2013 m. rugsėjo 13 d.    
Nr. 34
(2058)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Kronika

Mūsų veikimas Dievui ir Tėvynei

Petras Bielskis

Dalyviai, svečiai ir pilna žiūrovų
Laukuvos bažnyčios aikštė

Kun. J. Katelės prizas Jurbarko
teatrui. Iš kairės: A. Banytė,
L. Kazlauskas, D. Budrytė

Rupšlaukių XIX amžiaus sodyba

Vysk. Antanas Vaičius
Medvėgalio krivūlėje

Jau trisdešimt metų nuo tos dienos, kai Klaipėdos universiteto pirmtakai iš Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetų (liaudies teatro režisierių VI laida, 1983) iš naujo pradėjo kelti ir ėmėsi praktiškai įgyvendinti lietuvių klojimų teatro idėją. Ir ne taip jau viskas paprasta. Buvo žūtbūtinų susirėmimų, neigimo, atmetimo ir neapykantos (Praninskas A. Spalvos. Jaunimo gretos, 1988, Nr. 12; Jakelaitis V. Iš piktžolių puokštės. Švyturys, 1991, Nr. 9–10; Marcinkevičiūtė R. Kas yra nacionalinis teatras. Kultūros barai, 1998 04 04). Gal subjektyvu, bet atrodo, kad neigimą labiau kurstė žemos paskatos, nepilnavertiškumas ar ribotumas, o diduma inteligentijos aktyviai pritarė, visokeriopai rėmė, skatino ir kaip galėdami gynė. Pirmiausia, žinoma, kaimiškasis teatro judėjimas skolingas profesoriui Vytautui Jakelaičiui. Jo rūpesčiu parengtos liaudiško vaidinimo programos ir vadovai. Jis stojo mūru už tų tikslų apsaugą ir įgyvendinimą (Jakelaitis V. Žvilgsnis nuo Medvėgalio. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge. Vilnius. 2002. T. 2, p. 70). Jis darė atkaklių žygių, kad sustiprėtų požiūris į mokyklinį teatrą, bendrą teatro supratimą ir poreikį. Ir vėlesni universiteto vadovai, jų garbei reikia pasakyti, išlaikė ir tęsė tą šventą misiją.

Teatrinės minties prasme nuolat ėjo greta akademikas Jonas Lankutis, filosofas Krescencijus Stoškus, poetas Eugenijus Matuzevičus, prof. Vytautas Maknys, prof. Norbertas Vėlius, režisierius Vladas Limantas, doc. dr. Aleksandras Guobys, teatrologas Jurgis Blekaitis, prof. Petronelė Česnulevičiūtė. Greta jų motyvuoto teigimo atmetimo pastangos buvo tiesiog naivios (Aleksaitė I. Lietuvių teatro istorija šiandien. Menotyra 4, 2003, 3–6; Bielskis P. Apie dabartį ir istorinę sąmonę. Res Humanitariae. 2010, t. 8, p. 7).

Gali pasirodyti keista, bet nuo spaudos draudimo laikų liaudišką vaidinimą aktyviai palaikė ir žygiuose solidarizavosi tautinė dvasininkija. Palangos pirmojo viešo lietuviško vaidinimo (1899) režisierė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė neslėpdama žavesio pasakoja apie Žemaičių vyskupo M. Paliulionio betarpišką dalyvavimą pasirengimo rūpesčiuose (G. Petkevičaitė-Bitė. Iš mūsų vargų ir kovų. 1927. Kaunas, p. 29). Žinome Vaižganto ar kun. Jono Katelės nuopelnus liaudiniškam vaidinimui, visų parapijų klebonų pritarimą ir paramą, nes savo klojimuose mielai leisdavo spektaklius ne suvaidinti, bet „atlaikyti“ kaip sakralinę apeigą. Nepasikeitė požiūris ir atstačius nepriklausomybę. Žemaičių vyskupas Antanas Vaičius visada domėjosi teatro veikla, pats asmeniškai dalyvavo Palangos vaidinimo šimtmečio krivūlėje Medvėgalyje (1999), sukvietė aplinkinių bažnyčių chorus su vėliavomis, pirmą kartą Medvėgalio kalne aukojo šv. Mišias, pagerbė visus žuvusius ar dalyvavusius kultūriniame pasipriešinime. Vyskupas Jonas Kauneckas priėmė Lietuvos Klojimo teatrų draugijos dvasios vadovo pareigas, įsteigė kun Jono Katelės prizą (biblijinis Gordijaus mazgas), paskyrė vardinę premiją, kuri kas metai teikiama darbščiausiam klojimo teatrui.

Liaudiškam teatrui neabejingi net kariūnai. Į Medvėgalio iškilmes generolas Jonas Kronkaitis atsiuntė visą garbės kuopą, kuri pasipuošusi jūreivių regalijomis pagerbė krivūlės svečius ginklu ir raketų salvėmis. Daug metų krivūlėse vertinimo komisijoms su meile vadovavo prof. S. Vaitekūnas, rašytojas Rimantas Černiauskas. Pastaruoju metu vadovų pozicijas užima jauni ir iniciatyvūs Klaipėdos universiteto teatrinių programų absolventai – prof. dr. Rimantas Balsys, dr. Jūratė Grigaitienė, teatrologijos magistrai Laura Rojūtė, Darius Peckus, Artūras Butkus, rašytojai Petras Panavas, Gediminas Jankus.

Laukuvos seniūnija pirmoji, nepaisydama sunkmečio, Lietuvos klojimų teatrų suvažiavimui paskyrė kasmetinę premiją ir pažadą tesi iki šių dienų. Punsko lietuvių pavyzdžiu Laukuva nuo Medvėgalio krivūlės paskleidė vaidinimus po aplinkinius kaimelius ir šventė dabar apima visą apylinkę. Rajono ir miestelio vadovybė (Zita Lastauskienė, Jonas Gudauskas, Kazimieras Jokubauskas, Virgilijus Ačas, Virginija Mikutavičienė, Loreta Daukantienė) krivūle rūpinasi kaip savo kultūros dalimi, suplaukia minios žmonių ir šventė yra šventė.

Krivūlė suvienijo visas sukaktis ir jubiliejus (Laukuvai –760, gimnazijai – 70, mokyklai – 95, pirmam vaidinimui klebono jaujoje – 90, klojimo teatrų krivūlei – 25). Po Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidų šv. Mišių, kurias aukojo Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM, žmonės plūstelėjo į miestelio aikštę. Nuo gimnazijos, kur tarp beržų garsus skulptorius Antanas Kmieliauskas iškalė įspūdingą paminklą žuvusiai gimnazistei, partizanei, poetei Neringai, aštuoni Lietuvos teatrai su savo vėliavomis ir regalijomis, orkestro lydimi, per miestelį irgi pajudėjo į aikštę. Tą dieną Laukuvoje grojo du dūdų orkestrai – Rietavo meno mokyklos ir Šilalės kultūros centro. Šilalės tremtinių sąjungos pirmininkė poetė Teresė Rubšytė, Neringos moksladraugė, pasakojo, kad Neringa gimnazijoje rašė dramas ir pati vaidino. Mūsuose viskas persipynę ir susieta.

Po iškilmingo XXV krivūlės atidarymo teatrų delegatai padėjo gėles ir ąžuolų vainikus prie koplytėlės, skirtos pirmojo Laukuvos vaidinimo (1923) dalyviams ir režisierei Marijai Tallat-Kelpšienei pagerbti. Organizacinio komiteto pirmininkas V. Ačas išlydi teatrus į aplinkinius kaimus ir miestelius – Palentinį, Bilionių etnografinę sodybą, Baublių vandens malūną, Kaltinėnus, Šilalę. Įspūdingiausi vaidinimai natūralioje aplinkoje. Vien buvimas išlikusioje XIX amžiaus sodyboje Bilionių piliakalnio papėdėje (buvusi Rupšlaukių giminės, dabar S. Navardauskio) yra atgaja sielai. Čia visur dar gyva gyvenusių kartų dvasia – dviejų galų troba su dideliu kaminu viduryje, didžiuliai kertiniai akmenys pamatuose, tašyto ąžuolo sienojai svirne, kluone storų rąstų balkiai, sienos ir pertvaros, kampų sukirtimai kaip sunertos žmogaus rankos, plūktinė asla, atviros gegnių konstrukcijos, tamsios šaludės, keturšlaičiai žemų paražių stogai – viskas laukia atnašavimo. Skapiškio teatras, pirmasis kun. J. Katelės premijos laureatas, čia išdainavo savo Kupiškėnų pasakojimus (rež. V. Vadoklytė). Girdžių teatras J. Grušo Nenuoramą žmoną (rež. L. Zdanavičienė) vaidino, atrodo, labiausiai nepritaikytoje vaidinimui vandens malūno girnų kamaroje. Langų nėra, bet skirtinguose lygiuose atidarytos durys meta kryžminę šviesą, medinių laiptų baliustrados, terasos sukuria stampo pilną atmosferą ir paslaptingumą. O tai – jau pusė vaidinimo.

Laukuvos kultūros centre su itališkos scenos kietumu grūmėsi 2012 metų kun. Jono Katelės premijos laureatai – Agluonėnų (senasis) klojimo teatras. Jis visada suranda ir iškelia pamirštas lietuviškas pjeses. K. Būgos ir P. Palionio Geriaus vėliau negu niekad (rež. A. Šutkus, E. Kupčiūnas) lyg dabar parašyta. Bet svarbiausia, kad teatrui pavyko sugriauti užkeiktą ketvirtąją sieną, kuri liaudiškame vaidinime yra visiškas svetimkūnis. Sodžiaus vaidinimų paveldas (B. Buračas. Mūsų sodžiaus vaidyba. Naujoji Romuva. 1937. Nr. 4) moko, kad žiūrovas turi betarpiškai dalyvauti vyksme. Ir dabar režisieriai vaidinimo metu pakelia iš salės pirmus pasitaikiusius vaikus ir neparuoštus įveda į vyksmą. Jiems skirta aiški funkcija, nusakyti konkretūs uždaviniai tiksliai be saviveiklos. Tai – ir tikra, ir sugalvota. Reikšmingi tampa ne tik vaikai, bet ir juos globojančios močiutės, mamos, likę salėje draugai. Atsiranda vaidinimo visuotinumas. Teatras kūrybingai naudojasi liaudiška žaidybine tradicija, tipažo siūlomomis galimybėmis.

Krivūlės taryba „unikaliu liaudies menininku, ryškiu liaudiško vaidinimo vaidila“ pripažino klojimo teatrų senbuvius – Raimundą Juknevičių (Agluonėnų teatras), Zenoną Levickį (Bilionių teatras), Joną Uzielą, Stepą Kraskauską (Skapiškio teatras), Moniką Buitkuvienę (Jurbarko teatras) bei Darių Juodaitį (Girdžių teatras). Tai jiems tiesiog Dievo duota ir apie juos sukasi visas vaidinimas.

XXV Lietuvos klojimo teatrų krivūlės didysis kun. Jono Katelės prizas ir vysk. Jono Kaunecko premija paskirta Jurbarko teatrui (J. Skinkis. Moters kerštas. Rež. D. Budrytė-Samienė) už 30 metų lietuvių dramaturgijos vaidinimus, už vaidinimus partizanų žūties vietose, panemunių pilyse.

Laukuvos premija ir įpareigojimas sušaukti XXVI Lietuvos klojimo teatrų krivūlę teko Girdžių klojimo teatrui. Pereinamąją krivūlę iš Laukuvos seniūno Virgilijaus Ačo perėmė Girdžių seniūnas Darius Juodaitis.

Laukuva, Šilalės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija