekstremistų

Rekordiškai gausaus bažnytinių sąjūdžių susitikimo akimirkos

Šventasis Tėvas laimina jaunuosius katalikus, kurie sudarė didžiąją dalį susitikimo dalyvių

Sąjūdžiai – Bažnyčios turtas ir dovana

Vienas masiškiausių Tikėjimo metų renginių buvo Sekminių metu vykęs popiežiaus Pranciškaus vadovaujamas bažnytinių sąjūdžių atstovų susitikimas Romoje, kuriame dalyvavo beveik 200 tūkstančių tikinčiųjų, daugiausia jaunų žmonių. Sveikindamas juos gegužės 18–19 dienomis vykusioje šventėje, Šventasis Tėvas prilygino šį sąskrydį Šv. Petro aikštės perkeitimui į milžinišką „Jeruzalės Vakarienbutį po atviru dangumi“, kai užgimusi Bažnyčia vieningoje apaštalų ir Jėzaus motinos Marijos maldoje sulaukė veiklios ir dieviškąsias malones nešančios Šventosios Dvasios atsiuntimo. Pabrėždamas, kad prieš 50 metų vykusio Vatikano II Susirinkimo įkvėpti sąjūdžiai, ženklinantys pasauliečių dvasinę brandą ir iniciatyvų raišką įvairiomis charizmomis išlaiko bendrystę su savo ganytojais, popiežius Pranciškus kalbėjo: „Šis Šventosios Dvasios, kuri nuolat kuria vienybę Bažnyčioje, veikimas tęsiasi ir dabar“. Gegužės 19 dieną po Sekminių šv. Mišių prieš vidurdienio „Regina Caeli“ maldą tartame žodyje, Šventasis Tėvas dėkojo iš viso pasaulio į Amžinąjį miestą atvykusių bažnytinių sąjūdžių, asociacijų ir bendrijų atstovams, patvirtindamas, kad jie yra „Bažnyčios turtas ir dovana“. Atsižvelgdamas į naujosios evangelizacijos iškeltų uždavinių dabartinėse sekuliarizmo dykvietėse kontekstą, popiežius Pranciškus padrąsindamas kvietė: „Visuomet skleiskite Evangelijos jėgą ten, kur eisite ir būsite! Nebijokite! Visuomet su džiaugsmu ir entuziazmu puoselėkite Bažnyčios bendrystę! Tegul prisikėlęs Viešpats visuomet būna su jumis ir mūsų Dievo Motina jus tesaugo!“

Minėtąjį Sekminių susitikimą pristatęs visų Tikėjimo metų programos rengėjos Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Salvatore Rinas Fizikela (Salvatore Rino Fisichella) spaudos konferencijoje džiaugėsi nepaprasta dalyvių gausa. Jis aiškino, jog pradžioje tikėtasi, kad susirinks 70 tūkstančių bažnytinių sąjūdžių atstovų, bet užsiregistravo net 150 grupių ir 120 tūkstančių delegatų iš visos Europos ir kitų kontinentų. Taigi, galiausiai Sekminių šv. Mišiose piligrimų skaičius pasiekė kone 200 tūkstančių! Žinoma, prie tokios gausos daug prisidėjo ir paties naujojo Romos vyskupo didžiulis populiarumas, nes eilinėse jo trečiadienių bendrosiose audiencijose dalyvauja 50–70 tūkstančių tikinčiųjų. Arkivyskupas S. Fizikela paminėjo, kad bažnytinių sąjūdžių delegacijos buvo atvykusios iš daugelio šalių, net ir iš tų, kuriose katalikiškosios veiklos sąlygos labai skirtingos. Jis nurodė gausiai dalyvių atstovautas valstybes – Italiją, Argentiną, Braziliją, Kongą, Baltarusiją, Airiją, Ispaniją, Prancūziją, Puerto Riką ir Jungtines Amerikos Valstijas. Vatikano dikasterijos vadovas pabrėžė, kad patys Tikėjimo metų „susitikimų, maldos, dalijimosi ir klausymo“ siekiai yra artimai susiję su bažnytinių sąjūdžių misijų veikla. Jis priminė, kad rudenį vykęs naujajai evangelizacijai skirtas Vyskupų Sinodas puikiai įvertino bažnytinių sąjūdžių nuveiktus ir tęsiamus darbus „Bažnyčios tarnystėje skirtingomis (kartais gana nepalankiomis) sąlygomis ir įvairių uždavinių įgyvendinimą“.

Padėka ir naujos iniciatyvos

Patys žinomų sąjūdžių įkūrėjai ir vadovai bendraudami su žiniasklaida pripažino Sekminių susitikimo su popiežiumi Pranciškumi svarbą. Buvo paminėta, kad jis pratęsė panašią savo pirmtakų tradiciją, pradedant palaimintojo Jono Pauliaus II pirmuoju susitikimu su naujaisiais katalikiškais sąjūdžiais, kuris įvyko prieš 15 metų, 1998-ųjų gegužės 30 dieną. Beje, dabartinis Šventasis Tėvas dar savo ankstesnėje sielovadinėje veikloje kaip Argentinos kardinolas Chorche Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio) rėmė dabar vieno didžiausių bažnytinių sąjūdžių „Bendrystė ir išlaisvinimas“ veiklą, dalyvaudavo jo rengiamuose garsiuosiuose Rimini susitikimuose, pristatydavo ir apžvelgdavo šio sąjūdžio įkūrėjo velionio monsinjoro Luidžio Džuzanio (Luigi Giussani) raštus savo tėvynėje, todėl galbūt neatsitiktinai prieš Sekminių susitikimą Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ buvo publikuotas kaip tik „Bendrystės ir išlaisvinimo“ dabartinio vadovo kunigo Džuljano Arono (Julian Carron) straipsnius, kuriame pripažinta, jog popiežius Pranciškus naujiesiems katalikų judėjimams yra Kristaus duotas „istorinis atramos taškas“ ir jo parama yra labai svarbi ne tik simboliškai. Anot kunigo D. Karono, Šventasis Tėvas ragina išgyventi tikėjimą kaip liudijimą, tačiau tam pirmiausia reikia pažinti Kristų, būti Jame ir vadovautis Kristaus Dvasia nuolat atsinaujinant. Eidama šiuo keliu „Bendrystės ir išlaisvinimo“ organizacija, veikianti beveik 70 šalių, Tikėjimo metams iškeldama naujojo evangelizavimo iniciatyvas daugelyje šalių atidarė „Sutikimo namus“, kuriuose kiekvienas pageidaujantis (ypač kviečiami jauni žmonės) gali gauti papildomos informacijos apie įvairius su tikėjimu susijusius dalykus, skatinant švietimą ir ugdymą.

Fokoliarų sąjūdžio pirmininkė Marija Viče (Maria Voce), dalyvavusi Sekminių susitikime su popiežiumi Pranciškumi, žiniasklaidai sakė, jog šios bendrijos nariai yra pasirengę priimti Šventojo Tėvo paskatinimą duoti drąsų ir džiugų krikščionybės liudijimą. Ji pabrėžė, kad popiežiaus Pranciškaus žodžiai palietė visų širdis ypač dėl Jėzaus pasitikimo visuomenės pakraščiuose. Kitas Fokoliarų sąjūdžio vadovas Džankarlas Faletis (Giancarlo Faletti) nurodė Šventojo Tėvo akcentuojamą Jėzaus ir artimo meilę, kaip dinamišką gyvenimą žvelgiant į priekį. Tai svarbu pabrėžti, žinant, kad katalikiški judėjimai ir bendrijos nėra tik atskiros Bažnyčios dalys, bet integruota krikščioniškos visumos terpė, kurios negalima skaidyti. Plačiai išgarsėjęs krikščioniško atsinaujinimo ir ugdymo sąjūdis „Neokatechumeninis kelias“, kurio įkūrėjai Kikas Argeljas (Kiko Argullo), Karmen Ernandes (Carmen Hermandez) ir kunigas Marijus Pecis (Mario Pezzi) dalyvavo didžiajame susitikime su popiežiumi Pranciškumi, šiai progai gebėjo į Romą sukviesti net 15 tūkstančius draugijos narių. K. Argeljas, kuris yra patyręs tapytojas, Šventajam Tėvui padovanojo Švč. Mergelės Marijos ikoną ir papasakojo apie „Neokatechumeninio kelio“ Tikėjimo metams skirtą „Didžiosios misijos“ iniciatyvą, per pirmus penkis Velykų sekmadienius pravestą beveik 120 pasaulio šalių. Tomis dienomis sąjūdžio nariai parapijose organizavo viešą Kristaus liudijimą giesmėmis, pokalbiais ir katecheze, skleisdami Evangelijos žinią. Pritardamas šiai iniciatyvai popiežius Pranciškus aiškino, kad skelbiant Gerąją naujieną kiekvienoje gyvenimo srityje „su švelnumu ir pagarba“, reikia būti pasirengus nepalankumo ar priešiškumo išpuoliams į blogį atsakant gerumu.

Maldoje pajusti Viešpaties žvilgsnį

Šventasis Tėvas gegužės 18 dienos pavakare Sekminių vigilijoje entuziastingai sutiktas perpildytoje Šv. Petro aikštėje atsakydamas į kelis dalyvių klausimus pateikė naujojo evangelizavimo pamoką, kaip efektyviai skleisti tikėjimą daugybės šiandienos iššūkių akivaizdoje. Komentuodamas vienos jaunos mokytojos užduotą panašų paklausimą, popiežius Pranciškus sakė, kad svarbiausia atrama naujųjų laikų sekuliarizuotos visuomenės tikėjimo gaivinimo misijoje yra Jėzus. Galima vystyti organizacinius principus, panaudojant sudėtingas technologijas ir kitus dalykus, galima kurti sumanias evangelizavimo strategijas, tačiau be Jėzaus nebus žengiama į priekį. Šventasis Tėvas netgi išreiškė tėvišką priekaištą susirinkusiai miniai, kuri jį aikštėje pasitikdama šaukė: „Pranciškus! Pranciškus! Popiežius Pranciškus!“ Bet juk svarbiausia, pasak Popiežiaus, kad tarp mūsų yra Jėzus, mūsų Viešpats, todėl linkėjo, kad ateityje tokiuose susitikimuose būtų skanduojama ne „Pranciškus“, bet „Jėzus“. Tai visi dalyviai vėliau klusniai įvykdė. Kitas svarbus evangelizavimo bruožas yra malda, dialogas su Viešpačiu, aiškino popiežius Pranciškus. Jis pastebėjo, kad mes dažnai galvojame, kad „melstis, reiškia kalbėti, kalbėti, kalbėti. Ne! Leiskite Viešpačiui pažvelgti į mus. Tai padeda Jį liudyti, suteikia stiprybės“. Ypač toks dialogas ir supratingo Viešpaties žvilgsnio gilus priėmimas yra svarbus adoruojant Švč. Sakramentą, išstatytą tabernakulyje, pripažino Šventasis Tėvas.

Taigi, visi evangelizavimo planai ir strategijos yra tik įrankiai, kuriais naudodamiesi leidžiame būti vadovaujami paties Jėzaus ir Jo Dvasios; kaip tai darė pirmieji apaštalai sėkmingoje pagoniškų tautų evangelizacijoje, nors tuomet tai irgi atrodė neįmanoma. Pagaliau trečias neatsiejamas tikėjimo skelbimo bruožas yra asmeninis, ypač artimo meilės liudijimas. Gyventi ir liudyti reikia ne savomis idėjomis, bet Evangelija, kurios vertybės su Šventosios Dvasios malonių pagalba turi persmelkti visų mūsų egzistenciją ir duoti patrauklų pavyzdį kitiems. Būtent tai išgyveno šventieji, kurių veikla ir liudijimas yra svarbiausias Bažnyčios pažangos variklis. Popiežius Pranciškus priminė savo pirmtakų Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI mokymą, kad šiandienos pasauliui labiau reikia liudytojų, o ne mokytojų, ypač pasižyminčių gyvenimo nuoseklumu. Toks gyvenimo nuoseklumas pasiekiamas per susitikimą su Jėzumi, bet ne užsidarant savyje, tai turi atnešti naujosios evangelizacijos sėkmę.

Visi esame mažieji kankiniai

Atsakydamas į dar vieną šiai misijų veiklai aktualų klausimą, kuriame buvo keliama krikščioniškojo tikėjimo viešo išpažinimo nedrąsumo ir drovumo problema dabartiniame socialiniame ir politiniame kontekste – tiek evangelizacijai kliudančiomis priešiško sekuliarizmo sąlygomis, tiek ir islamiškojo ekstremizmo aplinkybėmis – Šventasis Tėvas sakė, kad čia yra būtinos dvi vertybės Evangelijos skelbimui – drąsa ir kantrybė. Jis priminė, kad šiomis dienomis yra daugiau krikščionių kankinių nei pirmaisiais Bažnyčios amžiais, tačiau kankinystė niekada nėra pralaimėjimas, bet aukščiausias liudijimo laipsnis, kurį privalome duoti. Visi mes einame didesnės ar mažesnės kankinystės keliu kai ko atsisakydami, kai ką darydami, kas prieštarauja bendrai srovei, tapdami mažaisiais kankiniais, o kai kurie dėl tikėjimo aukoja ir gyvybę. Popiežius Pranciškus kaip pavyzdį priminė sunkią krikščionių mažumos padėtį Pakistane, apie kurią viename Sekminių susitikimo Romoje liudijimų papasakojo buvęs šios šalies ministras, krikščionis, gydytojas Polas Bhatis (Paul Bhatti). Jo brolis, buvęs ministras Šabasas Bhatis (Shahbaz Bhatti) lygiai prieš dvejus metus buvo islamo ekstremistų žiauriai nužudytas, nes gynė persekiojamų krikščionių teises, neatsisakydamas taikaus dialogo su Pakistano musulmonų dauguma. Šventasis Tėvas paminėjo, kad krikščionis visuomet panašiomis aplinkybėmis kartu su ryžtinga ištikimybe turi rodyti nuolankumą ir ramumą pasitikėdamas Kristumi, suvokdamas, kad konfliktų priežastys neturi grynai religinių ištakų, bet socialinius ir politinius interesus, o tikėjimu dažnai spekuliuojama bandant pakurstyti priešiškumo ugnį. Krikščionis visada į tokį blogį turi atsiliepti gerumu, nors dažnai tai nėra lengva. Sekdami Jėzų, kuris kantriai priėmė savo kančią, jie visada turi likti atpažįstami per savo kantrybės raišką. Popiežius Pranciškus ragino kasdien melstis už persekiojamus tikėjimo brolius ir seseris, ypač už tuos, kurie atsiduria gyvenimo ir žūties paribyje. „Ši patirtis turi mus vesti prie religijos laisvės skatinimo visiems, – sakė Šventasis Tėvas. – Kiekvienas vyras ir moteris turi būti laisvas išpažinti savo religiją, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra, nes visi žmonės yra Dievo vaikai“. Atsakydamas į kitus du klausimus, popiežius Pranciškus paliudijo savo gauto tikėjimo vaikystėje pradžią, pabrėždamas kartų bendrystės svarbą evangelizavimui šeimose. Prisimindamas savo kunigiško pašaukimo suvokimą, jis nurodė laukiančio Viešpaties balso įsiklausymą sakramentinėje, ypač Susitaikymo sakramento, praktikoje. Aptardamas kai kuriuos Bažnyčios socialinio mokymo elementus (apie tai pažadame išsamiau rašyti kitose „XXI amžiaus“ publikacijose), Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Bažnyčia nėra politinė struktūra ar kokia nors nevyriausybinė organizacija, bet skelbdama tikėjimą ji privalo liudyti brolišką meilę ir solidarumą su visais vargstančiais.

© 2013 „XXI amžius“