2013 m. spalio 30 d.    
Nr. 39
(2063)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Muziejininkės širdis prisiglaudė Čekonyse, prie žemės gimtosios...

Vytautas BAGDONAS

Gimtųjų Čekonių kapinėse po šiuo
antkapiniu paminklu amžinojo
poilsio atgulė buvusi pedagogė,
muziejininkė ir literatė Ona Sedelskytė

Visai šalia plento, jungiančio Anykščius su Rokiškiu, ir asfaltuoto kelio, atsišakojančio link Debeikių ir Utenos, įkurdintos Čekonių kaimo kapinės. Šiose kapinėse palaidotų žmonių kapus prižiūrintys artimieji patenkinti, kad be didelio vargo čia galima atvažiuoti ir automobiliu, ir dviračiu, ir maršrutiniais autobusais, ir net ateiti pėsčiomis. Kadangi kapinaitės yra labai patogioje vietoje, nebaisios jokios darganos – purvo neteks braidyti, po balas nereikės taškytis. Neseniai šios kapinės buvo gerokai praplėstos, nes senosiose jau buvo nebelikę laidojimo vietų...

Dešinėje kapinių pusėje, netoli tvoros, – filologės, pedagogės, literatės, muziejininkės, Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus steigėjos ir pirmosios direktorės Onos Sedelskytės (1923–1970) kapas, paženklintas originaliu paminklu. Baltame paminklo fone išsiskiria tamsus kryžius, šalia kurio stovi liūdinti moteris. Abiejose šio paminklo pusėse įmontuotos dvi antkapinės plokštės: kairėje pusėje esanti nurodo, kad čia Onos Sedelskytės kapas, o dešinės pusės plokštė ženklina jos motinos Uršulės Sedelskienės (1890–1971) amžinojo poilsio vietą. Ant abiejų antkapinių plokščių įmontuotos ir nedidelės dukros ir motinos fotografijos. Šalia šių kapų – ir muziejininkės tėvo Juozo Sedelskio (1884–1975), sesers Teklės Sedelskytės (1920–2008) kapavietės.

Stovėdamas šalia gražiai sutvarkytų Sedelskių šeimos kapų, prisiminiau O. Sedelskytės eilėraštį „Tu viena neatstumsi“, kurį ji parašė 1958 metais, dirbdama Anykščių muziejaus direktore:

Niekur niekur daugiau
Aš širdies neglausiu, –
Prie tavęs tiktai, žeme gimtoji,
Tu viena, aš žinau,
Neatstumsi manęs,
Suprasi mane, dukrą artojo...

Šias ir kitas sielvartingas, elegiškas eiles O. Sedelskytė rašė dvylika metų prieš mirtį. Tas laikas muziejininkės ir literatės gyvenime buvo labai sudėtingas, skaudus, netgi dramatiškas. Tikriausiai ši moteris, susidūrusi su sovietinio mąstymo žmonėmis, atsimušusi į jų bejausmes, komunistinių idealų kupinas širdis, buvo įsitikinusi, kad ji niekam nereikalinga gyva, nebus reikalinga ir mirusi, kad tiktai žemė gimtoji neatstums...

Jos bundantį talentą pastebėjo rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas, paskatino studijuoti universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Su literatūros klasiku mergina bendraudavo ir kai baigusi universitetą dirbo pedagoginį darbą. Ne kartą jai teko lankytis Anykščiuose rašytojo A. Vienuolio-Žukausko 1927 metais įkurtame muziejuje – A. Baranausko klėtelėje. Po A.Vienuolio mirties, rašytojo žmona pakvietė O. Sedelskytę į Anykščius steigti memorialinį muziejų. 1958–1960 metai buvo labai intensyvaus muziejaus steigėjos ir pirmosios direktorės darbo etapas. Tačiau šalia gražių dalykų, malonių įspūdžių liko daug slogių prisiminimų, kuriuos ji aprašė savo dienoraštyje. Skaitant muziejininkės dienoraštyje užfiksuotus kasdieninius faktus dabar norisi ir juoktis, ir verkti. Be galo sunku buvo tuomet muziejaus direktorei dirbti, nes rajono valdininkai nenorėjo suprasti jos pastangų, o viską vertino pagal komunizmo statytojų pažiūras.

Štai muziejaus taryba nusprendė įspūdingai paminėti A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ sukūrimo 100-ąsias metines. Ketinta Anykščių šilelyje pastatyti paminklinį akmenį, kuriame būtų iškalta poemos ištrauka. Apie tai buvo paskelbta spaudoje, pritarė anykštėnų muziejininkų iniciatyvai ir Kultūros ministerija. Tačiau Anykščių rajono valdžia buvo griežtai nusistačiusi ir tam priešinosi.

Ona Sedelskytė įrašė dienoraštyje: ...Vykdomojo komiteto pirmininkui Ramanauskui nepatiko, kad ne jo ši mintis iškelta, o kažkokios grupelės „antitarybinių“ žmonių, pasivadinusių muziejaus tarybos nariais, ir man buvo griežtai pasakyta rimta pastaba: „Drauge Sedelskyte, ką jūs čia užsisvajojote su kažkokiais paminklais? Nereikia. Aš pastačiau paminklą J. Biliūnui. O Baranauskas kas? Žinai kas? Kad man daugiau panašių užuominų nebūtų...

Dar absurdiškiau skamba eilutės dienoraštyje apie pasiruošimą A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus atidarymui. Visur vyko pasiruošimas sovietų Lietuvos 20-mečio renginiams. Anykštėnai ta proga ruošėsi atidaryti muziejinę ekspoziciją rašytojo name-muziejuje. Būsimojo muziejaus apžiūrėti atvyko Mokslų akademijos atstovas J. Lankutis, Rašytojų sąjungos atstovas M. Sluckis, Kultūros ministerijos Muziejų skyriaus viršininkas S. Čipkus. Svečiai teigiamai įvertino muziejaus direktorės O. Sedelskytės ir kitų anykštėnų darbą, tad leido atidaryti muziejų lankytojams, o rajono kompartijos pirmasis sekretorius Viktoras Lukoševičius tam prieštaravo. Esą, kodėl neišryškinta A. Vienuolio revoliucinė veikla? Kai vilniečiai nusistebėjo, kad rašytojas visai nebuvo revoliucionierius, rajkomo sekretoriui „užkliuvo“ ir kiti dalykai. Labai pasipiktino jisai ir tuo, kad muziejuje eksponuojamas rašytojo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto įrašas A. Baranausko klėtelės svečių knygoje 1927 metų lapkričio 26 dieną: Pakvipo senovės romantizmu: gyva tradicija graudino širdis. Anykščiuose tebėra tikri lietuviai su visu savo širdies atvirumu ir graudžia melancholija...

Sekretorius ir jam pritariantys aktyvistai šūkaliojo, kad tokie Vaižganto žodžiai – antitarybinis iššūkis! Ir kitokių „negerovių“ muziejuje buvo surasta...

Kai svečiai iš sostinės susiruošė išvykti, muziejaus direktorė jiems pasiguodė, kad rajkomo sekretorius V. Lukoševičius „griežia dantį“ ir ją ketina atleisti iš darbo. Šie nuramino, kad viskas bus gerai, kad jie užtars, padės jai išlikti muziejaus direktorės poste.

Muziejininkė O. Sedelskytė tuomet dienoraštyje parašė: Jei tektų dabar palikti muziejų, kur visą savo sielą sudėjau, turbūt išprotėčiau. Tokią meilę jutau, tokį prisirišimą prie kiekvienos kertelės, kad net nesinorėjo eiti atostogų.

Deja, antitarybiškumu kaltinta, niekaip rajono partiniams veikėjams neįtikusi, nuolat dėl savo patriotinių jausmų užgauliojama, įžeidinėjama, žeminama O. Sedelskytė 1960 m. rugsėjo 7 d. buvo atleista iš darbo muziejuje. Praėjus dešimtmečiui po atleidimo iš direktorės pareigų, po ilgos ir sunkios ligos nutrūko jos gyvenimo siūlas. Gražiai prižiūrima kapinėse muziejininkės amžinojo poilsio vieta. O netoli nuo Čekonių, tėviškėje, jos atminimas įamžintas paminkliniu akmeniu. Toji vieta, kur stovėjo Sedelskių sodyba ir kur gimė būsimoji pedagogė, muziejininkė Ona, aptverta metaline tvorele, už kurios stūkso paminklinis akmuo, auga eglė ir keletas beržų.

Šiauliuose gyvenanti O. Sedelskytės sesuo Palmira Ivanavičienė su dėkingumu atsiliepia apie žmones, kurių atmintyje tebėra gyvas šios moters paveikslas ir kurių pastangomis muziejininkės paveikslo nepadengia užmaršties dulkės. Ji padėkos žodžius taria Debeikių seniūnui Alvydui Simonavičiui, kuris pasirūpina, kad O. Sedelskytės tėviškėje būtų nušienauta žolė, ir turistai, kraštotyrininkai, muziejininkai be jokio vargo galėtų aplankyti pirmosios Anykščių A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorės gimtinę. Ir dar viena džiugi žinia: pagrindinė Čekonių gyvenvietės gatvė, vedanti nuo kapinių link Debeikių, bus pavadinta Onos Sedelskytės vardu.

Pasak P. Ivanavičienės, sesuo Ona labai mylėjo savo gimtinę, tad prieš mirtį prašė, kad būtų palaidota ne kur kitur, o tiktai Čekonių kapinėse. Mylėjo ir Anykščius, apie kuriuos savo dienoraštyje ji buvo įrašiusi ir tokias eilutes: Niekad niekad nemesiu šio darbo savo noru. Suradau save šiame darbe. Jei turėčiau šimtą rankų, apglėbčiau muziejų ir visus Anykščius, priglausčiau prie savo širdies, kad jokia jėga negalėtų manęs atplėšti...

Su skaudančia širdimi komunizmo šauklių verčiama Ona Sedelskytė turėjo palikti mėgiamą darbą, o tai labai atsiliepė sveikatai. Net nesulaukusi ir penkiasdešimties, išėjo Amžinybėn...

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija