2013 m. birželio 28 d.    
Nr. 26
(2050)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Matoma ir nematoma saugumiečių bičiulystė su Rusijos FST

Gintaras Visockas

Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD (valstybės saugumo departdnentas) ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Taigi atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Žinoma, visus labiausiai domina ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, senų seniausiai visi mes suvokėme, jautėme arba bent nutuokėme, kad Kremlius intensyviai domisi padėtimi Baltijos valstybėse ir dar ilgai nesiliaus kūręs keršto planus, kaip būtų galima bent kai ką susigrąžinti. Skirtumas tik toks: ankstesnėse VSD ataskaitose Rusijos vardas nebuvo minimas. Konkrečiai kaip priešininkės VSD neminėdavo ir Baltarusijos. Dabar – įvardino. Tad kas pasikeitė? Kokiais sumetimais vedini dar prieš keletą metų rinkosi tylėjimo taktiką? Vardan diplomatinių subtilybių? Patys taip nusprendė ar tylėti patarė „džeimsai bondai“ iš NATO ir Europos Sąjungos? O kas pasikeitė šiandien, kad vis dėlto rusiški bei baltarusiški pavojai jau minimi be užuolankų? Gal Maskvos ir Minsko spaudimas tapo toks galingas, kad tylėjimas jau nebeįmanomas? O gal kaip tik viskas klostosi kur kas proziškiau – tarptautinėse rinkose krinta rusiškos naftos ir rusiškų dujų poreikis bei kainos, Rusija silpsta, todėl priekaištus jai reikšti įmanoma žymiai drąsiau ir atviriau? O gal tai – tik subtilus priminimas JAV, kad akyliau domėtųsi ne tik musulmoniškais kraštais, bet nepamirštų ir Rytų Europos bėdų?

Vertinant VSD ataskaitą svarbi buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Arvydo Anušausko nuomonė jau vien dėl to, kad buvę šio strategiškai svarbaus komiteto pirmininkai kartais atviriau kalba nei šias pareigas einantys. Parlamentaras A. Anušauskas palankiai vertina VSD ataskaitą. „Pagaliau aiškiai įvardyta, kokios trečiosios valstybės, pirmiausia Rusija, Baltarusija, veikia su savo specialiųjų tarnybų pagalba Lietuvos teritorijoje. Aš manau, kad šitas aiškumas, kurį nuolat deklaruodavo Estijos saugumo policija, savo jau penkioliktus metus skelbiamose apžvalgose, yra būtinas siekiant, kad visuomenė suprastų, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų žvalgybos bendruomenė dirba“. Būtent taip VSD paskelbtą ataskaitą vertino dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete eiliniu nariu dirbantis parlamentaras A. Anušauskas (agentūra BNS ir portalas delfi.lt). Kas galėtų prieštarauti tokiai parlamentaro A. Anušausko nuomonei?! Bet jeigu pritartume šiai pozicijai, turėtume pripažinti ir faktą, jog Lietuvos slaptosios tarnybos, lyginant kad ir su Estija, nieko pastebimesnio nenuveikė demaskuojant ar neutralizuojant Rusijos ir Baltarusijos slaptųjų tarnybų agentus. Prisiminkime, kiek per paskutiniuosius keliolika metų mūsų saugumiečiai sučiupo aukšto rango Rusijos, Baltarusijos šnipų, įsitvirtinusių valstybinėse struktūrose? Juokingai mažai – nė vieno. Logiškai svarstant, Lietuvoje kartais turėtų kilti žvalgybinių-kontržvalgybinių skandalų, jei mūsų kaimynės aktyvina savo kenkėjišką veiklą. Bet tokių trinčių Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų nebuvo. Ką tai galėtų reikšti: nemokame gaudyti rusų, baltarusių šnipų, nenorime gaudyti jų ar tiesiog juos tramdome kiek kitokiais būdais nei juos tramdo kolegos iš estiškojo KAPO? Per pastaruosius kelerius metus Estijos kontržvalgyba išaiškino net du Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusius savo darbuotojus. 2009-aisiais buvo nuteistas Hermanas Simmas. 2012-aisiais įtarimai bendradarbiavus su Rusijos FST (Federalinė saugumo tarnyba) pareikšti Aleksėjui Dressenui. Pabrėžtina, jog abu darbuotojai yra aukšto rango. Nei popieriniais, nei proginiais šnipais jų nepavadinsi. Tad kaip beišsisukinėtume, bet lietuviškosios VSD ataskaitos vertinimas, mintyse turintis estiškąjį kontekstą, yra mums neparankus.

Be abejonės, Rusijos ir Baltarusijos slaptosios tarnybos stiprina savo įtaką Lietuvoje, „naudodamos technines priemones ir kontaktus su žmonėmis, siekdamos rinkti informaciją, megzti ryšius Lietuvos institucijose, besistengdamos paveikti Lietuvos valstybės institucijų ir įmonių sprendimus, iš užsienio per Lietuvoje esančias visuomenines ir politines organizacijas mėgindamos šalyje kurstyti etninę, socialinę ir ideologinę nesantaiką...“ Būtų kvaila neigti ir VSD pranešimus, kad, „be tradicinių metodų, prieš Lietuvą naudojama elektroninė žvalgyba, kibernetinis šnipinėjimas ir netradicinė priedanga“, kad, „Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos turi techninių galimybių dominančių asmenų pokalbius telefonu kontroliuoti Lietuvoje“. Visa tai – nepaneigiama tiesa. Bet jei Rusija ir Baltarusija – tokios agresyvios, tai kodėl nematome Lietuvos saugumiečių atsakomųjų veiksmų? Gal ataskaitos dalis apie agresyvėjančią Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą – tik sumani priedanga neveiklumui paslėpti? Mūsų VSD ataskaita atrodo pilkoka lyginant ją net su kai kuriais Latvijos saugumo struktūrų viešais pranešimais. Taip, Latvijos slaptosioms tarnyboms sekasi prasčiau nei estams. Oficialioji Ryga neturi akivaizdžių laimėjimų gaudant rusų šnipus. Tačiau ir ji nesėdi sudėjusi rankų. Pavyzdžiui, bando uždrausti kai kurias konkrečias antilatviškas organizacijas, mėgina pateikti kaltinimus konkretiems Kremliaus politiką Latvijoje įgyvendinančių organizacijų lyderiams, ne vien tik dūsauja ir apgailestauja dėl sunkių darbo sąlygų. Galų gale, jei latviai ir neturi akivaizdžių pasiekimų demaskuojant užsimaskavusius rusų šnipus, jie neturi ir bičiuliavimąsi su Rusijos ir Baltarusijos slaptosiomis tarnybomis primenančių atvejų.

Lietuvoje įtartinų nutikimų – jau keletas. Vienas iš įtartinų atvejų – baudžiamoji Eglės Kusaitės byla. VSD neturėtų persekioti neva Rusijos karinėje bazėje susisprogdinti norėjusios lietuvės. Nuo kada VSD vadovybei privalu rūpintis Rusijos karinių objektų saugumo reikalais? Arba dar vienas įtartinas atvejis: VSD pritaria pozicijai, kad jų kolega VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas... pats kaltas dėl savo žūties Baltarusijoje. Akivaizdu, kad ši versija – itin paranki Baltarusijos ir Rusijos saugumiečiams. Nelemtas sutapimas? Net ir čečėnų Gatajevų išstūmimas iš Lietuvos – įtartinas. Iki šiol neaišku, kodėl slaptoji VSD tarnyba pradėjo aktyviai dalyvauti tiriant buitinio pobūdžio konfliktą Kaune gyvenusioje daugiavaikėje musulmonų šeimoje. Tuo metu neturėjo rimtesnių užsiėmimų? Beje, bendradarbiavimo su Rusijos slaptosiomis tarnybomis primenančių atvejų galima pastebėti ne vien Lietuvoje. Jų jau galima matyti ir kaimyninėje Lenkijoje. Lenkijos ir Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai jau pasirašo net konkrečius ilgalaikius susitarimus. Opoziciniame Varšuvos leidinyje „wPolityce“ lenkų politologas, publicistas, ekspertas saugumo klausimais Piotras Bončekas dėl tokių susitarimų neseniai skambino pavojaus varpais. Jis įsitikinęs, jog toks Varšuvos žingsnis – mažų mažiausiai įtartinas. Politologas tvirtino: „Vladimiras Putinas pavedė FST užmegzti glaudų bendradarbiavimą su Lenkijos karine kontržvalgyba. Informacijos apie Lenkijos karinės kontržvalgybos tarnybos bendradarbiavimą su Rusija pasirodydavo ir anksčiau. Prieš kelis mėnesius visuomenę sujaudino naujiena, kad Lenkijos kontržvalgyba Afganistane naudojosi rusų suteiktu palydoviniu ryšiu – jis ėjo per „Gazpromo“ palydovą. Paskui buvo susitikimai Karinės kontržvalgybos tarnybos biure, apie tai deputatai Marekas Opiola ir Tomašas Kačmarekas pateikė užklausimą premjerui Donaldui Tuskui. Tai – rimta istorija: į saugomą teritoriją, kur neįleidžiami žmonės be specialaus leidimo, įėjo Rusijos delegacijos atstovai ir be jokių problemų vaikščiojo po patalpas“. Ekspertas P. Bončenkas užsiminė ir apie „dar vieną naujieną“. Lenkijos technika buvo gabenama į Afganistaną... Rusijos lėktuvais. Rusai vežė lenkų kareivius, įrenginius, kompiuterius...

Bendradarbiavimo su Rusijos slaptosiomis tarnybomis primenančių atvejų įmanoma įžvelgti jau ir Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Ten ruošiamasi iš esmės tirti buvusio Rusijos FSB darbuotojo Aleksandro Litvinenko nužudymo radioaktyviuoju poloniu bylą. Į Vakarus nuo Kremliaus persekiojimų pabėgusio FSB karininko A. Litvinenko našlė Marina Litvinenko siekia įrodyti, kad jos vyras nužudytas būtent dėl Kremliaus nurodymų. Ir pradžių ši versija buvo viena pagrindinių. Dabar ten kažkas apsivertė aukštyn kojomis. Itin pavojingu būdu nužudyto A. Litvinenko našlė M. Litvinenko priekaištauja Londonui, nes jai atrodo, kad Londonas ruošiasi teisminiams procesams būtent taip, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui asmeniškai nepalanki versija apie „kerštingąją FSB ranką“ liktų nuošalėje. M. Litvinenko net grasina nebedalyvausianti teisminiame procese, jį vadindama farsu, jei Londonas bandys Kremliui nepalankias versijas subtiliai apeiti. Ar tai – ne aktuali informacija? Bet lietuviškoje VSD ataskaitoje apie lenkiškas ir britiškas subtilybes neužsimenama.

Neaišku ir dėl kai kurių įstatymuose apibrėžtų funkcijų bei pavaldumo niuansų. Dabartiniai įstatymai padeda ar trukdo mūsų saugumiečiams gaudyti šnipus? Buvęs VSD darbuotojas Kastytis Braziulis mano, jog dabartinė teisminė bazė mūsų saugumiečius pavertė bedante struktūra. Kadangi prisiminėme VSD ataskaitai palankų buvusio NSGK pirmininko parlamentaro A. Anušausko komentarą, pats metas prisiminti bent vieną kritiškai ataskaitą vertinančią publikaciją, pavyzdžiui, alfa.lt portale paskelbtą VSD pareigūno Kastyčio Braziulio rašinį. Žinoma, nereikia pamiršti, jog K. Braziulis iš šios tarnybos išėjo ne savo noru. Tokiais atvejais visuomet esama pavojaus, jog susidursime su tendencingumais, tačiau nepamirškime, jog ne savo noru iš tarnybos pasitraukę saugumiečiai dažnai pasako ir aukso vertės pastebėjimų. Taigi, portale alfa.lt buvęs saugumo pareigūnas ironizuoja: „Skaitau, girdžiu ir stebiuosi žmonėmis, kurie giria, visaip liaupsina Valstybės saugumo departamento ataskaitą, remiasi joje pateiktais teiginiais. Lyg pirmą kartą girdėtų, kad Rusija užsiima šnipinėjimu, priešiška Lietuvos valstybės interesams veikla. Nesuprantu tokių žmonių...“ Tiems, kas neskaitė K. Braziulio publikacijos, belieka priminti pagrindinį buvusio VSD pareigūno priekaištą: mūsų įstatymai maždaug taip sutvarkyti, kad VSD nūnai rimtai nebetiria jokių nusikalstamų veikų – nebegaudo šnipų. VSD tik stebi, tik fiksuoja, tik identifikuoja. Po to sukauptą informaciją pateikia valstybinėms institucijoms, ir tuo departamento misija tarsi baigta. Tad gal mes ir negalime pasigirti žvalgybinėmis ir kontržvalgybinėmis pergalėmis, nes Lietuvoje tiesiog nebeliko struktūrų, kurioms privalu gaudyti konkrečius šnipus?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija