2013 m. birželio 14 d.    
Nr. 24
(2048)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Su „Aušra“ pabudęs literatūriniam darbui

Poeto Ksavero Sakalausko-Vanagėlio gimimo 150-osioms ir mirties 75-osioms metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Poetas Ksaveras
Sakalauskas-Vanagėlis

Į lietuvių tautinį sąjūdį XIX amžiaus pabaigoje įsijungė bene visi lietuvių poetai, nes pirmieji jų kūrybiniai žingsniai buvo susiję su „Aušra“. Tarp tokių buvo ir Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, kurį šiandien prisiminti paskatina tai, jog neseniai minėjome šio poeto 150-ąsias gimimo metines, o šių metų birželio 15 dieną minėsime ir 75-ąsias jo mirties metines.

K. Sakalauskas-Vanagėlis gimė 1863 m. balandžio 27 dieną Kalesninkų kaime, netoli Simno, anuometinėje Kalvarijos apskrityje (dab. Alytaus r.), Tado Sakalausko ir Juzefos Lopatinskaitės šeimoje.

Likimo buvo lemta Ksaverui, kaip ir jo broliukui Aleksandrui, ankstyvos vaikystės metais, mirus 1868 metų vasarą motinai, patirti našlaičių dalią. Kurį laiką pagyvenęs kartu su savo abiem vaikais, tėvas netruko vesti antrą kartą našlę, kuri viena augino aštuonių vaikų pulkelį. Tad abu broliai augo pamotės namuose.

Aplinkoje, kurioje vaikystės metus būsimajam poetui teko praleisti, vyravo lenkiška dvasia, nes namuose buvo kalbama tik lenkiškai. Lietuviškai kalbėti Ksaveras pramoko tik iš kaimynų vaikų, su kuriais jam anuomet teko bendrauti dirbant ūkio darbus bei laisvu nuo jų laiku.

Tėvas nenorėjo, kad abu jo sūnūs liktų beraščiais žmonėmis, tad, nutaręs juos leisti mokslan, pradžioje samdė namų mokytoją J. Skaratkevičių. Vėlesniais metais K. Sakalauskui-Vanagėliui ir jo broliui pradžios mokslų teko semtis net keliose pradžios mokyklose. Nuo 1872 metų jis mokėsi Simne, Krokialaukyje, Vilkaviškyje, Naumiestyje ir vėl Simne. Čia pedagoginį darbą dirbęs ir mokinių mylimas mokytojas J. Vitkauskas parengė Ksaverą tolimesniam mokymuisi Veiverių mokytojų seminarijoje.

Po nepasisekusio 1863 metų sukilimo sustiprėjusi carinė priespauda Užnemunę palietė kiek mažiau nei kitas Lietuvos vietoves, o Veiverių mokytojų seminarija, kurioje buvo ruošiami pradžios mokyklų mokytojai, buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Tad nenuostabu, kad dauguma čia besimokiusiųjų buvo iš lietuviškų šeimų. Į šią seminariją įstojo ir K. Sakalauskas-Vanagėlis. Čia besimokydamas jis netruko susižavėti romantikų A. Mickevičiaus bei L. Kondratavičiaus-Sirokomlės kūryba, dažnai braukdavo ašaras, skaitydamas A. Mickevičiaus „Gražiną“ bei „Konradą Valenrodą“ ir L. Kondratavičiaus-Sirokomlės „Margirį“. Šiuose kūriniuose buvo patriotiškai idealizuojama lietuvių tautos praeitis bei jos istoriniai didvyriai. Visa tai netruko giliai įsirėžti K. Sakalausko-Vanagėlio širdin. Be to, jam didelę įtaką darė seminarijoje anuomet dirbę patriotiškai nusiteikę lietuviai pedagogai, o ypač T. Žilinskas, kurie ugdė savo mokiniams meilę garbingai savo tėvynės praeičiai, gimtajai kalbai ir skatino juos atsidėti tautinei veiklai ir išugdė atbundančiai Lietuvai visą plejadą jos žadintojų. Į lietuvių tautinę veiklą K. Sakalauskas-Vanagėlis įsitraukė dar tebesimokydamas seminarijoje. Jis daug valandų paskyrė smuikui ir jį pamėgo, dalyvavo nelegalioje Garliavos kultūrininkų ir lietuviškos spaudos mylėtojų bei propaguotojų būrelio veikloje, prisidėjo seminarijoje leidžiant nelegalų rankraštinį laikraštėlį „Naudingos Veiverių seminarijos mokinių valandos“, kuriame buvo paskelbtos pirmosios būsimojo poeto eilės, apysakaitės bei vertimai. Daug dėmesio K. Sakalauskas-Vanagėlis skyrė ir slaptai lietuviškai spaudai platinti, pradžioje tarp seminaristų, o vėliau ir tarp tautiškai susipratusių lietuvių tėvynėje ir svetur, kur tik jam teko gyventi. Galop K. Sakalauskas-Vanagėlis, į seminariją atėjęs iš lenkiškos aplinkos, tapo susipratusiu lietuviu ir juo išliko iki pat gyvenimo pabaigos. Apie tai, dar besimokydamas seminarijoje, jis samprotavo: „Aš iš mažens kalbėjau lenkiškai, bet jeigu mano pranokėjai ir būtų lenkai, tai ar priderėtų man, Lietuvos sūnui, neatjausti tėvynės reikalų? Ar priderėtų man stabdyti ir varžyti pažangą pavergtos lietuvių tautos?.. Aš nesmi priešginys jokiai tautai, o ypač lenkų; te jiems Dievas padeda, te jie gyvuoja ir džiaugiasi sėbrams lietuviams susiprantant! Aš gi eisiu dirbti tam kraštui, kur gimiau, kur tamsuma ir vargai didesni“.

Kad šie K. Sakalausko-Vanagėlio žodžiai anuomet nebuvo tušti, patvirtina tai, kad 1883 metais Prūsų Lietuvoje pradėjus eiti „Aušrai“, jis su didžiuliu entuziazmu ją sutiko, ne tik į šį leidinį siuntė eilėraščius, pasirašydamas „Vanagėlio“ slapyvardžiu, bet ir platino jį, o, baigęs seminariją, ir finansiškai rėmė. Eilėraščiu „Laimės valanda“ jis pradėjo bendradarbiavimą „Aušroje“, tapo vienu tos kartos romantiku, savo eilėmis aukštino tėvynės praeitį, papročius ir kalbą:

Daug metų dingo bedugnėj laiko
Ir užmiršimo jūroj nuskendo,
Kaip kalba skamba Lietuvos vaiko
Ir kaip ją priešai naikinti bando.
Betgi Lietuva būna lig šiolei,
Lietuvis savo kalbą užlaiko,
Nors priešas mumis vaikys kaip vaikė,
Bet deimantas šitas spindės lig tolei.

„Aušros“ puslapiuose yra ir kitas šio poeto išspausdintas tauraus grožio romantinis eilėraštis „Kur banguoja Nemunėlis“, netrukęs ilgainiui tėvynėje plačiai paplisti ir tapti daina:

Kur banguoja Nemunėlis,
Kur Šešupė miela plaukia, –
Ten Lietuva mano brangi,
Ten širdis vis mane traukia.

 

Ten darželiuos pinavijos.
Ir mergelės kaip lelijos.
Ten šalelė daug geresnė,
Juoda duona ten skalsesnė.

Anot V. Mykolaičio-Putino, šis K. Sakalausko-Vanagėlio eilėraštis autoriui „duoda dainiaus vardą“, o šio poeto eilių, kurios ilgainiui tapo liaudies dainomis ir tebeskamba iki šiol, yra ir daugiau.

Kol ėjo „Aušra“, K. Sakalauskas-Vanagėlis buvo to leidinio aktyvus bendradarbis, čia buvo spausdinama nemažai jo eiliuotų patriotinių kūrinių. „Aušra“ padėjo jam subręsti ir kaip rašytojui, ir kaip piliečiui, branginusiam viską, kas sava, kas lietuviška. K. Sakalausko-Vanagėlio poezijos ir apysakaičių galima rasti ir vėlesniais metais ėjusiuose lietuviškuose periodiniuose leidiniuose – „Lietuvių laikraštyje“, „Vienybėje“, „Spindulyje“, „Šviesoje“, „Tėvynėje“, „Šaltinyje“, „Šaltinėlyje“, „Šešupės bangose“ – ir įvairiuose kalendoriuose bei vienkartiniuose proginiuose leidiniuose.

1883 metais sėkmingai baigęs Veiverių mokytojų seminariją, turėdamas pedagoginį išsilavinimą ir tikėdamasis dirbti švietėjišką darbą tėvynėje, K. Sakalauskas-Vanagėlis pirmąją paskyrimo vietą gavo pačiame Lietuvos pakraštyje, prie vaizdingo Dusios ežero. Čia kiek ilgiau jam neteko užsibūti, nes netrukus buvo laikinai iškeltas į Pajevonio evangelikų liuteronų pradžios mokyklą, o iš jos netrukus buvo perkeltas į Beržininkus, netoli Seinų.

Švietėjišką darbą K. Sakalauskas-Vanagėlis įsivaizdavo ne vien kaip mokykloje dėstomus dalykus. Jis save įsivaizdavo kaip švietėją, raginantį savo tautiečius nusikratyti svetimųjų primesto jungo, kuris sukėlė tautoje įvairių negerovių. Tad dirbdamas tiesioginį mokytojo darbą, K. Sakalauskas-Vanagėlis tarp tautiškai susipratusių lietuvių platino lietuvišką spaudą, ragino mokinius ir suaugusiuosius nepamiršti savo protėvių kalbos. Tarp lietuvių jis įgijo nemenką autoritetą, tačiau nesnaudė rankas sudėję ir jo priešai. Tokia jaunojo mokytojo švietėjiška tautinė veikla anuomet labai nepatiko vietos lenkomanams, kurie ne kartą K. Sakalauską-Vanagėlį skundė cariniams žandarams. Buvo ne viena krata poeto gyvenamojoje vietoje, kol 1888 metais jis buvo priverstas palikti Seinų kraštą ir persikelti gyventi toliau nuo tėvynės – į Lomžos guberniją Lenkijoje. Čia gyvendamas ir dirbdamas visa savo esybe K. Sakalauskas-Vanagėlis netruko išgyventi nuo tėvynės atplėšto sūnaus dvasinį skausmą ir jį išreiškė savo eilėse:

Lietuvos jau nebpamatysiu,
Brolių savo nebregėsiu,
Svetimoj šaly užgrūstas,
Ir numirti čia turėsiu!..

Kad ir koks sunkus akmuo anuomet slėgė K. Sakalausko-Vanagėlio širdį, tačiau jis ir gyvendamas svetur, kur lietuvių buvo palyginti nedaug, puoselėjo viltis šviesti tenykščius tautiečius bei raginti juos tautiniam darbui. Netrukus K. Sakalauskas-Vanagėlis susirado kun. V. Aleksandravičių – bendramintį tautiniam darbui – ir su juo įkūrė Lomžos lietuvių Pagalbos draugiją, kuri rūpinosi vietos lietuvių švietimo ir šalpos reikalais.

Iš lietuviškos spaudos K. Sakalauskas-Vanagėlis sužinojo, kad 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas. Tai ypač optimistiškai nuteikė poetą, kuris su dar didesne energija rašė ir kūrinius siuntinėjo į lietuviškų leidinių redakcijas ir jais džiugino daugelį skaitytojų.

K. Sakalauską-Vanagėlį ne mažiau nudžiugino žinia, kad 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje bus šaukiamas pirmasis lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. K. Sakalauskui-Vanagėliui ir kun. V. Aleksandravičiui, įveikiant įvairias kliūtis, teko dalyvauti suvažiavime, balsuoti už pateiktas rezoliucijas, kurios atbudusiai Lietuvai žadėjo daug laisvių, o svarbiausia, – plačią autonomiją tarp kitų carinėje imperijoje buvusių tautų.

Didysis Vilniaus Seimas poetui paliko nepaprastą įspūdį. Tad galbūt neatsitiktinai 1906 metų žiemą jis dar bandė grįžti į tėvynę. Tikėdamasis gauti Lomžos mokytojams lietuviams vietos Kauno gubernijoje, surinkęs keliolika prašymų, K. Sakalauskas-Vanagėlis nuvyko pas Kauno gubernijos mokyklų direktorių Lebedincevą. Deja. Dalis šių prašymų buvo patenkinta, tačiau K. Sakalausko-Vanagėlio – ne. Net ir Lomžoje jo nebepaliko: 1908 metais poetą iškėlė mokytojauti į Varšuvą. Ten jis gyveno ir dirbo paskutiniuosius tris savo gyvenimo dešimtmečius. Čia patirtas nuoskaudas ir tėvynės ilgesį K. Sakalauskas-Vanagėlis išreiškė eilėmis:

Kaip be vandens miršt žuvelė;
Be rasos kaip džiūst žolelė, –
Be tavęs širdis taip džiūsta,
Sveikos dienos mano žūsta!

Gyvendamas Varšuvoje, K. Sakalauskas-Vanagėlis dirbo tautinį darbą. Čia, svetimame krašte, sutiktam lietuviui jis stengėsi parūpinti lietuviškų periodinių leidinių, knygų, įtraukti jį į įvairias draugijas, scenos bei muzikinius ratelius, palaikyti tarp svetur gyvenančių lietuvių tautinę dvasią. Visa tai tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo, nutraukusio Lenkijoje gyvenusių lietuvių viešą tautinę bei kultūrinę veiklą, užgulusio juos visais karo sunkumais. Visa tai truko, kol žlugo Rusijoje carizmas ir pavergtosioms tautoms atsivėrė laisvės vartai. Ta galimybe pasinaudojo ir Lietuva, kurios drąsiausi atstovai 1918 m. vasario 16 d. aktu išdrįso pasauliui mesti iššūkį, skelbiantį, kad Lietuva, nors ir būdama okupuota svetimos kariuomenės, atkurianti nepriklausomybę ir ketinanti gyvuoti kaip savarankiška valstybė. Tokį pasiryžimą sveikino tiek tėvynėje, tiek ir svetur gyvenę lietuviai, o nuo pastarųjų neatsiliko ir K. Sakalauskas-Vanagėlis, kuris, kaip buvęs lietuvių tautos žadintojas, džiaugėsi nepriklausomybės paskelbimu.

Nepriklausomybės atkūrimą deklaravusią Lietuvą anuomet supo imperialistinės valstybės: bolševikinė Rusija, siekusi pasaulio tautoms laisvę atnešti raudonarmiečių durtuvų pagalba, nuo jūros iki jūros imperiją norėjusi atkurti Lenkija bei karą pralaimėjusi, tačiau vis dar stipri Vokietija. Jos stengėsi pasmaugti mūsų krašto siekį laisvai gyventi. Tai netruko pasitvirtinti, kai mūsų tėvynę netrukus užplūdo bolševikai, bermontininkai bei lenkų legionieriai, su kuriais lietuviams teko kovoti ginklu. Jei kovą su atėjūnais ir pavyko laimėti, tai teko atsisakyti savo istorinės sostinės – Vilniaus – ir jo krašto, kurį laikė savo gniaužtuose jį užgrobę lenkai. Tai ypač sunkiai anuomet išgyveno K. Sakalauskas-Vanagėlis, kuris, kaip ir daugelis kitų lietuvių, tikėjo, kad visa tai tik laikina. Tai atsispindi ir jo eilėse:

Jau mūs nelenkins lenkomanas,
Nekreips mūs sielos vokietys,
Neslėgs mūs rusas, priešas senas,
Sibiran, Viatkon nebvarys.

Bene populiariausia K. Sakalausko-Vanagėlio poezija tėvynėje buvo XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Jo poezija ir prozos kūrinėliai daugiausia buvo skiriami mažajam skaitytojui. Šalia romantinių tėvynės ilgesio, gamtos ir meilės motyvų poeto kūryboje randame ir realistinių, demokratinių pradų. Štai viename eilėraštyje sakoma:

Kaip norėčiau aš teisybę broliams pasakyti,
Juos apšviesti, pamokyti, akis atidaryti!
Bet nelaimė!.. Tamsos pančiai yr tvirti be galo...


Kitu eilėraščiu poetas ragina:
Kelk, Jurgut, darbas krut:
Dalgį plak, pievon kak,
Darbą ten tu atlik!
Pit-pi-lik, pit-pi-lik!..

Nenuilstamai K. Sakalauskas-Vanagėlis darbavosi ir prozos baruose. Daug apysakaičių jis išleido atskirais leidinėliais, kurie santūriai sutikti kritikos, labiausiai buvo populiarūs tarp kaimiečių. Čia išvystame spalvingą kaimo galeriją, kurioje jaučiamos taurios lietuvių tautinio judėjimo idėjos bei kaimo luomų santykiai. Visa tai susilieja į bendrą dialogą individualizuota kalba. Čia randame prietarų ir užkeikimų bei komiškų situacijų, kurių baigtis išreiškia pamokymą ir autoriaus valią.

Didžiąją savo gyvenimo dalį K. Sakalauskas-Vanagėlis dirbo mokytoju, parašė kelis pradžiamokslius vaikams. Tuo nusipelnė neišblėstančios garbės. Sunku suvokti tą mokslo šviesos intensyvumą, kurį kelis dešimtmečius skleidė tie pradžiamoksliai. Čia reikėtų prisiminti pradžiamokslį „Dovanėlė“, iš kurio mokėsi ne tik mūsų tėvai ir seneliai, bet ir būsimieji lietuvių kalbininkai, teatralai, pedagogai... Visi jie tos knygos vaizdelius ir posmus gyvu žodžiu perdavė ateinančioms kartoms. Tai – ištisas moralinis vaiko katekizmas, kuris mokymo procesą pradėjo pokalbiais, vis sunkėjančiomis skaitymo ir rašymo pratybomis bei užduotimis, kurios čia vadinamos uždaviniais, palaipsniui įtraukiant vis naujas pedagogines išmones. Pratybas su raidėmis ir skiemenimis keitė žodžių junginiai ir vėliau jie virto nesudėtingais sakiniais. Po ilgokos praktikos su bendriniais ir tikriniais daiktavardžiais buvo randamas ir žodynas, o po jo – pirmoji knygelė, kurią sudarė tekstai ir užduotys. Visa tai puslapis po puslapio plėtėsi, žodžių rašyba sunkėjo, buvo pateikiama patarlių, mįslių bei eilėraščių posmų. Tekstų tematika buvo įvairiaspalvė – mokykla ir namai, naminiai gyvūnai ir paukščiai, geri ir blogi kaimynai – ir visose pradžiamokslio miniatiūrose figūravo vaikai, kurie pakliūdavo į vis painesnes situacijas, atsirado darbo, skausmo ir neteisybės motyvų. Štai pasakėčios veikėjas – šuo – sako: „Mano ponas turi gerą širdį – vis vargšus šelpia, kai lojimą girdi“. Čia autorius šmaikščiai sugretino elgetą, poną ir šunį. Vaizdelių ir pasakėčių didaktiką išryškindavo aprašomi įvykiai, dialogai, išradinga veiksmo atomazga bei fantastikos elementai. Čia herojai aprašomi įvardžiuotiniais būdvardžiais ir kitais sunkios rašybos žodžiais, kad tokios naujos, natūralios gramatikos pakopos žadintų pasigėrėjimą ir smalsumą, lavintų atmintį, skatintų be klaidų rašyti. Unikalus pedagogo ir kūrėjo talentas ir sudarytojo išmonė čia susiliejo į vieną visumą ir subrandino vadovėlį iki meninio lygio, kuriame apčiuopiama visokeriopa autoriaus erudicija.

Ypatingas yra K. Sakalausko-Vanagėlio indėlis ir į vaikų poeziją. Jis kūrė vaikams tada, kai ši poezijos atšaka Lietuvoje dar tik formavosi. Tačiau dėl neatsargumo poeto eilėraščiai, skirti vaikams, dažnai persipindavo su skirtais suaugusiems, kurie būdavo sunkiau vaikams suvokiami, tačiau K. Sakalauskui-Vanagėliui priklauso vieno pirmųjų talentingiausių lietuvių vaikų poezijos kūrėjų garbė.

K. Sakalauskas-Vanagėlis kūrė pasakėčias, kurių nemaža dalis natūraliai derėjo ir prie jo eilėraščių. Jose galima rasti alegorijų ir didaktikos, nors jų satyra anuo metu ir nebuvo labai brandi, tačiau pasakotojo pozicija dažniausiai yra atvirai geranoriška.

Didžiausią ir vertingiausią K. Sakalausko-Vanagėlio prozos dalį sudaro nedidelės apimties apysakaitės. Nors jose daugoka didaktikos, deklaratyvumo, kompozicinio padrikumo, tačiau sunku rasti ryškesnių charakterių bei spalvingesnės meninės kalbos, nors dažnai yra susiduriama su savitais tipais. Jų portretams sukurti autorius surado raiškių detalių ir individualizuotų dialogų. Iš herojų nuotaikų, linksmų bei dramatiškų jų gyvenimo epizodų, jų savitos dzūkiškos kalbos iškilo to krašto žmogus, kuriam buvo nesvetimas linksmas, o kartais ir saikingai kandus humoro jausmas.

Kaip kūrėjas K. Sakalauskas-Vanagėlis savo kūriniams ieškojo kuo įvairesnių formų ir spalvų. Daugelis jo prozos kūrinių trumpi, glausti, be veiksmą stabdančių aprašymų, besiremiantys viena antra situacija, įvykiu ar nuotykiu. Pristatydamas savo mažuosius herojus, autorius dažnai nurodo ir jų amžių, kuris lėmė elgesio motyvus ir mąstymo bei pažinimo savitumą. Patiems mažiausiems jo herojams būdingas optimistinis pasaulio suvokimas, pasireiškiantis savotiškais samprotavimais, sprendimais bei veiksmais. Vyresnio amžiaus vaikams jau keliami didesni reikalavimai, dažnas teturi kokį nors vieną trūkumą ar ydą tarp begalės privalumų. Visiems tiems kūriniams patrauklumo teikia lyrinė šiluma, sklindanti iš gražios veiksmo aplinkos, artumo gamtai, iš vaikų bei suaugusių tarpusavio santykių.

Nors K. Sakalauskas-Vanagėlis kūrė iki gyvenimo pabaigos, tačiau vertingiausi jo kūriniai yra parašyti XIX amžiaus pabaigoje, nes vėlesniais metais jis, gyvendamas Lenkijoje ir teberašydamas, nebespėjo pėda pėdon eiti su sparčiai besikeičiančia lietuvių literatūra bei turtėjančia lietuvių kalba. Buvo tas metas, kai „Aušros“ gadynės autorių skleistas patriotinis patosas nelabai betiko naujai epochai ir pasidarė pernelyg deklaratyvus, nors gal kiek daugiau tebešildė lenkų užgrobto Vilniaus krašto lietuvius skaitytojus. Visa tai supratęs, poetas ėmė rašyti proginius, religinius eilėraščius, giesmes, tačiau už tai susilaukė nepalankių kritikų vertinimų. Kun. J. Tumas-Vaižgantas K. Sakalausko-Vanagėlio poeziją ne kartą savo paskaitose išpeikė, nors tie priekaištai ir neturėjo kiek didesnės įtakos vėlesnėms poezijos mylėtojų kartoms, o mažieji skaitytojai niekada nenusigręžė nuo poeto ir pedagogo romantiškos kūrybos. Poetas sukūrė daug, jo kūryba gulė į knygeles, sulaukusias ne vieno leidimo. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, vertingesnė K. Sakalausko-Vanagėlio kūryba buvo sudėta į „Raštų“ tomą, kuris buvo išleistas 1921 metais. Žymesni kūriniai atskiromis rinktinėmis buvo išleisti ir po to, kai Lietuva prisikėlė po penkis dešimtmečius besitęsusios sovietinės priespaudos.

Gyvenantį svetur K. Sakalauską-Vanagėlį nuolat traukė tėvynės ilgesys. Jis gyveno jos džiaugsmais ir vargais. Nors ir nesugebėjo grįžti į ją, tačiau kartais tėvynėje apsilankydavo. Kol gyvas buvo „Aušros“ laikų bendražygis J. Basanavičius, tol K. Sakalauskas-Vanagėlis mėgdavo pas jį Vilniuje lankytis. Ne mažiau poetas buvo laukiamas ir tėviškėje, kur, viešėdamas brolio Broniaus Sakalausko namuose Alytuje, susitikdavo su giminėmis, kraštiečiais, nepraleisdavo progų apsilankyti mokyklose, kuriose buvo ypač laukiamas.

K. Sakalauskui-Vanagėliui visą gyvenimą rūpėjo tėvynė, jos politinis, kultūrinis, dorovinis, švietėjiškas bei kūrybinis gyvenimas, tačiau užvis labiau jam rūpėjo paprastas, svetimybių nesuteptas lietuvis, kurį jis savo kūryboje ir gyvenime idealizuotai išaukštino. K. Sakalauskas-Vanagėlis norėjo atsigulti amžinam poilsiui tėvynėje. Tai jis išreiškė ir viename eilėraštyje, dedikuotame J. Basanavičiui:

Pridenk, Šventoji Vilniaus žemele,
Mane, kai baigsiu šio amžiaus kelią!
Aš taip norėčiau Rasuos miegoti.
Tėvynę brangią laisvą sapnuoti,
Kur miega tėvas mūs atgimimo,
Kur širdys dega mūsų jaunimo...

K. Sakalauskas-Vanagėlis mirė 1938 m. birželio 15 d. Vykdant velionio valią, jo palaikai amžinam poilsiui atgulė Rasų kapinėse Vilniuje greta kitų XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio judėjimo veikėjų kapų.

Nors daug metų jau prabėgo nuo K. Sakalausko-Vanagėlio mirties, tačiau jo, kaip poeto ir pedagogo, ištrinti iš lietuvio atminties nepajėgė nei laikas, nei istorinės permainos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija