2013 m. rugpjūčio 23 d.    
Nr. 31
(2055)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kovoje už krikščioniško pamato išsaugojimą

Romas BACEVIČIUS

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) rugpjūčio 5 dieną vykusiame posėdyje neleido Kauno savivaldybės tarybos nario Gintauto Labanausko vadovaujamai dvidešimt dviejų asmenų iniciatyvinei grupei rinkti parašus dėl konsultacinio (patariamojo) piliečių referendumo, ar reikia Lietuvoje apriboti homoseksualumo propagavimą siūlant tekstą: „Pritariu, kad bet kokia informacija, susijusi su homoseksualizmo propagavimu, masinio informavimo priemonėse būtų leidžiama tik po 22 val.“ Taigi, kai jau miega vaikai. VRK penkiais balsais „prieš“, dviem susilaikius ir keturiems balsavus „už“, nusprendė, kad toks referendumo klausimas neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, tarptautinėse sutartyse numatytų reikalavimų. VRK nepaskelbė pavardžių, kam iš konkrečių jos narių taip atrodė. Keista, kai atitikimą Konstitucijai nustato keli žmonės, dar keisčiau, kad kitiems tos pačios kompanijos asmenims atrodo priešingai. Iniciatyvinė grupė, manydama, kad ne ji, rengdama referendumą, pažeidė Konstituciją, bet mūsų, piliečių, konstitucinės teisės yra pažeidžiamos, žada kreiptis į Administracinį teismą ir apskųsti tokį VRK sprendimą. Juk referendumo iniciatoriai nesiekia ko nors uždrausti, o tik nori paklausti Lietuvos žmonių, ar iš tikrųjų reikia riboti homoseksualizmo reklamą. Štai Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Referendumo iniciatyvinė grupė ir siekia ieškoti būdų, ar pritartų Lietuvos žmonės idėjai Lietuvoje apriboti homoseksualumo propagavimą. O kodėl iniciatyvinė grupė siekia apriboti tokią reklamą, paaiškina Konstitucijos 26 straipsnis: „Tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Galbūt Lietuvoje dar yra nemažai taip auklėtų piliečių, kurie mano, kad dorovingi žmonės turi turėti lytinių santykių ne vien savo malonumui, bet ir giminei pratęsti. Gal toks požiūris jau senamadiškas, bet tokį juos auklėdami įdiegė tėvai. Ir tokie žmonės taip nori auklėti savo vaikus, o tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus padoriais žmonėmis pagal savo įsitikinimus. Iniciatyvinės grupės vadovas G. Labanauskas sakė nenorįs primesti savo dorovės sampratos visiems Lietuvos žmonėms. Gal kiti mano visai kitaip? Ir jeigu tas referendumas pasakytų, kad žmonės minčiai apriboti homoseksualumo propagavimą nepritaria, jei daugumai žmonių to nereikia, tai to klausimo nekeltų ir turėtų prisitaikyti prie daugumos nuomonės, bet savo vaikus vis vien auklėtų taip, kaip jo požiūrį turinčius bendraminčius auklėjo tėvai, bet patiems gyventi ir ta tema kalbėti tektų tyliau, nes jie taptų mažuma. Bet iniciatyvinei grupei draudžiama netgi paklausti žmonių nuomonės, ar pritaria, kad homoseksualizmo propaganda prasidėtų tik po 23 val.? Todėl dėl neigiamo VRK sprendimo ji žada kreiptis į Administracinį teismą. Juk kalbama apie vaikų auklėjimą, o valstybės pareiga yra saugoti šeimą. Tai įrašyta ir Konstitucijos 38 straipsnyje. Taigi pati VRK nusprendė antikonstituciškai. Nesuprantama, kai mažumos nori tapti dauguma. Draudžiama auklėti savo vaikus lietuviška dvasia, turėti anūkų. Tai natūralu. Mažumos siekiai toleruojami, o dauguma gąsdinama, homoseksualai skleidžia agresyvią propagandą. Tegul ta propaganda prasideda tik po 22 val., bet net paklausti žmonių nuomonės penki VRK nariai ir du susilaikiusieji neleidžia. G. Labanauskas „Respublikos“ laikraščiui sakė: „Esame nustumti į gyvenimo paraštes. Ne homoseksualai. Ar tolerantiška, kai per homoseksualų eitynes Seimo narys nešamas policijos taip, kad galva vos nesiekia asfalto? Ar tolerantiška, kai monsinjorą Alfonsą Svarinską Katedros aikštėje įžeidinėja? Liūdniausia, kad valstybė homoseksualizmo propagandą palaiko. Tebūnie tolerancija. Bet tegul didina savo gretas suaugusiųjų sąskaita. Ne vaikų. Tokiais tempais einant, tuoj taps liga būti heteroseksualu. Ar bus gėda nė karto neišbandyti homoseksualių santykių? Bet mes nepasiduosime. Vis vien paklausime piliečių nuomonės“. Jei Lietuva yra Europos Sąjungos narė, dar nereiškia, kad tapome tik jos priedėliu be savo piliečių nuomonės, kurios net paklausti VRK klerkai neleidžia, sakydami, kad tai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, tarptautinėse sutartyse numatytų reikalavimų. Beje, kaip rugpjūčio 3-iąją Ariogaloje, Dubysos slėnyje vykusiame tremtinių sąskrydyje sakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, į Lietuvą veržiasi su krikščioniška morale nesuderinamos ir labai pavojingos idėjos, kurios kėsinasi griauti santuoka kuriamą vyro ir moters šeimą ir pakerta tautos gyvastingumo šaknis. Siekiama visuomenę pripratinti, kad bet koks seksualinis elgesys yra moralus ir dėl to negalima jo smerkti. Liūdina tai, kad net atsakingi žmonės, nuo kurių priklauso Lietuvos likimas, nesuvokia, koks mūsų Tėvynei gresia pavojus. Bažnyčia, stovėdama ant Šventojo Rašto pamato, giriama ir niekinama, sakė ir sakys, kad nuodėmė yra nuodėmė, kad iškreiptas seksualinis elgesys lieka amoralus net ir tuomet, kai įstatymas jam uždegs žalią šviesą, kaip tai jau yra atsitikę Kalifornijoje, Švedijoje ir kitur, kur valdžią turi krikščioniškąsias šaknis praradę žmonės. Jie eksperimentuoja su visuomene ir savo eksperimentus nori primesti ir mums, kurie, turėdami slogią penkiasdešimties metų patirtį, visiškai nenorime būti eksperimentiniais triušiais. Mus skatina toleruoti nuodėmę, bet netoleruoja mūsų, kai nuodėmei sakome „ne“. Mus bando perauklėti, kaip tai darė komunizmo statytojai.

Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje ir žiniasklaidos priemonėse paskelbta nuotrauka, kur Lenkijoje, Poznanės futbolo klubo „Lech“ aistruoliai per rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“ pasistengė įžeisti lietuvius iškėlę transparantą „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną“. Beje, galbūt kreiptasi ir į „Žalgirio“ lenkus – trenerį M. Zubą ir žaidėją K. Bilinskį. Ši provokacija nepadarė įtakos galutiniam rungtynių rezultatui – „chamai“ pateko į tolesnį etapą, bet ji sukėlė politinę audrą. Pasipiktinimai dėl to skambėjo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Jau net pačių rungtynių metu kiti stadiono žiūrovai lietuvius įžeidžiantį transparantą pasitiko švilpimu. Kiti lenkų sirgaliai pareiškė: „Tokie žodžiai kompromituoja mus prieš visą Europą“. Įdomu, kad vienas Poznanės kunigas kreipėsi į lenkus klausimu: „Ar galite įsivaizduoti Vokietijos fanus, kurie Vroclave ar Opolėje dainuoja „Deutschland, Deutschland über alles“? Bet štai broliai katalikai iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) šį reikalą įvertino kitaip, o jos vedlys Europos parlamento narys Valdemaras Tamaševskis nepasmerkė šio Poznanės futbolo aistruolių išpuolio ir paskelbė versiją, esą gėdinga provokacija Poznanėje – pačių lietuvių slaptųjų tarnybų darbas. Tai dar labiau pakaitino kai kurių greitai įkaistančių piliečių antilenkiškas nuotaikas Lietuvoje, tačiau V. Tamaševskis netrukus surengė spaudos konferenciją ir pareiškė, kad politikai ir žiniasklaida eskaluoja vieno plakato temą, nors mūsų šalyje yra daug svarbesnių ir rimtesnių temų. „Visiems akivaizdu, kad tai buvo provokacija, kurių, deja, buvo, yra ir niekas negali pasakyti, kad nebus ir ateityje, – sakė V. Tamaševskis. – Puikiai žinote, kad buvo išniekinti užrašai Punske ir kažkokie kiti grasinantys plakatai Rasų kapinėse buvo pakabinti. Mūsų partijos pozicija buvo vienareikšmiška: mes nekomentuojame provokacijų. Jeigu kažkam trūksta populiarumo, tegul jie komentuoja. Mes nekomentavome ir nekomentuosime, tačiau, deja, LNK „Žinių“ ir kai kurių portalų dezinformaciją reikia komentuoti, nes melo buvo pasakyta per daug. Šis netinkamas, durnas posakis buvo sugalvotas LNK televizijos „Dviračio žinių“ laidoje dar 2003 metais. Šis posakis – „Litwin cham, a Polak pan“ – tada buvo labai dažnai kartojamas LNK televizijos „Dviračio žiniose“. Po to dar ne vieną kartą aš asmeniškai LNK televizijos laidose girdėjau šį posakį – ir niekas į tai nereagavo“. Pasak V. Tamaševskio, LNK sugalvojo, dešimtis kartų kartojo, o dabar kažkas pakartojo Poznanėje, ir visi apie tai kalba. Esą tai jau kažkokia isterija. Ar galima taip elgtis? Ar čia nėra kurstymas? Kieno čia yra užsakymas? Deja, klausimas yra retorinis. „Aš manau, ne dėl tokios valstybės mes kovojome“, – sakė V. Tamaševskis ir priminė, kad su frakcijos seniūne Rita Tamašuniene dar prieš 24 metus stovėjo Baltijos kelyje: ji prie Maišiagalos, jis – prie Avižienių, kur buvo Lietuvos lenkų sąjungos kilometrai, ir kovojo už teisingą valstybę. Dabar, pasak LLRA vado, yra tiek manipuliacijų, melo, neteisybės, kad kyla klausimas, ar už tokią valstybę mes kovojome. Jei kažkas turi daug pinigų, yra žiniasklaidos priemonių savininkas, tai nereiškia, kad visi žurnalistai turi it papūgos kartoti kažkokias nesąmones. Apie tai, kas vyko Poznanėje, pasak V. Tamaševskio, tikrai turėjo žinoti specialiosios tarnybos, nes juk neįmanoma įnešti į stadioną net didesnio butelio alaus, o plakatą, kurio ilgis yra 50 metrų, kažkas įnešė. O kokios čia specialiosios tarnybos, jis nežinąs. Tai – klausimas ne jam, o tarnyboms. Kiekvienas mąstantis žmogus supranta, kad to neįmanoma padaryti be specialiųjų tarnybų žinios. Tai yra gryna provokacija. O koks buvo Lietuvos specialiųjų tarnybų indėlis, jis nežino. Gal žinojo, leido, neužkirto kelio. Juk žinome, kad kartais labai aktyviai veikia ir mūsų šalies specialiosios tarnybos: Breste, dar kažkur. Įdomu, kad Lenkijos politikai stipriai kritikavo savo šalies agresyvius futbolo aistruolius. Šiomis dienomis lietuviai Lenkijoje susilaukė daug simpatijų. Kaip teigia apžvalgininkas Rimvydas Valatka, vertinant dviejų tautų tarpusavio santykius, kažką pasiekti įmanoma tik tada, kai lenkų politikai kritikuoja lenkų radikalus, o lietuviai politikai – lietuvių radikalus. Iš viso šio reikalo įvairūs mūsų politikai bandė susikrauti sau bent keletą reitingo taškų. Svarbiausia, kad būta blaivių vertinimų, kurie rodo, kad geri santykiai su vienu iš krikščionybės bastionų Europoje – Lenkija – Lietuvai yra labai svarbūs. O paprastiems piliečiams lietuviams svarbu išlaikyti blaivų protą ir nepasiduoti veikėjų, kuriems „kuo blogiau, tuo geriau“ provokacijoms. Vis dėlto gražu, kad Vilniuje buvo surengta įvairių politinių pažiūrų atstovų akcija „Lietuva myli Lenkiją“. Tai buvo netikėtas ir laiku pateiktas atsakas. Į smurtą, provokacijas, agresiją negalima atsakyti tuo pačiu, nes tai tik dar pablogina situaciją, todėl iš tiesų sveikintina tokia krikščioniška laikysena, o kaltinti Lenkiją, su kuria turime kur kas daugiau bendro ir kuri yra mūsų svarbiausia sąjungininkė kovoje už krikščioniško pamato išsaugojimą Europoje, dėl kelių šimtų futbolo chuliganų išpuolio – absurdiška.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija