2013 m. birželio 14 d.    
Nr. 24
(2048)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Vakarai su Barbora Vileišyte

Michele Smaldonė, Gianluka,
vysk. Antanas Deksnys ir vienas
bavarietis 1990 m rugpjūčio
20 d. gražiame Bavarijos kampelyje

Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus.
Barbora Vileišytė – antroji iš dešinės

Pusseserė Danutė, mons. Paulius
Jatulis, italas baltistas Dini

Svečiuose pas vysk. Antaną Deksnį
ir prel. Paulių Jatulį Bad Viorishofene
1990 m. rugpjūčio 15 d.

Taip atrodė gėlėmis puoštas
Barboros Vileišytės buto balkonas

Tęsiame 2010 metų dienoraščio apie viešnagę pas Barborą Vileišytę, gyvenusią Romoje (Italija), Antonello di Mestina gatvėje esančiame name, savo laiku buvusiame savotišku „lietuvių centru“, ištraukas. B. Vileišytė mirė 2012 m. gegužės 8-ąją, eidama 95-uosius.

Edvardas ŠIUGŽDA

(Tęsinys. Pradžia nr. 19, 20, 22, 23)

Pirmadienis, antroji Velykų diena

Šiandien mūsų planai nedideli – nuvažiuosime į kurią nors bažnyčią ir dalyvausime šv. Mišiose. Barbora patarė važiuoti į Šv. Morkaus bažnyčią – ji yra prie Venecijos aikštės, į kairę nuo dviejų bažnyčių, „susijusių su karo pergalėmis“. Ieškodami suspėjome nufotografuoti tas dvi „karines“ bažnyčias – viena jų vadinasi Chiesa S. Madona in Loreto. Šv. Morkaus bažnyčios tuo laiku neradome, bet užtat netikėtai užėjome į lenkų Šv. Stanislavo bažnyčią. Mišios joje ėjo jau į pabaigą. Lenkai nuoširdžiai dalyvavo apeigose ir maldose. Bažnyčios viduje buvo įvairių lenkiškų užrašų. Pasibaigus mišioms, kunigas priėjo prie parapijietės, kažkiek su ja pakalbėjo. Šv. Morkaus bažnyčią (baziliką) netrukus suradome, bet ji jau buvo uždaryta. Apskritai, Romoje bažnyčios greitai „užsidaro“ – Mišios būna tik rytais.

Stovėdami Venecijos aikštėje ir laukdami autobuso, kalbėjomės: net nuostabu, dabar esame Venecijos aikštėje Romoje, o savaitės pabaigoje būsime Kaune. Sėdome į 175 autobusą, važiavome Termini stoties link, o ten nuėjome į Šv. Angelų ir kankinių Marijos bažnyčią, vėl grožėjomės jos didingumu ir piešiniais, tyrinėjome Galilėjaus istoriją (čia jis buvo teisiamas), žiūrėjome į amžinai svyruojančią svyruoklę.

Mums grįžus kažkas skambino Barborai, ji kalbėjo rusiškai. Po to Barbora sakė Livijai: „Štai rusai per šventes sveikina mane, skambina, o lietuviai – ne“. Jai buvo išties liūdna nesulaukiant skambinimų iš Lietuvos. Livija ją ramino: „Betgi Apolonija šįkart, netgi vakar, paskambino iš Kauno“. Paskiau Barbora įsišnekėjo apie praeitį ir popiežių Joną Paulių II. Gal prieš 30 metų čia, šiame bute Romos pakraštyje, susirinkdavo kunigai Vincas Aleksandravičius bei labai veiklus Vincas Mincevičius ir Angelė Avižonienė. Į italų kalbą buvo verčiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Popiežius Jonas Paulius II buvo labai palankus lietuviams, ir 1984 metais per šv. Kazimiero mirties jubiliejų bei 1987 metais per Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų S. Marija Maggiore bažnyčioje (tai viena didingiausių bažnyčių visoje Romoje) vyko didžiulės iškilmės (ir prieš tai lietuviai kunigai čia aukodavo šv. Mišias). Iš Amerikos ir Europos buvo sukvieti 500 garbingų svečių (kunigų ir pasauliečių), buvo padaryta iškilminga vakarienė organizatoriams. Kun. V. Mincevičius buvo labai veiklus. Mirė prieš keliolika metų. Turėjo namelį kalnuose, ten su kunigu gyveno ir judrus šunelis. Barbora prisiminė, kaip kartą jam sakė, kad norėtų tokio šunelio. Jis atsakė: „Gerai, atvešiu“. Tačiau savo pažado įvykdyti kun. V. Mincevičius nesuspėjo: kartą skubėjo prie telefono ir pargriuvo. Žmonės pastebėjo, kad į kaimą išbėgęs šunelis kažko neramus. Atėję žmonės rado kun. V. Mincevičių mirusį. Kaip pasakojo Barbora, tą šunelį paėmė kitas kunigas, bet šunelis ilgai negyveno – mirė iš sielvarto. Barbora prisiminė ir čia besilankydavusį garbųjį kunigą Vaišnorą. Kurį laiką iš Vatikano sodų net buvo transliuojamos šv. Mišios į Lietuvą. Po to jas transliavo iš Jono Pauliaus II koplyčios. Tada atvažiuodavo daug lietuvių, susitikdavo vieni su kitais. Kartą atvažiavo choras iš Lietuvos, jį irgi pakvietė. Barbora prisiminė, kokios buvo gražios Kūčios 1981 metais. Tada dalyvavo Šv. Kazimiero kolegijos rektorius Ladas Tulaba. Buvo vaišinama kavelijonais – susuktais pyragais. Kai „Vatikano radijuje“ pradėjo dirbti (jau nepriklausomybės metais) kun. Virginijus Veilentas, Mišių transliavimą radijas nutraukė. Barbora turi įrašytas tuometines šv. Mišias, transliuotas per „Vatikano radiją“ (VR). Popiežius darė iškilmes šv. Kazimiero garbei ir privačioje koplyčioje Castel Gandolfe. Ten jis lietuviškai aukojo šv. Mišias ir sakė lietuviškai pamokslą. Už tokius lietuviams reikšmingus ir garbingus pagerbimus Barbora labai vertina popiežių Joną Paulių II.

Barbora pasakojo ir apie faktiškai jos leistą žurnalą „Krivulė“. Jį Barbora leido nuo 40 numerio, išėjusio 1983 metais. Iki tol medžiagą rengdavo kun. Lubinas, spausdindavo saleziečių spaustuvė. Padėdavo kun. Vincas Aleksandravičius. Čia ateidavo ir Angelė Avižonienė.

Ten, kur Barbora dabar laiko „Krivulės“ rinkinius, gyveno kun. Rapolas Krasauskas. Mūsų dabar gyvenamame kambaryje, kurio langai į kiemo pusę, gyveno kun. Paulius Jatulis. Didžiajame kambaryje buvo biblioteka ir gyveno kun. Klemensas Razminas. Barbora smulkiai prisimena, prie kurių stalų „Vatikano radijuje“ sėdėjo ji, Kazys Lozoraitis, Vytautas Kazlauskas, Saulius Kubilius, Jonas Malinauskas. Plačiau papasakojo apie Saulių. Jo motina yra viena iš devynių Šilingo dukrų. Taigi Saulius yra Šilingo anūkas. Jis su savo tėvų šeima (motina – Šilingaitė) gyveno Australijoje. Saulius atvyko į Romą mokytis seminarijoje. Dirbo „Vatikano radijuje“, vienais metais nuvyko į Miuncheną dirbti „Laisvės radijuje“. Ten susipažino su lietuvaite Jūrate. Susituokė. Vokietijoje jiems gimė dukra, o grįžus į Romą, gimė sūnus. Barbora džiaugiasi, kad Saulius ją vienintelis aplanko, paskambina, pasveikina su šventėmis.

Kun. Paulius Jatulis buvo išvykęs į Australiją ir ten kūrė lietuvių bendruomenę. Ten jis gelbėjo ir nuo sovietų persekiojimo pasitraukusius rusus. Susodinęs į sunkvežimius atvežė į Romą. Norėjo įkurdinti Rusikume (Romoje 1942 metais veikti pradėjusiame slavų koledže, rengusiame misionierių darbui Sovietų sąjungoje), tačiau jų nepriėmė. Tada juos globoti ėmėsi vienas italų didikas. Barbora yra perdavusi Vilniaus universitetui dideles padėkų P. Jatuliui knygas. Australijoje kun. Jatulis įkūrė parapiją, koplyčią, mokyklą. Prabuvęs devynerius metus (nors dar po metų būtų gavęs australišką pensiją), išvyko į Romą – jį kvietė į RAI ir VR. Barbora prisiminė apie savo keliones į Italiją iš Varšuvos. Ją tada į Romą pakviesdavo kun. Jatulis ir valdžia lengvai ją išleisdavo – svarbu, kad būtų kvietimas. Važiuodavo ir į Paryžių. „Bet tiesiog su reikalu ten važiuodavau – brolį susirasti, vėliau palaidoti. Ne į muziejus važiavau – Luvre nė karto nebuvau. Visi muziejai vienodi. Aišku, juose daug ko gero, bet...“, – sakė Barbora.

Barbora prisiminė ir jaunystės metus. Ją labai paveikė Pasvalyje girdėtas pamokslas, kuriame kunigas aiškino Kristaus pasakytus žodžius: „Kas ne su manim, tas prieš mane“. Tie žodžiai taip paveikė jaunąją Vileišytę, kad ji tapo aktyvia ateitininke. Anksčiau ji buvo atsisakiusi būti ateitininke.

Motinos tėvas – Orenburgo kariuomenės vadas – buvo geras kareiviams ir nė vieno kareivio nebuvo nubaudęs, nors galėjo tai padaryti. Komunistai, matyt, todėl jo ir nerepresavo, leido išvažiuoti į Taškentą pas pusbrolius, kur generalgubernatoriumi buvo tėvo brolis. Ten paskiau buvo nuvažiavusi ir Barbora. Ji prisimena pirmąjį savo tėvų susitikimą. Tėvas buvo karinės ligoninės sanatorijos gydytojas. Ten besigydžiusiai motinai Olgai valgant nukrito šaukštas, tai pastebėjęs gydytojas Jonas Vileišis pakėlė jį – taip būsimieji jaunavedžiai ir susipažino. Mama Olga Nasledova (Nasledovaitė – taip ji vadinosi Lietuvoje) buvo labai gera, išsiauklėjusi. Jaunąją atvykėlę lietuvių kalbos mokė senelis Petras Vileišis. Lenkijoje Olga Vileišienė išmoko ir lenkų kalbos. Rusijoje ji mokėsi carienės aukštųjų karininkų dukterų mokykloje. Baigė stomatologijos institutą, paskiau Peterburge studijavo gydomąją mediciną, bet nebaigusi ištekėjo. Tėvai labai rūpinosi visų vaikų mokymu. Iš pradžių Barbora mokėsi privačiai, paskiau įstojo į antrąją klasę. Nuo trečios klasės buvo ateitininkė, organizavo jų veiklą. Didelį dėmesį tėvai skyrė norėdami Barborą išmokyti kalbų – jau iš mažens ji mokėjo prancūziškai, vokiškai, mokėsi ir anglų kalbos. Bet laimingo gyvenimo idilija baigėsi 1940 metų birželio viduryje, prasidėjus okupacijai. Tada ir per Pasvalį važiavo sovietiniai tankai. Mama nustėrusiai dukrai patarė: „Tik jokiu būdu nuo langų neatitrauk užuolaidų“. Jos abi matė, kaip keliu važiuoja tankai, o tankistų pirštai – ant kulkosvaidžių. Tėvas tuo laiku buvo Kaune, negalima buvo išvažiuoti. „Tai buvo paskutinė laiminga vasara“, – šią frazę su grauduliu vis kartojo Barbora. Grįžęs iš Kauno tėvas pasiėmė šeimą ir ji slapstydamasi gyveno. Panevėžyje gyvenant vokiečiai suėmė abu Barboros brolius ir išsiuntė į kariuomenę. Paskiau bėgant nuo sovietų mama pasiėmė tik nuotraukas, o drabužių nepaėmė – galvojo, kad išvyksta tik trumpam. Kai į Čekiją (Šternbergą, kur jie gyveno evakuodamiesi) jau artėjo rusų kariuomenė, mama susirado sūnaus Povilo (vokiška uniforma) ir tėvo (su caro laikų generolo uniforma) nuotraukas ir suplėšė – tai būtų įkalčiai juos bausti net mirties bausme. Taip teko atsisveikinti su jų šeimai brangiais atminimo simboliais.

Apie 1970 metus B. Vileišytė važiuodavo į Vilniaus universitetą. Į Vilnių atvažiuoti ją, kaip Varšuvos universiteto bibliotekos darbuotoją, iškviesdavo VU profesoriai. Pavyzdžiui, 1978 metų kelionei iškvietė prof. Būda. Tada, 1979 metais, ji dar važiavo ir į Ferganą dešimčiai dienų, gavusi kvietimą iš pusseserės iš motinos pusės. Barbora kreipėsi į Sovietų ambasadorių Varšuvoje ir jai laisvai davė vizą. „O kur turėsiu gyventi?“ – klausė ambasadoraus ir jai atsakė: kur norėsite. Kadangi pakeliui pabuvojo ir Vilniuje, Ferganoje NKVD (KGB) klausė: o kodėl neatvažiavote čia iš karto, dar buvote Vilniuje? Be to, leido suprasti, kad „mes visus jūsų laiškus skaitome“. Barbora prisiminė, kaip Vilniuje meldėsi prie uždarytos Katedros, o prie varpinės buvo prilipdyti skelbimai rusų kalba. Barbora pareikalavo vertėjo išversti. Su ja besivaikščiojantys VU darbuotojai stebėjosi jos drąsa, sakydami: „Mes bijome taip reikšti savo nepasitenkinimą rusų kalba“. Kitą kartą bilietų kasoje, pamačiusi rusiškai užrašytus skelbimus, vėl pareikalavo vertėjo. Prisimena, kaip Literatų kavinėje buvo neaptarnaujama, ir ji susierzinusi sakė: „Kiek galima laukti?“, ir tuoj pat išgirdo atsaką: „Kogda etogo podlogo jazyka ne budet“ (kada šios bjaurios kalbos nebus).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija