Kai trūksta drąsos ir ryžto imtis didelių darbų
Gintaras Visockas
Jei tik būtų mano valia, ypač daug dėmesio neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi. Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį. Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviem dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes. Esame paralyžiuoti, apimti apatijos. Nesugebame nuveikti nei didelių, nei mažų darbų. Parodykite bent vieną rimtesnį sumanymą, kurio būtume ėmęsi ir įgyvendinę iki sėkmingos pabaigos. Prie nenuveiktų mažų darbų priskirčiau vis dar neišmontuotas sovietinių karių ir darbininkų skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje. Sostinės meras Artūras Zuokas elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis principingas Lietuvos sostinės meras. Jis nepasirašo potvarkio, kuriuo remiantis šios Vilniaus vaizdą darkančios skulptūros būtų amžiams išgabentos į Grūto parką ar kokį kitą muziejų. A. Zuokas elgiasi taip, tarsi būtų Maskvos ar Minsko meras. Jo valdymo metu minėtas skulptūras, regis, siekiama net atnaujinti.
|
Lietuvos Sąjūdžio vienybės ir brolybės
atsišaukimas Lietuvos Sąjūdžio XIV suvažiavimui
Lietuvos Sąjūdžio sukaktis mums visiems teprimena apie didžiąją brolybę. Tai buvo, ją patyrėme. Todėl šių dienų pasauliui, draskomam godulio ir pykčio, mes tvirtai liudijame: galima gyventi kitaip. Net jei patys paklydome ir nebesugebame, mūsų liudijimas išlieka: tai buvo galima prieš 25 metus, todėl tai tebėra galima. |
Jei valstybė nepriklausoma
Kai vilkas pakliūva į šunų gaują, nepasiduoda, ne tik iltis rodo, bet jomis ginasi. Kai vilkas iš bandos grobia avį, įkibęs jai į sprandą bėga miško link, avis į pražūtį bėga drauge; nusikaltimo auka dalyvauja nusikaltime (jei avis nebėgtų, jos gulinčios vilkas neįstengtų į mišką nutempti). Išklausius Eglės Kusaitės baigiamąją kalbą teisme, N. Venckienei bei niekuo nenusikaltusiems Garliavos budėtojams keliamų bylų akivaizdoje, įvertinus pasitikėjimo nuosmukį mūsų teisėtvarkos ir teisėsaugos sistema, tampa aišku, kad šiai sistemai reikia priešintis. Sistemos palaikymas prilygtų dalyvavimui nusikaltime.
|