2013 m. lapkričio 15 d.    
Nr. 41
(2065)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Atmintis

Netekome dviejų skulptorių

Skulptorius ir fotomenininkas
Vladas Vildžiūnas

Skulptorius Vaclovas Krutinis

Tautinės skulptūros patriarchas

Spalio 29 dieną mirė žymus Lietuvos skulptorius, fotomenininkas Vladas Vildžiūnas, 2012 metais už viso gyvenimo nuopelnus, moderniosios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvosios dvasios kultūros židinio puoselėjimą įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Vladas Vildžiūnas gimė 1932 m. gruodžio 20 d. Dabužiuose (Anykščių r.). Kaime nebuvo kiemo ar kelio, kur nebūtų koplytėlės su rūpintojėliu ar kryžiaus. Visa tai jam darė didžiulį įspūdį nuo pat ankstyvosios vaikystės, tad, jeigu nebūtų įstojęs į institutą, greičiausiai būtų buvęs kryždirbiu arba dievdirbiu. Pirmieji požymiai, kad yra linkęs į dailę, susiformavo dar Anykščių gimnazijoje. Kartą piešimo mokytoja atkreipė dėmesį į jo piešinį, kuriame buvo didelis ir gražus baravykas, ir jai labai tas darbas patiko. Taip prasidėjo tolesnis bendradarbiavimas su ja. Tuo metu nežinojo, kas toks yra Mstislavas Dobužinskis, tai jam nelabai rūpėjo, tačiau galbūt todėl, jog jo piešimo mokytoja su šia iškilia asmenybe bendravo, todėl ir Vladas susipažino ir perskaitė jo prisiminimus. Prie jo tobulėjimo prisidėjo mokytojas Varnas, kuris buvo įkūręs skulptorių būrelį mokykloje. Pirmieji darbai ir gimė būnant šio būrelio nariu. Daug ko išmokė jo lipdymo ir gipso liejimo pamokos. Būdamas 14 metų vieną kaitrią pavasario dieną atsirėmęs ant ledo lyties Šventosios pakrantėje, peršalo ir susirgo sąnarių bei širdies vožtuvų uždegimu. Gydytojai, išgelbėję jam gyvybę, perspėjo: „Nei malkas skaldysi, nei vaikų turėsi, nuo šiol gyvensi kaip šešiasdešimtmetis senis...“ Dėl ligos laikinai nutrūkus mokslams, būsimasis skulptorius labiau pradėjo domėtis fotografija: tapo apylinkės fotografu, darė kaimynų nuotraukas pasams. „Knygų lentynoje radau knygutę „Fotografuoti gali kiekvienas“. Įsiskaičiau ir nusprendžiau – jeigu kiekvienas, tai ir aš galiu. Tėtė davė pinigų, aš nuvažiavau į Kauną, o ten pažįstamas studentas padėjo man nusipirkti fotoaparatą, – yra sakęs V. Vildžiūnas. – Kai pradėjau fotografuoti, 14–15 metų, labai sunkiai susirgau ir metus nelankiau gimnazijos. Tuo metu žmonės gavo pasus ir visi pas mane šeimynomis važiavo fotografuotis. Tarp jų būdavo ir partizanų, kurie bandė „legalizuotis“. Prisimenu, reikėjo padaryti nuotrauką partizanui iš Storių kaimo, esančio netoli Anykščių. Šeimininkė, pas kurią gyvenau, nurodė, kur ir kaip nuvažiuoti. Nuvažiavau dviračiu, užvažiavau ant Storių kalno, o ten – tokia gryčiukė. Užėjau į vidų, prisistačiau šeimininkui ir iš karto tapau „ponu fotografu“. Mane nuvedė į daržinę, o iš šieno išlindo vyras ilgais plaukais. Reikėjo padaryti, kad būtų ir panašus, ir nepanašus. Ilgus plaukus surišti buvo nesunku, antakius anglimi paryškinau, į žandus po duonos plutą įsikišo, ir padariau nuotraukas“. Vis dėlto susižavėjimas daile neleido pasiduoti, užsidaryti savo kiaute. Juk begalinis noras įgyvendinti savo svajones, pasiekti užsibrėžtus tikslus ne vieną likimo, atrodytų, palaužtą jaunuolį pavertė titanu, sugebančiu nuversti kalnus. Jaunajam V. Vildžiūnui šis išbandymas tapo ne kliūtimi, o dingstimi įrodyti sau ir pasauliui, kad išbandymai jam skirti ne šiaip sau! V. Vildžiūnas skulptūras kurti pradėjo vaikystėje. „Pirmos skulptūros, įvairūs paukščiukai buvo iš tešlos, bet kartą tėvas arė lauką ir išvertė minkšto molio. Aš, parsinešęs tą molį, irgi pradėjau lipdyti. Žinoma, ne kažin ką – taip pat paukščiukus, kuriuos paskui krosnyje išdegdavau. Tokie buvo pirmieji bandymai, – sakė V. Vildžiūnas. – Droždavau iš medžio ir šachmatus, o paauglystėje mamai dovanų išdrožiau kryžių, kurį išsaugojau iki šiol“. Prieš pasirinkdamas studijuoti skulptūrą, sakė galvojęs, kad, jei nepavyks įstoti, bus dievdirbiu. 1952 metais V. Vildžiūnas stojo į Vilniaus dailės institutą. Atvyko susiruošęs studijuoti tapybą, egzamino neišlaikė, bet skulptorius prof. Petras Aleksandravičius atkreipė dėmesį į jaunuolio namų darbus: pastebėjęs neabejotinų gabumų skulptūrai, pasiūlė papildomai laikyti egzaminą į šią specialybę. Įstojusį studijuoti skulptūrą V. Vildžiūną iškart pastebėjo prof. Juozas Mikėnas ir pakvietė į savo studiją. 1957 metais V. Vildžiūnas susipažino su grafike Marija Ladigaite, užgimė nuoširdūs ir gilūs jausmai, neišblėsę visą gyvenimą. Po kelių mėnesių jaunuoliai susituokė, šeima įsikūrė palėpėje Filaretų gatvėje. Tuo metu vyko įvairūs neramumai Vengrijoje, studentų eitynės. Vilniuje studentai organizavo savo renginius – rinko parašus, kad būtų grąžintas Gedimino prospekto gatvės vardas (kadangi tuomet jis buvo pervadintas į Stalino prospektą), kad Vilniuje būtų pastatytas paminklas Gediminui. Viskas vyko VU studentų iniciatyva, o V. Vildžiūnas buvo Dailės instituto atstovas ir kartu su jais rinko parašus. 1958 metais turėjo baigti studijas, bet Vilniaus dailės institute buvo surengtas pozuotojo Kazimiero Skebėros ir dar dešimties nepaklusniųjų teismas. V. Vildžiūnas ir Alfonsas Ambraziūnas, garsėję savo principais, atsisakė teisme liudyti prieš K. Skebėrą. Šv. Kūčių vakarą buvo tardomi, o paskui, „už veiklą, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“, arba dalyvavimą pasipriešinimo judėjime, prieš pat diplominių darbų gynimą iš paskutiniojo kurso buvo pašalinti. Bet duonai kažkaip reikėjo užsidirbti, tad, kad pragyventų, pradėjo dirbti antkapių paminklus. Praėjus kuriam laikui iš instituto išgirdo, jog, norėdamas baigti institutą, porą metų turi atlikti visuomenei naudingą darbą ir taip „persiauklėti“. Taigi įsidarbino skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma“ kaip menininkas-dizaineris. Ten dirbo ketverius su puse metų. Dailininko diplomą J. Mikėno dėka gavo tik 1961 metais. 1964 metais tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, įgijo legalią galimybę atsisakyti valdiškos tarnybos ir atsidėti skulptūrai. Baigęs Dailės institutą pradėjo kurti skulptūras – pradžioje iš medžio, vėliau metalo ir akmens. Ankstyvajai jo kūrybai būdingos liaudies skulptūros tradicijos, vėliau išryškėjo kūrinių monumentalumas, savita tikrovės transformacija, vyravo ryškios geometrinės formos ir lakoniškas siluetas. V. Vildžiūnas nuomavosi dirbtuvę Antakalnyje, Rudens gatvėje. Nuo 1957 metų pradėjo dalyvauti parodose. Tiesa, tai nebuvo paprasta: susiriša keletą iš medžio drožtų liaudiška dvasia alsuojančių skulptūrėlių, užsimeta ant nugaros ir pėsčias keliauja iki LTSR dailininkų sąjungos, o tada – iki dailės salono P. Cvirkos gatvėje. Nelengva, tačiau noras paskleisti autentišką liaudies skulptūros tautinę dvasią toks stiprus, kad nugali visus sunkumus.

1962 metais Vildžiūnų šeima apsigyveno Vilniaus Jeruzalėje, kur formavosi savotiška „tyliojo modernizmo“ kūrėjų bendruomenė. Čia lankėsi prieškario inteligentija (J. Keliuotis, E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, P. Rauda, J. Mikutis), užsukdavo gimtinės lankyti atvykę išeivijos mokslininkai ir menininkai (M. Gimbutienė, V. Vizgirda, V. Ignas, J. Girnius), priebėgą rado jaunieji dailininkai  (S. Kuzma, P. Mazūras, V. Urbanavičius, K. Jaroševaitė, M. Navakas ir kt.), M. ir V. Vildžiūnų namai keliems dešimtmečiams tapo kūrybos ir laisvos minties, nesitaikstymo su melu ir veidmainyste oaze. Vėliau Vildžiūnų iniciatyva čia buvo įkurtas Jeruzalės skulptūrų sodas, o artėjant nepriklausomybei – ir galerija. V. Vildžiūnas buvo vienas pirmųjų skulptorių, sovietmečiu atsigręžusių į lietuvių liaudies meną, ir stumtelėjęs tuometinę Lietuvos TSR skulptūrą link naujos skulptūrinės plastikos, sulydžiusios autentišką liaudies skulptūros pasaulėjautą ir kai kuriuos modernizmo principus. Dailininkas išdrįso įkvėpimo semtis iš mūsų tautos praeities, legendų, padavimų, iškilių istorinių asmenybių. Jis vienas pirmųjų pradėjo keisti skulptūros viešojoje erdvėje sampratą, drąsiai laužydamas socialistinio realizmo kanonus. V. Vildžiūną pelnytai galima vadinti mūsų tautinės skulptūros patriarchu, principingai ir nenuilstamai saugančiu mūsų tautinės kultūrinės savimonės aukurą. 1964–1969 metais dėstė ką tik įsikūrusioje M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1964 metais surengė pirmą didesnę parodą: „Vilniaus“ kino teatre kartu su žmonos M. Ladigaitės-Vildžiūnienės grafika eksponavo ankstyvuosius kūrinius iš medžio. Principingumu ir disidentinėmis nuotaikomis garsėjančios dailininkų poros likimas nelepino. Kitą kiek didesnę personalinę parodą pavyko surengti tik po keliolikos metų – 1977-aisais Niujorke (JAV). Paskui jo kūriniai buvo eksponuoti parodose Čikagoje ir Los Andžele (JAV, 1977). Visus sovietinius metus Vildžiūnų šeimą „prižiūrėjo“ KGB, tačiau menininkai nepasidavė, tapo vis nepakantesni melo sistemai ir laisvesni dvasia. Nepriklausomybės metais V. Vildžiūno parodos eksponuotos Gilfordo universitete (Didžioji Britanija, 1998), Dariaus Mikšio projekte „Už baltos užuolaidos“ Lietuvos paviljone 54-ojoje Venecijos (Italija) bienalėje (2011). Jis surengė dvi personalines parodas ir gimtuosiuose Anykščiuose (2007, 2013). Daugiausia V. Vildžiūno skulptūrų galima pamatyti Vilniuje: „Salomėja Nėris“ (1974), „Barbora“ (1982), „Laurynas Stuoka-Gucevičius“ (1984), „Lietuviška baladė“ (1973). Anykščiuose stovi skulptūra Kristui Nazariečiui (1991), Laisvės paminklas „Prisikėlimas“ (2002), Druskininkuose – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui (1975), Jonavoje – Petrui Vaičiūnui. Jo skulptūrų yra Kaune, Kelmėje, Palangoje, Dotnuvoje, Vorkutoje. Skulptorius sukūrė daug antkapinių paminklų: Rasų kapinėse – Petrui Vaičiūnui (1963), Kaziui Borutai (1970), Vincui Mykolaičiui-Putinui (1978), Antakalnio kapinėse – Viktorui Vizgirdai, Petrašiūnų kapinėse – Marijai Gimbutienei (1974), Onai Štromaitei (1969), Aleksandrui Štromui (2003), Taline – Grigorijui Kromanovui (1985) ir kitiems. V. Vildžiūnas iliustravo knygas ir vadovėlius: Gedimino Isoko „Miško varpeliai“ (1962), R. Jankevičienės „Mano žolynėliai“ (1962) ir kitas.

Nemažai jis nuveikė ugdydamas jaunąją kartą. 1964–1969 metais buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos dėstytojas, 1988–1994 metais – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas, docentas. 1993-aisiais įkūrė Vilniaus Jeruzalės meno centrą, nuo 1993 metų iki gyvenimo pabaigos buvo šio centro prezidentas. Be to, V. Vildžiūnas laisvalaikį skyrė fotografijai, kaupė fotoarchyvą, rengė fotoparodas.

Iš Dabužių kilęs menininkas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ir kūręs Vilniuje, paskleidė po Lietuvą ir toli už jos ribų savito silueto skulptūras, atspindėjusias moderniojo vaizduojamojo meno posūkį į apibendrintas formas ir simbolines figūras. Gimtinėje jis įsiamžino keliais monumentaliais paminklais: Jėzaus Nazariečio skulptūra ant kunigo Alfonso Gražio (1923–1992) kapo Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje, paminklu Laisvei A. Baranausko aikštėje.

Kalbant apie V. Vildžiūno asmenybę ir kūrybą galima būtų papasakoti beveik visą XX amžiaus lietuvių skulptūros istoriją. Jam pačiam įtakos turėjo lietuvių liaudies skulptūra, vėliau – dėstęs skulptorius J. Mikėnas ir bendraminčiai amžininkai – Teodoras Kazimieras Valaitis, Alfonsas Ambraziūnas. Brandžiausi šio skulptoriaus kūrybos metai prabėgo Jeruzalėje, kurioje buvo sukurti charakteringiausi kūriniai. Čia brendo anuomet jaunesnioji skulptorių karta – Mindaugas Navakas, Stanislovas Kuzma, Petras Mazūras.

„Nors užaugau ūkininkų šeimoje, mūsų name buvo visi „Naujosios Romuvos“ numeriai, – yra sakęs V. Vildžiūnas. – Visą vertybinę skalę suformavo mano namai ir mano tėvai. Ypač įstrigo tėčio priesakas, jog dėl teisybės nereikia bijoti nukentėti. Tai liko visam gyvenimui. Paauglystėje skaičiau daug Šalkauskio kūrinių“.

V. Vildžiūną pelnytai galima vadinti mūsų tautinės skulptūros patriarchu, principingai ir nenuilstamai saugančiu mūsų tautinės kultūrinės savimonės aukurą. V. Vildžiūnas – netikėtai išėjęs ištisos epochos ženklas. Jo darbai ir atminimas ilgai bus reikšmingi visai Lietuvos kultūrai. Beje, laidojant V. Vildžiūną, jo artimieji prašė velioniui pagerbti nenešti brangių vainikų, krepšelių ir puokščių, o verčiau kad ir kuklią sumą paaukoti neįgyvendintai skulptoriaus svajonei – padovanoti Lietuvai jo naujausią kūrinį „Ramybės karalius“. Lapkričio 1 dieną V. Vildžiūnas palaidotas Vilniaus Jeruzalės kapinėse. Liko liūdinti jo žmona dailininkė M. Ladigaitė-Vildžiūnienė, duktė žurnalistė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė, du sūnūs – dokumentinio kino režisierius ir operatorius Domantas Vildžiūnas bei dailininkas skulptorius ir iliustratorius Kunotas Vildžiūnas.

Atsigaudavo prie molio, medžio ir akmens

Spalio 30 dieną mirė skulptorius Vaclovas Krutinis. Jis gimė 1948 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje. 1973 metais baigė Valstybinį dailės institutą, skulptūros specialybę. Parodose dalyvavo nuo 1974 metų, nuo 1978-ųjų buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dešimtį metų (1998–2008) – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, ilgametis Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, ėjo Lietuvos meno kūrėjų asociacijos viceprezidento ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos viceprezidento pareigas.

Skulptorius kūrė kamerinės ir mažosios plastikos kūrinius, monumentaliąsias skulptūras viešosiose erdvėse, antkapinius paminklus. Pirmenybę teikė granitui ir marmurui. Dėmesys medžiagos savybėms ir apibendrintai, neretai konstruktyviai formai, kuri dažnai siejasi su lietuviškojo modernizmo tradicijomis, atida kūrinio ir aplinkos harmonijai – išskirtiniai V. Krutinio kūrybos bruožai, liudijantys kūrėjo universalumą, gebėjimą valdyti medžiagą, formą, mastelį. V. Krutinio skulptūrose juntama išmintis, būties amžinumas, kartais skausmas, o daugiausia – susikaupimas. Dailininko kūryboje ryškėjo dvi pagrindinės kryptys – figūrinė skulptūra ir abstrakti forma, kurios visada koegzistavo. Apibendrintos iki simbolio figūros virsdavo brandžią mintį perteikiančiomis kompozicijomis („Išeitis“, „Būtis“, „Apgrąža“, „Kilmė“), o abstrakčios formos savo plastika buvo artimos su monumentaliąja skulptūra, nors kartais jų masteliai nebuvo dideli.

Beveik trisdešimt skulptoriaus sukurtų kūrinių puošia viešąsias erdves Vilniuje, Ukmergėje, Kupiškyje, Panevėžyje, Birštone, Jonavoje ir kitur. Tarp minėtinų – „Metraštininkas“ ir „Motinystė“, „L. Stuoka-Gucevičius“, „Dionizas Poška“, „Šv. Jonas Nepomukas“, paminklas generolui J. Černiui, paminklinis biustas A. Plechavičiui, dekoratyvinės kompozicijos Naujosios Vilnios ligoninės erdvėse. Skulptorius sukūrė beveik 40 antkapinių skulptūrinių paminklų. Dailininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio dailės galerija Kaune, Tretjakovo galerija ir Dailės akademija Maskvoje, privatūs kolekcininkai iš Vokietijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos.

Kūrybingiausius gyvenimo metus V. Krutinis atidavė nedėkingam valdiškam darbui. Laikas, kai jis dirbo šį darbą, nebuvo ramus ar palankus kūrybai. Nors kai kam nepatiko jo sąžiningumas, tačiau visi jam jautė pagarbą – už tvirtumą, atvirumą ir supratingumą. Skaudu buvo, kai likdavo nesuprastas, tačiau, grįždamas prie molio, medžio, akmens, atsigaudavo. Kūryba buvo jo prieglobstis, namai ir ramybė. Dabar ta ramybė lieka amžiams su juo...

Lapkričio 2 dieną V. Krutinis palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija