2013 m. birželio 14 d.    
Nr. 24
(2048)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Etnografija

Gegužinėse giedame Marijai

Giesmės Švč. Mergelei Marijai

Gegužės 18-osios pavakarę klaipėdiečiai ir miesto svečiai rinkosi į Klaipėdos etkultūros centrą. Ketverius metus gyvuojantis renginių ciklas „Tradiciniai giedojimai“ pakvietė į vakarą „Giedame Marijai. Mojavos–gegužinės“.

Man teko kalbėti apie liaudiškąjį pamaldumą, išryškinant Švč. Mergelės Marijos kulto ypatumus. „Popiežius Pranciškus teigia, jog „liaudies pamaldumas yra brangus Bažnyčios turtas. (...) Kai liudijate pamaldumą Mergelei Marijai, jūs skelbiate, kad ji klusnumu Dievo valiai, Žodžio ir Jėzaus darbų meditavimu yra tobuliausias krikščioniško gyvenimo pavyzdys ir tobula Viešpaties tarnaitė. Šį tikėjimą jūs skelbiate išraiškingomis formomis, kuriuose dalyvauja jausmai ir įvairių kultūrų simboliai“.

Pamaldumas Švč. Mergelei Marijai Lietuvoje visada buvo labai gyvas. Etnologė Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė primena, jog šeimos papročiuose pamaldumas Švč. Mergelei Marijai turi daug formų. Ypač Dievo Motinos globos ieškodavo motinos, melsdamosi už savo vaikelius, juos paaukodamos Jos globai, keliaudavo į garsias Marijos garbei skirtas šventoves.

Pirmasis gegužę paskirti Marijos garbei sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239–1284). Italijoje šio pamaldumo pradininkais buvo šventieji Pilypas Nėris (1515–1592) ir Karolis Boromėjus (1538–1584). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, sumanė juos pajugti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją (dar vadinamą Loreto litanija), prijungdami giesmių. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis, ir meldžiamasi. Apie 1853 metus gegužinės pamaldos įvestos Lietuvoje – jos suskambo Seinų katedroje – tada Seinai buvo dar Lietuva. Jų pradininku laikomas prel. Butkevičius. Galima daryti prielaidą, jog Žemaičiuose šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje, nes vysk. M. Valančius bičiuliavosi su minėtu prelatu, tuoj jas įvedė Žemaitijoje, o Vilniuje suskambo tik 1898 metais.

Mojavų giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ yra kilusi iš Lenkijos, bet vertimas labai nutolęs nuo originalo, nors struktūra ta pati. Melodija panaši, tik labiau sulietuvinta, lenkai ją kildina iš Mozūrijos. Šios giesmės daugiau neturi nė viena kita pasaulio šalis, ji giedama tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Žinomi bene šeši vertimo variantai. Pimasis vertimas – kun. Jono Lideikos (1866). Nors ši pamaldumo praktika ir atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos, bet prigijo savitu pavidalu. Lietuvoje ji labai populiari, ypač kaime. Čia dalyvaudavo visi ir turėjo savo darbus: kas gėles rinkti, kas vainikus pinti. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, rateliai. Lietuvoje gegužinės, arba mojavos, ypatingos tuo, jog šalia maldos buvo vakarojama, dainuojama, paprasčiausiai bendraujama.

Vakaro svečiai iš Vilniaus – Arkikatedros Bazilikos liaudiškojo giedojimo kolektyvas, vadovaujamas Janinos Bukantaitės, – giedojo Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes, surinktas iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų, galiausiai visus vienijo litanija ir giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“, kurią giedojo visi susirinkę.

Po skambių gegužinių giesmių liaudies dainos ir rateliai išjudino visus. Renginių ciklas „Tradiciniai giedojimai“ jau ketverius metus kviečia miestelėnus gaivinti autentišką katalikišką liaudies pamaldumą, išsaugoti savo krikščioniškąjį tapatumą, pasipriešinti globalizicijos iššūkiams.

Kun. Saulius Stumbra

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija