2013 m. spalio 11 d.    
Nr. 37
(2061)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šv. Pranciškaus Asyžiečio liudijimas šiandienai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus tapo
pirmuoju apaštalo šv. Petro
įpėdiniu, apsilankiusiu Asyžiaus
vyskupo Išsirengimo salėje,
kurioje prieš aštuonis amžius
šv. Pranciškus nusimetė rūbus
savo tėvo ir tuometinio
vyskupo Gvido akivaizdoje,
taip parodydamas, kad dėl
Dievo atsisako viso kito

Popiežiaus įspūdinga homilija

Popiežius Pranciškus vizito į Asyžių metu priminė didžiojo šventojo, gyvenusio XII ir XIII amžiaus sandūroje, kurio vardą pasirinko išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą, aktualų liudijimą ir mokymą. Praėjusį penktadienį, spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginės šventės dieną, aukodamas šv. Mišias tūkstančiams piligrimų Asyžiaus aikštėje, kuri, kaip ir greta stovinti impozantiška bazilika, pavadinta Šv. Pranciškaus vardu (Piazza San Francesco), Šventasis Tėvas homilijoje pirmiausia padėkojo Dievui už tai, ką Jis apreiškė prieš 785 metus kanonizuotam gausiausios katalikiškos vienuolijos įkūrėjui (beje, į Bažnyčios altoriaus garbę šv. Pranciškus buvo pakeltas praėjus vos dvejiems metams po jo mirties, 1226-aisiais).

Popiežius priminė, kad Pranciškus (pasaulietinis vardas Džovanis Bernardonė) buvo turtingo Asyžiaus pirklio sūnus, tačiau sutikęs Jėzų, išsižadėjo patogaus ir nerūpestingo gyvenimo. Jis pasirinko neturtą, tapdamas vienu iš Evangelijoje minimų idealiųjų „mažutėlių“, kad gyventų kaip tikras mūsų dangiškojo Tėvo sūnus. Plataus dėmesio susilaukusioje doktrininėje homilijoje, kai kurių stebėtojų įvardytoje kaip „mažoji enciklika“, Šventasis Tėvas aiškino, kad šv. Pranciškaus sprendimas buvo radikalaus Kristaus sekimo pavyzdys, nusimetant pasaulietinius rūbus ir apsigaubiant Kristumi, kuris „būdamas turtingas dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Taigi, Šv. Pranciškaus gyvenimo liudijimas su visišku Kristaus neturto imitavimu, evangeline meile vargšams ir atatinkamu socialiniu mokymu buvo neatskiriamai susieti, kaip dvi tos pačios monetos pusės, akcentavo Popiežius homilijoje. Taigi pirmasis svarbus Šv. Pranciškaus Asyžiečio liudijimo aktualumo bruožas yra „gyvas ryšys su Jėzaus asmeniu“ iki visiško supanašėjimo (ne veltui popiežius emeritas Benediktas XVI jį yra įvardino kaip antrąjį Jėzų).

Nukryžiuoto Jėzaus žvilgsnis

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad savo misiją šv. Pranciškus pradėjo po mistinės patirties Asyžiaus Šv. Damijono bažnyčioje. Tuomet medituodamas prie nukryžiuoto Jėzaus atvaizdo, jis išgirdo kvietimą atstatyti Bažnyčią. Beje, labai simboliška ir prasminga, kad Popiežius savojo vizito Asyžiuje pradžioje nuėjo privačiai pasimelsti į istorinę Šv. Domijono bažnyčią ir jį šioje kelionėje nuo pat Romos lydėjo neseniai įkurta patariamoji Kardinolų taryba, kurios užduotis yra parengti Bažnyčios struktūrinio atnaujinimo programą. Homilijoje kalbėdamas apie mistinę šv. Pranciškaus patirtį, Šventasis Tėvas sakė, kad nors Jėzus ir nukryžiuotas, bet gyvas, ir tai patvirtina iš Jo žaizdų tekantis kraujas bei plačiai atvertos akys. Nuo kryžiaus Jėzus žvelgia į mus, ir tas žvilgsnis paliečia mūsų širdis su stipriausiu atnaujinančiu poveikiu.

Taigi, kryžius mums kalba ne apie pralaimėjimą, ne apie nesėkmę, bet apie dvasinio poveikio pergalę; paradoksaliu būdu kalba apie mirtį, kuri duoda gyvenimą, kalba apie įsikūnijusio Dievo meilę, kuri ne žlunga, bet triumfuoja, įveikusi blogį ir mirtį, aiškino popiežius Pranciškus. Jo mokymas yra geras atsakas tiems, kurie įvairiose šalyse nerimsta bandydami pašalinti kryžius iš viešųjų vietų dėl jų ramybę trikdančio nemalonaus atvaizdo. Anot Šventojo Tėvo, visas atsinaujinimo procesas prasideda nuo nukryžiuoto Jėzaus žvilgsnio priėmimo, tos perkeičiančios malonės patirties, tos beribės meilės, kuri duodama veltui, o ne dėl mūsų nuopelnų ir netgi mūsų nuodėmingumo akivaizdoje. Priminęs apaštalo šv. Pauliaus pastabą laiške Galatams, kad didžiausia garbė priimti Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžių (Plg. Gal 6, 14), Popiežius prašė šv. Pranciškaus, kad jis išmokytų mus prasmingai susitelkti ir likti Nukryžiuotojo akivaizdoje, kad Jis žvelgtų į mus, atleistų ir atnaujintų savąja meile.

Būti taikdarystės įrankiais

Šv. Pranciškaus gyvenimo liudijimo bruožų apžvalgoje nurodydamas jo išgarsėjusią taikdarišką veiklą (pavyzdžiui, ieškant tuometinio sutarimo su musulmonais Artimuosiuose Rytuose, jam efektyvumo galėtų pavydėti šių dienų tarptautinės politikos „žvaigždės“), Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jos rezultatai sietini su Kristaus sekimu. „Tai yra antrasis liudijimas, kurį mums pateikia šv. Pranciškus: kiekvienas, kuris seka Kristų, priima tikrą taiką, kurią vienintelis Kristus gali duoti, kurios pasaulis negali duoti“. Šv. Pranciškaus priimtą ir patirtą taiką reikia suvokti giliau, nes Kristaus auka kyla ir tos pačios Viešpaties beribės meilės visiems, iš kryžiaus aukos sklindančios meilės. Šią taiką prisikėlęs Jėzus suteikė savo apaštalams atsidūręs jų tarpe ir tardamas: Ramybė jums“ bei parodydamas jiems savo rankų žaizdas ir pervertą šoną. (Plg Jn 20, 19–20). Anot Popiežiaus, šv. Pranciškaus taika ir ramybė nėra koks sacharinas, tai – ne kažkoks saldus, romantiškas sentimentalumas. Tai – ne kažkokia panteistinė darna su kosmoso jėgomis. Apie tai kartais filosofuoja netgi išsilavinę krikščionys, remdamiesi savo pačių sukurtomis ir nuo realybės atitrūkusiomis ideologijomis. Šv. Pranciškaus taika – Kristaus taika – yra pasiekiama nelengvu triūsu prisiimant ant pečių Kristaus „jungą“ (Plg. Mt 11, 29) ir praktiškai įgyvendinant Viešpaties įsakymą, „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34; 15, 12). Taigi, praktiškos taikdarystės užduoties tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu negalima vykdyti išdidžiai, arogantiškai, rodant savo autoritetą ir niekinant kitus, bet tik su pranciškoniška nuolankumo kupina, romia širdimi, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis meldė šv. Pranciškaus išmokyti mus būti įrankiais taikos, kurios šaltinis yra Dievas ir kurią Jėzus mums atnešė.

Žmogus – kūrinijos centras

Pagaliau homilijoje Popiežius priminė dar vieną svarbų ir šioms dienoms labai aktualų šv. Pranciškaus meilės ir globos visai kūrinijai liudijimą. Juk neatsitiktinai jo liturginis minėjimas – spalio 4-oji – yra visuotinai pripažinta Gyvūnijos globos diena, tarptautine ekologijos švente: „Asyžiaus šventasis neša liudijimą poreikio gerbti viską, ką Dievas sukūrė, būtent dėl to sukūrimo negalima manipuliuoti kūrinija ir ją naikinti, – aiškino Šventasis Tėvas. – Priešingai, savo globa reikia prisidėti prie jos augimo, kad ji taptų dar gražesnė, panaši į tą, kurią Dievas norėjo, kad būtų“. Žinoma, šv. Pranciškus pirmiausia liudijo pagarbą kiekvienam žmogui, pabrėždamas, jog mes visi esame pašaukti saugoti savo artimą, nes žmogiškasis asmuo yra kūrinijos centre, kaip kad Dievas Kūrėjas norėjo, kad būtų. Tai – Popiežiaus atsakas kai kuriems radikaliai nusiteikusiems ekologams, kurie pasiryžę aukoti žmogų, kuris neva yra blogas ir kūrinijos priešas.

Baigdamas homiliją ir pavadinęs Asyžių taikos miestu, davusiu šv. Pranciškų –taikos ir darnos vyrą – Šventasis Tėvas kreipėsi į visus geros valios žmones su tvirtu romios meilės pareiškimu dėl taikos pasaulyje. „Gerbkime kūriniją, nesileiskime būti jos naikinimo įrankiais! Gerbkime kiekvieną žmogų. Tegu būna nutraukti ginkluoti konfliktai, kurie žemę skandina kraujyje; tegul nutyla ginklų žvangėjimas, tegul meilė nugali neapykantą, atleidimas – įžeidimą ir santarvė – nesutarimą, – kvietė popiežius Pranciškus. – Išgirskime šauksmą verkiančiųjų, kurie kenčia ir miršta dėl smurto, terorizmo ar karo veiksmų Šventojoje Žemėje, brangioje šv. Pranciškui, Sirijoje, kitur Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje“. Kadangi nuo 1939 metų, kai popiežius Pijus XII paskelbė šv. Pranciškų Asyžietį oficialiu dangiškuoju Italijos globėju, ši šalis spalio 4 dieną mini ir kaip savo tautos globėjo šventę, Šventasis Tėvas meldė, kad kiekvienas italas darbuotųsi dėl bendrojo gėrio, teikdamas pirmenybę tautą vienijantiems, o ne skaldantiems ženklams. Apie tai paliudijo ir šv. Mišių pabaigoje uždegtas votyvinis žibintas, kuris nuolat liepsnoja Asyžiuje, prie šv. Pranciškaus kapo, ir kuriam aliejų kasmet pakaitomis aukoja visi Italijos regionai.

Paskatinimas aktyviai pastoracijai

Popiežius Pranciškus Asyžiuje lankėsi tik vieną dieną, tačiau vizito programa buvo labai intensyvi. Jis čia aplankė visus svarbiausius ankstyvosios pranciškonybės židinius, susijusius su šv. Pranciškaus ir jo bendražygės šv. Klaros gyvenimu ir veikla, pasimelsdamas prie šių šventųjų relikvijų, susitiko su negalią turinčiais vaikais ir vietinės „Caritas“ organizacijos globojamais vargšais bei pabėgėliais ir su jais drauge papietavo. Jis nuoširdžiai bendravo su brolių pranciškonų ir seserų klarisių vienuolijų atstovais, pasimatė su dešimtimis tūkstančių iš vietinio Umbrijos regiono susirinkusių jaunų žmonių, atsakė į jų užduotus klausimus. Pabrėždamas, kad Asyžius – ne tik visame pasaulyje garsus pranciškoniškosios charizmos lopšys, bet ir vyskupo Domeniko Sorentino (Domenico Sorrentino) vadovaujamos diecezijos centras, Šv. Rufino katedroje susitiko su šios vyskupijos pastoracijoje aktyviai dalyvaujančiais kunigais ir pasauliečiais, pasakė jiems įsimintiną kalbą apie parapijų sielovados aktualijas. Šio pokalbio pradžioje Šventasis Tėvas priminė pastoracinių tarybų svarbą: „Vyskupas negali vadovauti diecezijai be pastoracinės tarybos, kaip ir klebonas negali vadovauti parapijai be pastoracinės tarybos – tai fundamentalu“. Atkreipęs dėmesį, kad katedros krikštykloje buvo pakrikštyti šv. Pranciškus ir šv. Klara ir kad Krikšto sakramentas per Šventosios Dvasios veikimą vienija Dievo tautą su visa charizmų įvairove, Popiežius pabrėžė darnos svarbą tikinčiųjų bendruomenėje. Šios darnos saugotojas ir kūrėjas yra vyskupas, kuris kaip dovaną gavo šią užduotį, pareigą ir pašaukimą. Nurodydamas netrukus rengiamą Asyžiaus vyskupijos sinodą, Šventasis Tėvas sakė, jog tai turi pasitarnauti visų bažnytinių struktūrų bendradarbiavimui su ganytoju, kuris būtinas vietinės Bažnyčios plėtrai, jos augimui.

Dievo Žodis ir bendrystė

Primindamas reikšmingiausius tikinčiųjų bendruomenės gyvenimo bruožus, popiežius Pranciškus pirmiausia akcentavo Dievo Žodžio klausymą, kuris svarbus rengiant visus pastoracinius planus: „Dievo Žodis žadina ir palaiko tikėjimą, paliečia širdis, atverdamas jas Dievui ir Jo logikai, besiskiriančiai nuo mūsų žmogiškosios logikos“. Kunigas, anot Šventojo Tėvo, turi būti atidesnis Dievo Žodžio klausytojas, ypač rengdamas homilijas, kad jos nebūtų monotoniškos, nuobodžios ir nesuprantamos. Šeimos tėvai, savo vaikų pirmieji auklėtojai, irgi savo sąžinę turi nušviesti Dievo Žodžiu, kad taptų liudijimo pavyzdžiu. Jie savo vaikams turi daugiau kalbėti apie Dievo Žodį, o ne apie televizijos naujienas, tada reikės mažiau gailėtis dėl jų blogo elgesio. „Aš galvoju apie katechetus ir visus švietėjus, nes jeigu jų širdys nebus sušildytos Dievo Žodžiu, kaip jie gebės sušildyti kitų vaikų, jaunų ir suaugusių žmonių širdis?“ – aiškino popiežius Pranciškus. Jis kvietė būsimojo vyskupijos sinodo metu aptarti klausimą, kokią vietą Dievo Žodis turi kiekvieno kasdieniniame gyvenime. Kitas sveiko bažnytinio bendruomeniškumo bruožas, pasak Šventojo Tėvo, yra „žengimo kartu“ patirtis bendradarbiaujant, vienas kitą pažįstant ir sutariant kaip vieninga šeima. Jis pateikė vieno klebono pavyzdį, kuris pasakojo, kad asmeniškai pažinojo kiekvieną parapijos narį, aplankė kiekvieną šeimą ir netgi žinojo šeimų šunelių vardus. Ganytojas turi mokėti žengti savo bendruomenės priekyje, viduryje ir netgi gale, palaikydamas jos vienybę, skatindamas tarpusavio pagalbą, ieškodamas naujų kelių, pripažindamas klaidas ir prašydamas atleidimo bei atleisdamas. „Svarbu žengti vieningai kartu, be perdėto išsišokimo, be nostalgijos praeičiai“, – aiškino popiežius Pranciškus, pažymėdamas, jog tik tai garantuoja taiką ir sutarimą. Kiekvienas katalikas turi klausti savęs, kiek jis prisideda prie bendro diecezijos ir parapijos bendruomenės žengimo, žinodamas, kad visokios paskalos, gandai nėra tinkamas argumentas, bet skatina pyktį ir atskirtį.

Trečias svarbus tikinčiųjų bendruomenės veikimo bruožas yra jos misijų pašaukimo įgyvendinimas einant į žmogiškosios egzistencijos bruožus. Tai turi atsispindėti visuose pastoraciniuose planuose. Tokį pavyzdį Šventasis Tėvas pateikė iš Buenos Airių arkivyskupijos, kurios ganytoju jam teko būti. „Tas pakraštys, kuris mane šokiravo, buvo sužinojimas, jog pasiturinčių šeimų vaikai nemoka persižegnoti. Tai – jau tikras egzistencinis pakraštys, kuriame nėra Dievo“, – aiškino Popiežius. Jis pastebėjo, kad sekuliarizuotoje aplinkoje dabar yra asmenų, kurie gal būt visuomeninio gyvenimo centre, bet dvasiškai pačiame jo pakraštyje. Tokiose situacijose reikia veikti labai kūrybingai, pasitinkant šiuos nutolusius nuo tikėjimo asmenis, kad nebūtume užblokuoti išankstinio nusistatymo ar griežtų pastoracinių rėmų bei įpročių. „Bet jūs galite eiti į pakraščius tik jei savo širdyje nešate Dievo Žodį, jeigu einate su Bažnyčia, kaip šv. Pranciškus, –sakė Šventasis Tėvas. – Kitaip mes nešime save, o ne Dievo Žodį, ir tai nieko nepadės. Ne mes gelbėjame pasaulį, bet Viešpats jį gelbėja“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija